Prie Augustino prūdo surasta „istorinė kuoka“.
Rugpjūčio 13 –ąją, šeštadienį, švęsta tradicinė „Butėnų diena“, paminėta įprastu istoriniu žygiu, tik šį kartą dviračiais. Buvo gilintasi į temą „Butėnų vandenys“.
Nors dėl tvyrančio karščio ir daugybės kitų priežasčių į istorinio pažinimo kelią nuo didžiojo kryžiaus išriedėjome vos trise, tačiau įspūdžių ir smagumo nepritrūkom.
Narunčio apžavai
Nuo didžiojo kryžiaus išriedėjome Juzos miškelio link. Stabtelėjome prie dviejų didelių tvenkinių, iškastų dar pačioje kolchozų pradžioje, ir, pasigrožėję senutėliu svirnu, nirom į šilą. Tilteliu pervažiavome nediduką, bet šiemet labai linksmai vandeningą Narunčio upelį, pasukome miškakeliu į kairę, prasibrovėme į slėnį, ir tiesiog sušokome į didžiuliais rieduliais nusėtą upelio vagą. Butėniškas Klondaikas – taip ir norisi pasiimti dubenį ir pabandyti iš upelio smėlio išplauti nors kruopelytę aukso. Pokštas? Tačiau rimti geologai sako, jog tai įmanoma…
Įveikę tikriausią brūzgynų kliūčių ruožą, išnėrėme į vieškeliuką prie pat buvusių Juzės Gudonienės namų. Ten ryžtingai burzgė traktorius, stumdydamas žemes prie visai neseniai išrausto tvenkinio – dar vieno Butėnų vandenų objekto. Susipažinome ir su naujuoju to jaukaus, tačiau daugelį metų apleisto kampelio šeimininku Tomu. Penkiasdešimtmetis vyrukas, visai neseniai įsigijęs valdą, kupinas sumanymų – žada rimtai pasiremontuoti trobelę ir apsigyventi. Mielai įsijungs į Butėnų bendruomenę – bendruomeniniai reikalai ir jam, ir jo moteriai labai tinka ir patinka. Atsigaivinę besiveržiančio Šaltinių šaltinio vandeniu, patraukėme toliau.
Didysis prūdas ir kiti ramūs vandenys
Ties buvusia Mačeikyne iš kelio išklydom, bet, vėl sugrįžę į Utenos – Svėdasų plentą, leidomės į pakalnę, į Močiaraistį, ir, pasukę dešiniau, išvydome buvusį Augustino prūdą. Kokio jis dydžio, kiek hektarų, – nesumojome iš akies paskaičiuoti. Tolimame mėlynai banguojančio prūdo pakraštėlyje, kaip ir tame mielame seklyčią puošiančiame paveikslėlyje, baltavo dvi gulbės. Nuostabi vieta.
Mūsų taikinyje – mažylis, kadaise pelkynu liūliavusiais krantais žavėjęs Galinio ežerėlis. Buvo laikas, kai jį Balčiu vadindavo, – tuoj už jo driekėsi ilgas ir platus durpingas raistas – Aklaežeris. Tačiau jį tik mintimis aplankome, nenorime per privatininkų tvoras brautis. Žinoma, kad dabar jo pakrantės tarsi ir numelioruotos, krantai prieinami, netoliese ir Gervaraistis. Smagus vieškeliukas veda į pakalnę, kilpuoja grakščiu vingiu ir atveda į sodybą, Barono vila vadinamą. Ten vandenų gausybė, mat buvusiose Kerpio upelio versmynuose, iškabinus durpingą slėnį, didžiulį kanjoną per kelis metus išrausus, ir atsirado šis didžiulis, kelių hektarų mėliu raibuliuojantis ežeras. Pereiname tvenkinio atšakos sąsiaurį arkiniu tiltu, praeiname „Miško SPA“ paviljoną, pasisukinėjame akmenų magiškame rate (jis Mėnulio taku vadinamas), po to patenkame į Darnos ratą. Jame magiškus žodžius kalbėti, melstis, medituoti, ant suolelio, trijų suaugusių beržų kamienų soste, pasėdėti siūloma. Įsmunkame į jaukų apskritą namuką – iš didžiulio medžio kamieno suręstą baublį. Įkopiame į Rūpintojėlio kalvą, pasigėrime sodu, pro žiūronus pasidairome į ramiai besiganančias elnių, danielių bandas.
Vandenys vandenėliai
Tuoj už didžiosios sodybos – gilusis Dūbaraisčio slėnis. Stačiai į jį nuo Rūpintojėlio kryžkelės leidžiasi mūsų kelias. Ne taip toli, už šilo, vingiuoja jau nemenka upelaitė Vasinta, jos pakrantėje – Rimanto Janulio stebuklai. Tėviškės sodybvietėje pastatytas kryžius, didžiojoje eglėje kabo koplytėlė su Švč. Mergelės Marijos skulptūrėle, vilioja nors paprasta, tačiau pagal visas žvaigždžių šauksmo taisykles sunerta piramidė, yra įdomių riedulių, skulptūrėlių. Leidžiantis miško keliuku Liesvinčiavietės link, didžiuoju slėniu gurga mažytis upeliukas. Aš jį jau Cedronu praminiau, mat ketinu šitame šile Kalvarijas įrengti. Įkopus į kalnelį, keliukas veikiai kairėn suka, dešinėje lieka paslaptingas Lieknas, atsiveria plati kirtavietės ir didžiojo lietuvių partizanų bunkerio likučiai. Kelių dešimčių metrų ilgio tunelio būta…
Taip norėjosi dar iki mažojo Čiurlio – Liudviko upelio – nukeliauti, tačiau keliukas vėl išvedė į vieškelį, kurio dulkėtas kaspinas vedė tiesiai į Butėnų ulyčios pakraštį, prie Prūso galo sodybos. Ten stabtelėjome ir, galiausiai pasidžiaugę beveik trijų valandų istorine atgaiva, išsiskirstėme: aš veik stačia galva į mieliausius Šventosios vandenis nėriau. Auksinė vasara, auksinė diena, auksiniai pakrančių smiltynai, auksiniai Butėnai…
