Viešintų seniūnijos salėje bibliotekos ir moterų klubo rengtoje vakaronėje įvyko susitikimas su kraštotyrininkais, knygų apie Viešintas autoriais, Algimantu Bekeniu ir Tautviliu Uža, šių eilučių autoriumi, kuris į renginį pasikvietė ir gerą bičiulį panevėžietį Joną Mališauską su saviveiklininkų ansambliu. Tai sužinojusi bibliotekos vedėja Jolanta Mameniškienė manęs paklausė: „O kas mokės?“. Sužinojusi, kad mokėti nereikės, nudžiugo.
Viešintų seniūnijos salėje bibliotekos ir moterų klubo rengtoje vakaronėje įvyko susitikimas su kraštotyrininkais, knygų apie Viešintas autoriais, Algimantu Bekeniu ir Tautviliu Uža, šių eilučių autoriumi, kuris į renginį pasikvietė ir gerą bičiulį panevėžietį Joną Mališauską su saviveiklininkų ansambliu. Tai sužinojusi bibliotekos vedėja Jolanta Mameniškienė manęs paklausė: „O kas mokės?”. Sužinojusi, kad mokėti nereikės, nudžiugo.
Bibliotekos vedėja pasidžiaugė, kad A.Bekenis ir T.Uža surinko kraštotyrinę medžiagą ir savo lėšomis išleido knygų apie Viešintų kraštą.
A.Bekenis prisiminė tėvų sodyboj visuomet buvus knygų, kurias jie skaitydavę prie žibalinės lempos, o jis klausydavęsis. „Matyt, tai ir paskatino užrašyti tai dainą, tai pasakojimą, kol atėjo metas išleisti knygą, – sakė A. Bekenis. – Mano knyga „Viešintos” primins viešintiškiams jų jaunystę, karą, miestelio gaisrą, kazokų sudaužytus miestelio bažnyčios varpus. Kitoje knygoje yra užrašyti mano tėvo prisiminimai, kaip ėjo į mokyklą kartu su savo draugu, Prezidento Algirdo Brazausko žmonos Julijos tėtušiu…”
Prisiminimais pasidalino knygos „Iš širdies – viešintiškiai” autorius T.Uža, pastebėjęs, kad A.Bekenis ir Raimondas Guobis knygoje „Viešintos” palietė ne visas temas. „Aš Algimanto paklausiau, ar jis nerašys šios knygos tęsinio. Jam atsakius, kad ne, sugalvojau pats išleisti, -prisiminė T. Uža. – Užrašiau viešintiškių ir aplinkinių kaimų gyventojų prisiminimus bei mintis, pridėjau savo ir skolintų nuotraukų ir išleidau knygą „Iš širdies – viešintiškiai”. Norėjau, kad knygoje atsispindėtų ir šiandieninio jaunimo gyvenimas. Kreipiausi į Viešintų pagrindinės mokyklos mokytojus, tačiau nė vienas nesutiko pasakoti. Lietuvių kalbos mokytojos prašiau surengti rašinėlių konkursą apie Viešintų kraštą. Mokytoja pažadėjo, tačiau praėjus pusmečiui pareiškė, kad nerašys, nes gali būti nevykę pasakojimai. Kai knyga buvo paruošta spausdinimui, pakalbinau kelis vyresnių klasių mokinius, ar jie girdėję apie ruošiamą knygą. Jie sakė, kad pirmą kartą girdi ir pridūrė, kad jei būtų žinoję, beveik visi būtų rašę.
Rinkdamas medžiagą knygai, prašiau leisti pasinaudoti mokyklos metraščiu: mokytojų Marijos Danilevičienės, Sauliaus Nefo ir kitų surinkta mokyklos istorija. Negavau. Pareiškė – neturi. Pasiteiravus buvusios mokyklos direktorės Aldonos Ilčiukaitės, ši tvirtino, kad išeidama iš mokyklos istorinę medžiagą paliko. Teko pačiam viską rinkti.
Bibliotekos vedėja minėjo, kad išleisti knygą brangiai kainuoja. Tai tiesa. Mes su broliu pasidalinom už tėvų žemę gautas išmokas. Galvojau naują automobilį įsigyti, tačiau nusprendžiau pinigėlius kilnesniam tikslui paaukoti – išleisti knygą. Parduodamas pirmą knygą apie Viešintas nevisai susirinkau spaustuvės išlaidas, truputį pridėjęs išleidau antrąją „Iš širdies – viešintiškiai”.
Knygas išleidusiems A.Bekeniui ir T.Užai už prasmingą darbą dėkojo ir sėkmės linkėjo Viešintų seniūnė Janina Každailienė ir Anykščių rajono L. ir S. Didžiulių bibliotekos kraštotyros skyriaus vedėja Audronė Berezaiuskienė.
Renginyje viešintiškės pasidžiaugė baigiamais remontuoti Viešintų kultūros namais, sutvarkytu miestelio parku. Nutiesti takai, pastatyti suolai, per pasagos formos tvenkinį pastatytas tiltas. Tik takuose vietoje kietos dangos pripilta smulkios skaldelės. Gražu tik žvelgiant iš lėktuvo, bet tokiais takais neįmanoma normaliai vaikščioti ar juos pašluoti. Pėstieji turi eiti žalia veja šalia tako. Kam reikalingi takai su tokia danga? Viešintiškiai juokauja, kad šiais, už europinius pinigus padarytais takais, galėtų vykti nebent vaikiškų visureigių varžybos.
Greitai po ilgo remonto turėtų atsidaryti kultūros namai. Tvirtinama, kad kultūros namų direktoriumi dirba Vytautas Germanavičius ir jo žmona Galina.Tai garsūs režisieriai. Jie dirba Anykščiuose ir gastroliuoja po Lietuvą, net už respublikos ribų. Geriausiu atveju bent kartą per metus parodo spektaklį viešintiškiams, ir visas džiaugsmas. O saviveiklininkų dainos, šokiai seniai Viešintose užmiršti. Klubo moterys sakė, kad labai gerai būtų, jei Anykščių Kultūros centras minimų režisierių etatus pervestų į Anykščius, nes jie Viešintose nedirba, o viešintiškiams skirtų bent pusės etato vadovą.
Kas dabar iš Viešintų kultūros namų, jei veikla numirusi? Dainininkų ir muzikantų atsirastų iš
viešintiškių, būtų atgaivinta kultūrinė veikla, ir žmonės taptų linksmesni, sveikesni.
Moterys prisiminė ir šviesios atminties viešintiškį, fotografą, kraštotyrininką Povilą Jurkštą.
Sukaupęs gausybę senienų buvo bebaigiąs įkurti muziejų. Deja, jau aštunti metai, kai Poviliukas
išėjo Anapilin, o muziejaus reikalai nepajudėjo. Žadama tik namo ir klėtelės stogus patvarkyti, o
name jau grybas įsiveisęs…
Renginiu susirinkusieji džiaugėsi kaip saulės spindulėliu meno saviveiklos apleistoje Viešintų
žemėje ir geru žodžiu minėjo organizatores: moterų klubo vadovę Daivą Abraškevičienę bei
bibliotekos vedėją Jolantą Mameniškienė.