Gustomelyje – sukrečiančios agresijos žaizdos

Eladoradas Butrimas, specialiai iš Gostomelio, Ukraina.

Po to, kai Bučoje buvo rasti masiniai nukankintų civilių kapai, šis Ukrainos sostinės Kijevo priemiestis tapo Kremliaus karių sadizmo simboliu.

Oficialiai skelbiama, kad nuo Kijevo iki Bučos yra 24 kilometrai, tačiau iš tikrųjų, skaičiuojant skiriantį atstumą nuo kraštinių Kijevo daugiaaukščių iki Bučos pradžios, jis beveik perpus trumpesnis. Kad priešas buvo nepaprastai arti Kijevo, tampa akivaizdu įsėdus į maršrutinį mikroautobusą, vykstantį į Bučą.
Mikroautobusas Nr 406 vyksta nuo metro „Akademinis miestelis“. Kelionė juo iki Bučos kainuoja 50 grivinų, arba 1,3 euro, tačiau vairuotojas bilietų niekam neduoda.
Nuvažiavus vos keletą kilometrų, į akis krinta nustumtos į pakeles barikados, o pušynuose žioji daugybė apkasų, riogso daugybė specialių įtvirtinimų, kuriais buvo ruošiamasi apginti sostinę. Dar už keleto kilometrų mikroautobusas iš greitkelio suka kairėn, į kelią, vedantį Bučon.

Vos pravažiavus sankryžą, kelio pakraštyje, riogso didžiulis sudegęs sunkvežimis, o už jo – supleškėjusi degalinė ir kavinė. Karo pradžioje šis sunkvežimis vidury kelio buvo paliktas tam, kad blokuotų prieigas į Kijevą, o kai bomba pataikė į degalinę, buvo suniokotas ir sunkvežimis.

Dar už penketo kilometrų kelio užrašas skelbia, kad čia baigiasi Kijevas. Už jo – kitas užrašas, informuojantis, kad nuo šios vietos prasideda Gustomelio gyvenvietė.
Netrukus pasitinka ir palei visą pakelę išsirikiavę privatūs namai. Pavažiavus dar kelis šimtus metrų, vis daugiau griuvėsiais virtusių sodybų vaizdų.
Kai aplinkui bebuvo matyti vien griuvėsiai, nusprendžiu išlipti iš mikroautobuso, kelionę į Bučą atidėjęs vėlesniam laikui. Už pasiaukojimą, parodytą nepraleidžiant priešo į Kijevą, Gustomeliui, kaip ir Bučai bei Irpinei, prezidento sprendimu buvo suteiktas Miesto didvyrio vardas.

Šios trys gyvenvietės yra tiesiog suaugusios, nes, pasibaigus vienai, iš karto prasideda kita. Kitados jos buvo tik kaimeliai, tačiau juose ošiantys pušynai, telkšantys ežeriukai ir sravusis Irpinės upelis šias priemiesčio gyvenvietes pavertė patraukliomis vietomis, todėl kaimeliai ėmė plėstis ir virto populiariomis gyvenvietėmis-miesteliais.

Tris kaimynines gyvenvietes viena su kita sulydė vis gausėjantis žmonių, norinčių čia įsikurti, skaičius, paskatinęs intensyvias naujas gyvenamųjų namų statybas, o dabar amžiams jas suvienijo ir drauge patirti skaudūs išgyvenimai. Negalėdami įveikti Irpinės upelio, priešo tankai sustojo Bučoje, apimti įniršio okupantai šaudė į gyvenamuosius namus Irpinėje bei Gustomelyje, o atsakomieji ukrainiečių šūviai skriejo į priešo apkasus Bučoje.
Gustomelio viduryje įrengta didelė sankryža, jungianti tris gyvenvietes. Toliau, tiesiai važiuojant, pasitinka Buča, o į kairę pasukus tuojau prasideda Irpinė; pasukus į dešinę – vėl tęsiasi Gustomelis.

Šiaip Gustomelis yra didelis užimamu plotu, bet pagal gyventojų skaičių – jų esama17 tūkstančių – jis vadinamas miesto tipo kaimu, nors Lietuvoje tiek gyventojų turinčios teritorijos, pavyzdžiui, Kretinga ar Plungė, yra laikomos miestais. Buča ir Irpinė turi miestų statusą: juose iki karo buvo prisiregistravę atitinkamai 28 ir 60 tūkstančių žmonių.
Okupantai tikėjosi šias gyvenvietes pervažiuoti greitai ir pulti Kijevą, tačiau visus jų planus sugriovė susprogdintas Irpinės-Bučos tiltas, nutiestas per Irpinės upelį. Susprogdinę tiltą, ukrainiečiai paleido ir užtvankos vandenis, o tai keleriopai pagilino Irpinę ir užblokavo rusų tankų persikėlimą.
Maskoliai kelis kartus statėsi pontoninius tiltus, tačiau ukrainiečių artilerija šiuos sėkmingai susprogdino. Priešai įstrigo Bučoje, nes miškai čia pelkėti, todėl į Kijevą tankai važiuoti gali tik plentu.

Negalėdami toliau prasibrauti, apimti įniršio ir keršto troškimo maskoliai ėmė sprogdinti gyvenamuosius namus ir žudyti gatvėse sutiktus žmones, šių lavonus slėpdami paskubomis iškastose duobėse.
Labiausiai nukentėjo tie Irpinės bei Gustomelio mikrorajonai, kurie stovi arčiau Bučos. Juose beveik visus namus kliudė bombos, todėl dabar čia vien griuvėsiai.
Arčiausiai Bučos stovintis Gustomelio mikrorajonas vadinasi Moščicė. Pasivaikščiojimo po jį metu regėti vaizdai net dabar kelia šiurpulį. Sugriautų namų kiemuose tebesklando svilėsių smarvė, viską slegia kurti tyla, trikdoma nejaukaus, vaiduokliško vėjo judinamo lango rėmo ar iš durų likusių lūženų girgždesys.
Šie garsai primena siaubo filmų perteikiamą nuotaiką, tačiau Moščicėje slegia realūs pojūčiai, o ne pramanyti.

Visas straipsnis „Anykštoje“ (2022-07-16). Laikraščio ieškokite spaudos prekybos vietose. Reportažas nebus spausdinamas portale anyksta.lt