Ir mažame kaime užauga dideli žmonės

Miglė Mincytė – traupietė, visai neseniai tapusi Lietuvos daugiakovės čempione. Šių metų birželio mėnesį Šiauliuose vykusiame Lietuvos daugiakovės čempionate mergina užėmė pirmąją vietą ir jaunuolių, ir suaugusiųjų įskaitoje.

Su Migle kalbamės apie sportą: kokią vietą jis užima jos gyvenime, kodėl susidomėjo būtent sportu ir kas nutiks, kai sportininkė pasirinks studijuoti „žmogišką“ profesiją…

Sportininkę pastebėjo treneris

Paklausta, kada atėjo susidomėjimas sportu, M. Mincytė net neabejojo: „Nuo pačios vaikystės. Buvau hiperaktyvus vaikas – labai hiperaktyvus! Mama tik nusukdavo akis, jau manęs ir nebėra. Visada bėgte, lėkte. Bet pati pradžia – 2015 metai.“

Aktyvi ir sportiška mergaitė iš pradžių buvo susidomėjusi sportiniais šokiais, tačiau dažnai dalyvaudavo ir bėgimo varžybose.
„Su mama važiuodavome ir į bėgimo varžybas. Iš pradžių aš to visiškai nesureikšminau – patinka pasportuoti, nubėgi, varžybose sudalyvauji. O kartą po bėgimo prie mūsų priėjo toks vyras, pradėjo klausinėti, iš kur esame, kuo užsiimam. Tik po to pasakė, kad jis – lengvosios atletikos treneris ir nori mus pakviesti nuo rudens (tuomet buvo vasara) atvykti pasportuoti, – pradžią profesionaliojo sporto link prisiminė mergina. – Tuomet lankiau šokius Anykščiuose, bet didelio noro tęsti užsiėmimus nebejaučiau, juolab ir partnerio nebebuvo. Treneris paskambino dar kartą ir mes nuvažiavom pamėginti. Ir man patiko, „užkabino“. Nuo tada viskas ir prasidėjo. Manau, kad buvo toks likimas. Nuo šeštos klasės, tris kartus per savaitę, prasidėjo mano kelionės į Panevėžį.“

Per vienus metus – dvi nelaimės

Iš pradžių Miglė sakė dalyvaudavusi tik bėgimo varžybose – tai jai patiko labiausiai. Bet visai neseniai pamėgino ir naują sritį – daugiakovę, kuri jai ir atnešė Lietuvos čempionės titulą.

Daugiakovė – lengvosios atletikos rungtis, kurioje vyrai kovoja dešimtyje, moterys – septyniose atskirose rungtyse. Žiemą, kai varžybos vyksta uždarose patalpose, rungčių skaičius mažinamas ir moterų septynkovė virsta penkiakove, vyrų dešimtkovė – septynkove.

„Pas pirmąjį trenerį viskas ir prasidėjo nuo krosų, bėgimų su barjerais – bėgdavau 400 metrų, įvairias kitas distancijas. Prieš maždaug porą metų viskas mano gyvenime labai smarkiai apsivertė, – kalbėjo pašnekovė, – mano pirmasis treneris mirė ir visai tuo pat metu, vedžiodama šunį, susilaužiau koją. Buvo labai sunku, atsimenu, kaip važiuodama į ligoninę verkiau, kad viskas, karjeros nebėra, kas dabar bus? Buvo sunku, nes koja turėjo būti gipse, o ir jį nuėmus iš karto sportuoti buvo negalima.“
Todėl Miglė pabrėžė, kad sportas – tai ne sveikata. O po traumų viskas prasideda beveik nuo nulio.

„Po trenerio mirties ir kojos lūžio teko padaryti pertrauką. Koją bėgant skaudėjo. Reikėjo apsispręsti, kas toliau: sportuoti ar mesti sportą. Bet, matyt, tas sportas įaugęs į kraują. Norėjosi kažką daryti, tik buvo neaišku, kokios bus mano galimybės. Tuomet mane pakvietė buvusio trenerio sūnus, bet aš atsisakiau, nes nebuvo grupės, o norėjau patekti į grupę su kitais vaikais. Taip nuėjau pas savo dabartinę trenerę, ir ji mane pradėjo leisti ten, apie ką net nepagalvodavau“, – apie naujas patirtis ir galimybes pasakojo M. Mincytė.

Taip sportininkė išmėgino daugiakovę: bėgti 200 ir 800 m, 100 m su barjerais, šokti į tolį ir į aukštį, stumti rutulį ir mesti ietį (žiemos varžybose nėra ieties metimo ir 200 m bėgimo, o su barjerais bėgama ne 100, o 60 m).

„Taip išėjo, kad pamėginau visas rungtis. Žiemą man pasiūlė dalyvauti penkiakovėje, kuri vyksta salėje. Pamėginau ir sakiau, kad gyvenime daugiau nebeeisiu, nes viskas vyksta dvi dienas, tai labai varginančios varžybos, – šypsojosi mergina. – Bet pasitaikė Lietuvos čempionatas ir trenerė mane pakalbino, sakė, tikrai turiu galimybių kažką laimėti. Ir mane tai labai sugundė: ar tikrai galiu? Tai buvo penktadienis, iš karto po matematikos egzamino, atvažiavo tėvai su visais mano daiktais, ir – tiesiai į Šiaulius dviem dienoms: pirmą dieną keturios, antrą – trys rungtys.“

Ir Miglei pasisekė: tapo Lietuvos čempione. Tačiau traupietė to nelaiko itin dideliu pasiekimu, kuklinasi, kad tądien ją lydėjo fortūna: „Nebuvo daug dalyvių – tarp mano amžiaus, be manęs, dalyvavo dvi, tarp suaugusių – trys sportininkės. Manau, tai sėkmė, kad tuo metu buvau ten.“

Svarbu rasti gerą trenerį

Menininkai dažnai sulaukia klausimo: tam, kad nutapytum puikų paveikslą, gražiai gebėtum dainuoti ar šokti, kiek reikia turėti talento, ir kiek privalai įdėti darbo? Dažnas atsako, kad talentas yra labai reikalingas. O kaipgi sportininkams?

„Manau, kad ir šioje srityje talento šiek tiek reikia. Kai ateina jaunesnės mergaitės sportuoti, matai, kad labai stengiasi, bet vis kažkas neišeina. Nežinau, nuo ko tai priklauso, turbūt nuo daug ko: ir nuo paties kūno sudėjimo, valios. Ir mane pastebėjo pagal kažkokius kriterijus, juk tuomet dalyvių buvo daug, o treneris priėjo prie manęs. Iš pradžių, kol sportuoji vaikų grupėje, užtenka tik to noro, o paskui, vyresnėse grupėse, reikia ir labai daug darbo“, – savo nuomonę dėstė Miglė ir pridūrė, kad, norint pradėti sportuoti, labai svarbu rasti tinkamą trenerį.

„Reikia jausti su juo ryšį. Žinau, kad yra tokių trenerių, kurie labai spaudžia, daug reikalauja, net žiūri, ką valgai, sveria. Aš taip sportuoti negalėčiau ir negalėčiau eiti pas tokį trenerį. Labai svarbu, kad ir treneris tave suprastų, ir tu jį, tuomet sportas teikia malonumą, būna geri rezultatai. Apie motyvaciją labai sunku kažką pasakyti, nes aš pati iš savęs tokia, be to, tėvai labai palaikė ir skatino. Labai džiaugiuosi, kad tėvai turėjo galimybių mane vežioti“, – kalbėjo sportininkė.

Gyvenimas kaime – ne kliūtis

M. Mincytė mokėsi Traupio pagrindinėje mokykloje, o šiais metais baigė Raguvos gimnaziją (Panevėžio r.). Paklausta, ar mokytis mažoje mokykloje nėra minusas, Miglė teigė, jog ne.

„Manau, kad mažos mokyklos sukuria stipresnę bendruomenę, yra didesnis ryšys. Juk visus pažįsti – ir mokytojus, ir vaikus. Todėl lengviau bendrauti, mokytojai ir paskatina, ir pataria. Bet kalbant apie sportą, kaime tokių galimybių nėra, todėl teko važinėti.

Tačiau man smagu, kad esu iš mažo miestelio, nes tikrai dažnas numoja ranka – ai, kaimiečiai, ką jie čia supranta, nieko neturi. Ir man labai gera parodyti, kad tie nuvertinti kaimiečiai tokie pat, kaip ir miestiečiai. Tokie pat tie žmonės, kurie, nors gyvena kaime, gali pasiekti tiek pat, kiek ir mieste gyvenantys. Man labai smagu, kad mūsų kaime gyvena ir daugiau žmonių, kurie daug pasiekia ir garsina mūsų miestelį“, – kalbėjo sportininkė.

Besimokydama Traupyje Miglė drauge sau kitais moksleiviais dalyvaudavo įvairiose bėgimo varžybose, o kūno kultūra, žinoma, buvo mėgstamiausia jos pamoka: „Nesuprantu tų, kurie simuliuoja per šitą pamoką: kažkam ranką „skauda“, kažkam – koją. Neturiu atjautos šiuo atveju. Sporte, jei kažkiek kažką skauda, vis tiek darai. Per Mokytojų dieną teko pabūti kūno kultūros mokytoja, tai visos man bėgo!

Mokykloje mokytojai veždavo į varžybas, vis, būdavo, užimdavau pirmą vietą, bet to nesureikšmindavau, galvodavau, kad pasisekė, ir tiek. Bet pamenu, kad jau metus treniravausi Panevėžyje, dalyvavau Anykščiuose varžybose ir prie manęs priėjo kažkoks treneris, pasiūlė treniruotis Anykščiuose. Ten, nors dažnai dalyvaudavau įvairiose varžybose, manęs niekas nepastebėdavo, todėl iš principo atsisakiau (juokiasi). Bet lengvaatlečiams Anykščiuose ir nėra galimybių treniruotis…“

Gyvenimo su profesionaliu sportu sieti neketina

Šiais metais M. Mincytė baigė mokyklą ir planuoja stoti studijuoti. Pasiteiravus, ar ketina sportuoti ir toliau, Miglė susimąstė: „Sudėtingas klausimas. Dėl to šiuos metus ir norėjau kažkaip įprasminti – labai geru laiku pasitaikė šis Lietuvos čempionatas. Nežinau, kur, į kokį miestą mokytis įstosiu ir specialybės dar nepasirinkau, bet žinau, kad sportas nebus pagrindinis dalykas – iš jo nepragyvensi, plius, labai didelė traumų rizika. Dėl to būtinai noriu turėti „normalią“ profesiją. Žinoma, giliai širdy norėčiau sieti savo gyvenimą su sportu, bet matysiu. Gali būti, kad dėl mokslų nutrūks mano, kaip sportininkės, karjera, bet jei tik pavyks suderinti su paskaitomis, tikrai norėčiau toliau sportuoti.“

Prakalbus apie brandos egzaminus, mergina sakė, kad dar neaišku, kaip sekėsi, nes didelę dalį mokslų iškeitė į sportą.
„Net į istorijos bandomąjį egzaminą pavėlavau… Raguvoje vyko bandomosios varžybos ir turėjau jose dalyvauti. Pažadėjau mokytojai, kad greitai grįšiu. Bet varžybos užsitęsė ir nebeatėjau… Galbūt pasimokydavau mažiau, nei reikėtų, bet galiu pasakyti, kad, kita vertus, sportas mokslams ir padeda. Labai gerai „pravėdina“ galvą. Pasimokai – pabėgioji. Kai bus egzaminų rezultatai, tada ir pamatysim, ar padėjo sportas, ar pakenkė, – juokėsi M. Mincytė ir teigė esanti tiksliukė. – Galvoju apie kineziterapiją. Tai profesija, labai susijusi su sportu. Bet dar nesu apsisprendusi, nes traukia ir tikslieji mokslai. Reikia kažką baigti, kažkur įsitvirtinti. Kuriame mieste studijuoti, man skirtumo nėra. Galbūt kažkiek labiau traukia Kaunas, nes mano trenerė rekomendavo gerų trenerių ten. Bet kartais atsitiktinumai nuveda labai geru keliu, todėl gera tiesiog atsiduoti jiems.“

Paprašyta prisiminti įdomesnes varžybas, Miglė pasakojo, kad tokių būta: „Per paskutines varžybas bėgome lietui pliaupiant – įdomi patirtis. Drauge buvo baisu, kad nebūtų traumų, nes rizika labai didelė. Dar teko Kaune dalyvauti tokiose savotiškose vaikų olimpinėse žaidynėse. Ten buvo labai didelis renginys, gyvenome akademijos bendrabučiuose, mus delegavo kaip Lietuvos grupę. O dalyvavo visokių šalių sportininkai. Tokiame renginyje dalyvauti buvo labai įdomi, neįkainojama patirtis. Teko pabendrauti su įvairiais žmonėmis.“

M. Mincytė teigė, kad jai norėtųsi ir tikrose olimpinėse žaidynėse padalyvauti – labiausiai dėl patirties, be to, norėtųsi pamatyti, kaip ten viskas vyksta.
„Bet kiek tai realu? Nemanau. Ypač dabar, kai nežinau, kas bus su sportu. Visuomet stebiu olimpines žaidynes, labai įdomu stebėti bėgimo techniką, laiką. Man iki tokių laikų toli gražu, bet labai įdomu stebėti, o ypač – palaikyti savus“, – sakė Lietuvos čempionė M. Mincytė.