Šimtametės liepos girdėjo unikalių dainų

Gailutė KUDIRKIENĖ

Kadaise Skverbų kaimas garsėjo ypatingomis dainininkėmis, mokėjusiomis retų, tik šitam kraštui būdingų dainų. O štai karinį aerodromą vietiniai mini nenoriai, nors ano meto moterys vaikus parašiuto šilku vystydavo. Išsinešdindami rusų karo lakūnai kaimui paliko siaubingų dovanų – ne vieną smalsų vaiką sprogmenys sužalojo, nutraukė pirštus ar net ranką. 

Nukritusių obuolių nebėra kam surinkti

Skverbų kaimas Kupiškio rajone nutįsęs palei judrų kelią į Kupiškį, tik turi savo gatvę.

Kadaise buvęs gyvybingas, su daug alaso, maudyklon į Lėvenį skuodžiančių vaikų būriais, nuolat tai iš vienos, tai iš kitos trobos besiliejančiom, tik šitam kraštui būdingom senobinėm dainom.

Dabar vaikiški balsai skardi tik senbuvių anūkams ar proanūkiams suvažiavus.

Viena iš vyresniųjų gyventojų sakė suskaičiavusi, jog gyvenamų namų belikę 10, o negyvenamų – net 11. Į kai kuriuos iš jų dar atvažiuoja vasarotojai.

Važiuojant per kaimą, aišku, į akis krenta tie gyvenamieji: su išpuoselėtom teritorijom, gausiais gėlynais. Tuštieji, vešlios augmenijos užgožti, atrodo liūdniau. Jie nesuzmekę, nesukiužę, atsiradus šeimininkui tuoj prisikeltų, bet kol kas obuoliai, niekieno nerenkami, krenta į aukštą žolę ir pūva.

Lyg iš gausybės rago pasipylė dvynukai

Ilgoji kaimo gatvė pavadinta Liepų, mat jų, aukštų plačiašakių, matyti abipus kelio. 

Sukam į Skverbų senbuvių – 74 metų Danutės ir 78-erių Viliaus Čepelių – kiemą. Erdvus ir didelis medinis namas kadaise buvo kaimo mokykla.

„Anksčiau liepos tankiau augo, kai kurios savo amžių baigė, jau iškirstos“, – paaiškina moteris.

D.Čepelienė – ilgametė Subačiaus mokyklos lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja, o jos vyras miškininkas girininkijoje dirbęs pavaduotoju.

Šeimininkė kviečia į vidų, vedasi į svetainę. Ji ką tik suremontuota. Pasidžiaugia, kad turi nagingus ir labai darbščius sūnus, jie viską savom rankom čia padarė.

Čepelės užaugino 2 sūnus ir 2 dukteris, jau turi 8 anūkus. Jaunėlė duktė ir sūnus – irgi dvyniai.

„Neatmenu, kad giminėj dvynukų būtų buvę, o dabar net trys mūsų vaikai  porelių susilaukė“, – šneką pradedam nuo smagios įdomybės.

Jaunikis pažado neištesėjo

Pašnekovę pasirinkom neatsitiktinai, Skverbuose daugiau nėra nė vieno, kuris ilgiau už Čepeles čia gyventų ir galėtų papasakoti apie kaimo praeitį.

Mokytoja tuoj patikslina, kad ji visgi ne vietinė, prieš 48 metus paskui vyrą atkako į jo tėviškę.

„Aš iš Žemaitijos, mokytojavau Klaipėdos rajone“, – nurodo, iš kur esanti.

Jaunutė mokytoja nuomojosi butą, jo šeimininkų žentas pasišovė papiršliauti, davė savo draugo V.Čepelės adresą, kad tiedu imtų susirašinėti.

Laiškais užsimezgusi draugystė baigėsi vestuvėmis. 

„Neplanavom iš Žemaitijos išvažiuoti, ten buvo gerai, Palanga arti. Kai tekėjau, vyras žadėjo čia gyventi“, – prisimena seną laiką.

Jaunos šeimos planus sugriovė melioracija.

„Viliaus tėvai ėmė raudoti, kad iš vienkiemio Žvirblionyse reikia išsikelti, prašė padėti. Jis buvo vienintelis sūnus, brolis nuskendo vos sulaukęs 12 metų, viena sesuo gyveno Plungėje, kita kartu su tėvais, buvo netekėjusi. Į ką gi daugiau kreiptis?“ – aiškino.

Vyro tėvai ir nusipirko šitą namą, viename gale patys įsikūrė, į kitą jaunavedžius prisikvietė.

Rado daug geriau, nei tikėjosi

„Iš Klaipėdos išvažiavau raudodama, ten mano tėvai, seserys…“ – prisimena skaudų išsiskyrimą su gimtine.

Skverbai pasirodė malonesni, nei tikėjosi, visai ne gūdus nepažįstamos Aukštaitijos užkampis.

„Kelias ir geležinkelis prie pat, susisiekimas su Klaipėda geras, o, svarbiausia, vietiniai žmonės labai patiko“, – pasakoja, kad pritapo iš karto.

Didelis pliusas buvo ir tai, jog kaip tik Subačiaus mokyklos lietuvių kalbos mokytoja išėjo į pensiją, taigi iš karto gavo darbą.

Moteris pasakoja, kad tuo metu kaime buvo daug gyvasties, pro šalį tarškėjo barškėjo technika, šalia, kur dabar autolaužynas, veikė kolūkio dirbtuvės, vaikų būriai į mokyklą traukdavo, visi karves laikė, rytais pieną į pieninę veždavo.

Buvo laikas, kai jie patys ūkininkavo, 8 karves laikė.

„Dabar Skverbuose karvės nė vienos, o ir mūsų kartos žmonės išmirti baigia, vienais metais net 7 Anapilin iškeliavo, visi pažįstami“, – apgailestauja.

Surinko tautosakos auksą

D.Čepelienė grįžta į laikus, kai vienas po kito gimė vaikai. 

Anuomet jokių ilgų dekretinių atostogų nebuvę, naujagimiui sueina 3 mėnesiai ir reikia eiti į darbą. Pagelbėjo vyro sesuo.

Vaikus augino be sauskelnių ir skalbimo mašinų. 

„Būdavo, sumeta marliukus į kibirą, o aš grįžusi iš darbo lekiu į upę skalauti. Dabar atrodo, kad nei sunku buvo, nei ką“, – šypsosi pašnekovė.

Mažiams ūgtelėjus, Subačiuje buvo atidarytas darželis. Iki jo nuo namų – 3 kilometrai. Tą atstumą su darželinukais dažnai tekdavo įveikti pėsčiomis. Kartais atsirasdavo, kas paveža.

Juokiasi prisiminusi, kad mokyklos sienlaikraštyje buvo pasirodžiusi karikatūra, kaip ji savo mažylius vedasi lyg žąsis žąsiukus.

Anot pašnekovės, anuomet kaimo žmonės tarpusavyje labai bendraudavo, būdavo daug susiėjimų ir balių, mat čionykščiai linksmi ir dainingi buvę. Ją, nors ir svetimą, visur kviesdavo.

Pirmaisiais metais labai nustebino, kad čionykščiai geria alų stiklinėmis. Žemaitijoje alaus beveik negerdavo, varydavo samanę.

Gi Skverbuose visus susibūrimus lydėjo alus, miežio grūdas skruostus rausvino, linksmumo teikė.

Kaimas turėjo ypatingas dainininkes: Oną Stašytę, Bronę Juzulėnienę, Genutę Grybauskienę ir Ievą Durasevičienę. Jų balsai skambėjo visur: paprastam baliuj, vestuvėse ir net laidotuvėse, tada moterys tapdavo velionį apraudančiomis giedotojomis.

Dainos buvo ne bet kokios, o tik šiose apylinkėse dainuotos, išimtinai senovinės, išmoktos iš mamų ir močiučių. Dar dainavo ir šito krašto žmonių sukurtas.

„Kai reikėjo darbus iš tautosakos rašyti, mano mokinės pas Skverbų balsingąsias ėjo“, – sako, kokį liaudies auksą pasisekė surinkti.

Pašnekovė apgailestauja, kad iš dainingųjų moterų gyva bėra tik viena, o ir toji sunkiai pasiligojusi.

Jei valdžia būtų žmonių paisiusi…

Gaila, bet su namų šeimininku irgi negalime pabendrauti – jis irgi pasiligojęs.

„Kol gyvi buvo vyro tėvai, daug ko galėjau paklaust, bet nepaklausiau“, – dabar  apgailestauja. 

Iš anytos pasakojimų labiausiai įstrigo tai, jog jos vyras augo šilko vystykluose.

Karo metu šalia Žvirblionių, kur stovėjo senųjų Čepelių vienkiemis, buvo įrengtas aerodromas rusų kariniams lėktuvams. Lakūnai užsiėmė kambarius pas arčiausiai gyvenusius žmones. 

Vienas jų apsigyveno Čepelių namuose, liepdavo šeimininkei jam valgį gaminti. Kaip padėką atnešė rietimą labai geros kokybės šilkinio parašiutų audinio. Čepelienė iš jo pasiuvo sūnui vystyklus.

Po karo karinių lėktuvų nebeliko, rusų lakūnai su sava technika išsidangino, o vietiniams paliko siaubingų „dovanų“. 

„Vaikai ten lėkdavo ieškoti šaudmenų. Ne vieną sužalojo, buvo kam ir pirštus, net ranką nutraukė“, – persako, ką iš anytos girdėjusi.

Žvirblionys ir aerodromas buvo kitoje Kupiškio kelio pusėje. Dabar ten ūkininkų apsėti laukai.

„Ten tebėra ir mūsų žemės. Kai reikėdavo parvažiuoti į Skverbus, tikra bėda, žmonės ne kartą prašė Kupiškio savivaldybės pastatyti greičio ribojimo ženklus. Nepastatė. Jei būtų kas žmonių paisę, nebūtume patyrę nepakeliamo skausmo: kelyje ties įvaža į kaimą žuvo mūsų anūkas“, – moters balsas ima drebėti.

Gražiausia, kai žaislinės mašinytės važinėja

Dar stabtelim prie gausiai gėlynais išpuošto balto mūrinuko. Kieme sukiojasi dvi šeimininkės: Vida Mikonienė ir jos marti Vaida Mikonienė.

Moterys verda serbentų uogienę, kartkartėm bėga vidun pažiūrėti, ar iš puodo nebėga.

Vidiniame kieme irgi gausiai žydi gėlės, gėlyno šone stūkso iš akmenų pamūrytas lauko židinys.

„Čia sūnaus, kaip profesionalaus statybininko, pirmasis blynas. Norėjo pabandyti. Viskas kuo puikiausiai veikia, šašlykus kepam“, –  sako jaunesnioji. 

Vyresnioji priduria, kad nagingasis anūkas, deja, gyvena Londone, ten dirba statybų vadovu, namo grįžta tik atostogoms.

O štai anūkė su šeima įsikūrusi Panevėžyje, proanūkiui rugsėjį bus 2 metukai.

„Oi, kaip man gražu, kai čia vaikas būna, kieme koks dešimt mašinyčių“, – mažiausios giminės atžalos ilgisi senoji.

Nei ji, nei marti – ne prigimtinės skverbiškės. Marti prieš 24 metus atitekėjo iš netolimo Dvariškių kaimo, o pati Vida su vyru prieš keturis dešimtmečius čionai atsikraustė iš Salamiesčio.

„Turėjau tris sūnus, liko vienas, du po žemėm. Vienas mažas mirė, kitą, tik baigusį mokyklą, šiaudų presas įtraukė ir sutraiškė“, – išsako nepamirštamas ir skaudžiausias gyvenimo netektis. 

Moteris pasakoja, kad po tragiškos sūnaus žūties ją užklupo liga – nuolat skauda galvą. Skausmas veriantis, jokie medikamentai nepadeda, gydytojai bejėgiai.

Sūnus ruošėsi važiuoti mokytis į Kauną, savaitė iki studijų pradžios buvo likusi, kai paprašytas sutiko padirbėti prie to išklerusio kledaro“, – sako, kad nuolat mintimis grįžtanti į tą košmarišką dieną.

Pasmerktas išmesti užaugino puošnius vaisius

Prie kito mūrinuko vaikšto moteris ir mobiliuoju telefonu iš visų pusių fotografuoja nuo kitų medžių spalva ir forma besiskiriantį spygliuotį.

Jo žalumas šaltesnis nei įprastos eglės, bet nenupilkęs, kaip sidabrinės gentainės. Viršūnės šakas svarina sodriai violetinės spalvos kankorėžiai. 

„Nufotografuosiu ir aiškinsiuosi, ką mes čia turim“, – linksmai kalba moteris.

Ji – Ona Žiūrienė, gyvena Kupiškyje, o sodyba Skverbuose yra vyro ir jo seserų. 

Senieji Žiūros išmirė, namas priklauso keturiems vaikams, taip visi po truputį ir prižiūri, atvažiuoja žolės nupjauti. 

Moteris dar paaiškina, kad senieji Žiūros į Sverbus atsikraustė per melioracijos vajų, kai teko palikti vienkiemį Baronuose.

Namas, kad ir nebegyvenamas, bet kieme tebėra gėlynas, baltus žiedus svarina šluotelinė hortenzija.

Medelis, kuriam surengė fotosesiją, prieš 4 metus giminaičiams tarnavo kaip kalėdinė eglutė. Po švenčių svainis norėjo jį išmesti, bet O.Žiūrienė augalą išgelbėjo, atvežė į sodybą ir įkišo šalia kitų, užstojančių kiemą nuo gatvės dulkių.

„Kaip čia taip imsi ir išmesi, net iš Švedijos atvežtas pradžioj neatrodė labai gyvybingas, o dabar štai kokiais gražiais vaisiais pasipuošė“, – giria išgelbėtąjį.

Seniausia troba – gražiausia

Moteris mosteli ranka į bene patį gražiausią Skverbų kaimo kiemą – šimtametę rąstinę gryčią. 

Toje teritorijoje kiekvienas žemės lopinėlis išpuoselėtas, dekoratyviniai augalai susodinti aiškiai tą reikalą išmanant.

Moteris sako, kad šioje sodyboje jau daug metų šeimininkauja ukrainiečių šeima.

„Net negaliu pasakyti, kokia to vyro specialybė, jis viską moka, ko imasi, tą padaro. Toji šeima labai darbšti, čia viskas, ką matote, jų rankomis sukurta“, – pasakoja apie kaimynus.

Tačiau šiuo metu jie išvykę, negalime aplankyti.

Projektas “Pasaulio centras”