Laureato vainikas iškeliavo į Dzūkijos sodžių

Rugsėjo 10-ąją, šeštadienį, lietuvių literatūros klasiko, kan. Juozo Tumo – Vaižganto gerbėjai, geros literatūros, smagaus bendravimo, tikros aukštaitiško dvasios pajautos išsiilgę sugužėjo į Malaišius, į jau keturioliktas garsiojo lietuvių literatūros klasiko, mylimo svėdasiškio pagerbtuves – Vaižgantines.
Literatūrinė Vaižganto premija šiemet skirta rašytojui Kaziui Sajai. Deja, garbingo amžiaus sulaukęs laureatas į šventę neatvyko. Laureato medalis ir vainikas iškeliavo į kūrėjo pamėgtą Dzūkijos sodžių.

Gimtadienio artumas ir laureatas

Bene didžiausias smagumas, kad šiemet Vaižgantinės beveik sutapo su Juozo Tumo, vėliau tapusio Vaižgantu, gimtadieniu, kuris švenčiamas rugsėjo 8 – ąją ir palaimingai sutampa su Šv. Mergelės Marijos gimimo švente ir geriausiais laikais iškilmingai švęsta, o nūnai tik didžiausių patriotų prisimenama Tautos diena. Vaižgantui pagerbti skirtos šventės Svėdasų krašte rengiamos nuo pat 1989-ųjų, Atgimimo metų. 1989 m. miestelyje prie Alaušo ežero pasodintas Vaižganto ąžuolynas, tais pačiais metais 120 – ųjų gimimo metinių proga parapijoje pastatyta dvylika kryžių bei koplytstulpių, nuo 1991 m. organizuojamos respublikinės šventės Svėdasuose. Būdavo meldžiamasi bažnyčioje, aplankomas paminklas Vaižgantui bei kitos su garbiu svėdasiškiu susijusios vietos. Prieš keliolika metų šventės forma pasikeitė ir ji švenčiama vienoje vietoje – kūrėjo gimtuosiuose Malaišiuose.

Šventės dalyviai pasitikti, širdingai pasveikinti, jiems į atlapą įsegta pribrendusio lino viršūnėlių varpelių puokštelė. Prasminga ir simboliška, juk Vaižgantas – senovės lietuvių linų dievaitis, o rašytojas J. Tumas savo raštus pasirašinėjo linų ir linininkystės dievo vardu. Iškilmės Malaišiuose, jaukiame sodžiaus kiemelyje, šalia legendinio Juodžiaus kelmo, po ąžuolu galiūnu stūksančio paminklo kan. J. Tumui Vaižgantui papėdėje, prasidėjo valandą po vidurdienio. Renginį vedė anykštėnė Vilma Paulauskaitė. Pakiliai ir jautriai kalbėta apie Vaižganto asmenį, jo kūrybą ir šiaip dailiąją literatūrą, minute tylos prisiminti mirusieji – visi Vaižganto mylėtojai, tie, kurie padėdavo rengti šią svarbią šventę, joje dalyvaudavo. Tuomet prie mikrofono priėjo Vaižganto premijos skelbėjai, džiugios žinios nešėjai – Lietuvos rašytojų sąjungos pirmininkė Birutė Jonuškaitė bei žurnalistų sąjungos pirmininko pavaduotojas Vytautas Kvietkauskas. Prisiminta, kad prieš šimtmetį, 1922 m. sausį, kelių to meto rašytojų, tarp jų buvo garsusis keliautojas Matas Šalčius ir anykštėnas Antanas Žukauskas – Vienuolis, įkurtos Lietuvos rašytojų ir žurnalistų sąjungos pirmuoju pirmininku tapo ir kelerius metus šias pareigas uoliai atliko Vaižgantas. Šiandien ta bendra sąjunga suskilusi į dvi atskiras organizacijas, tačiau daugybė jos narių, kaip ir Vaižgantas kitados, darbuojasi ir grožinės literatūros, ir žurnalistikos baruose. Vaižgantas buvo kelių laikraščių kūrėjas, leidėjas ir net redaktorius, o beletristika ir publicistika unikaliai susipynusi ir jo svarbiausiame kūrinyje „Pragiedruliai“. Pasak Vaižganto biografo Aleksandro Merkelio, jis iš gyvenimo molio ir patyrimų kūrė simfonijas, sudėliojo deimančiukus, neišplaunamai sujungdamas auksą su smėliu.

Palengva atverta naujojo Vaižganto premijos laureato paslaptis. Pradžioje paskaityta keletas ištraukų iš kūrybos. Įsiminė mintis, kad „Perkūnas trenkia į aukščiausius, geriausi žūna kare, o gražiausius užkočioja moterys.“ Susirinkusieji be vargo atspėjo, kas yra tos minties autorius, nes jau renginio išvakarėse buvo paskelbta jo pavardė. Tai devyniasdešimtmetis Kovo 11 –osios akto signataras, dramaturgas, universalaus talento kūrėjas Kazys Saja. Laureatas, pasiteisinęs nepalankiu oru, nenoru laužyti ilgamečius įpročius – veik iki pat Visų Šventųjų leisti dienas sodyboje Dzūkijos šiluose, į Malaišius neatvyko. Perskaitytas lakoniškas jo sveikinimas, kuriame Vaižgantą jis vadino mieliausiu lietuvybės mokytoju. Pažadėta laureato medalį, ąžuolo lapų vainiką ir kitas dovanas nugabenti į kūrėjo pamėgtą Dzūkijos sodžių.

Svėdasietiškos premijos

Mažoji Vaižganto premija šiemet skirta ilgametei kultūros darbuotojai Aldonai Bagdonienei, kuri net 40 metų nuoširdžiai triūsė gimtojo Vaižganto krašto Vaitkūnų kultūros namuose. Laureatė kukliai šypsojosi ir, priimdama pagarbos ženklus, pastebėjo, kad tiesiog dirbusi mėgstamą darbą, kukliai pridūrusi –„ ką padariau, tą padariau“. Prisiminė, kad kultūros renginius planuodama ir ruošdama, ji dažnai prisimindavo Vaižgantą, ypač jo patarimai, sudėlioti raštuose, pagelbėdavo sunkiausias metais, kaip ir šeimos, kolegų, bendraminčių, krašto bendruomenės palaikymas. Ji kartu su vyru Vytautu Bagdonu – jis Svėdasų krašto (J. Tumo – Vaižganto) muziejaus Kunigiškiuose vedėjas – yra svarbiausi tradicinių Vaižgantinių rengėjai.
Svėdasiškio kun. Aleksandro Papučkos „Meilės ir gerumo premiją“ krašto jaunimui jos steigėjas, garbaus dvasininko sūnėnas Algimantas Indriūnas įteikė Svėdasų J. Tumo – Vaižganto gimnazijos moksleivei Neringai Matulevičiūtei. Vaitkūnuose gyvenanti stropuolė pasižymėjo mokslo olimpiadose, konkursuose, nustebino talentingai parašytu rašiniu „ Meilė Dievui, tėvynei ir žmogui“. Jos nuopelnai ir triūsas įvertinti dovanomis, o merginos galvą papuošė gražiausių tėviškės žiedų vainikas.

Anykščių savivaldybės garbės raštais (juos įteikė renginyje dalyvavęs meras Sigutis Obelevičius), Svėdasų seniūnijos raštais (juos dalijo seniūnas Saulius Rasalas) bei kitomis dovanomis apdovanotas būrelis prie svėdasietiškos kultūros, puikios Vaižgantinių šventės prisidėjusių visuomenininkų būrelis – Domicelė Augutienė, Sigita Zobarskienė, Zita Šukienė, Rūta Stanevičienė ir Raimondas Kovas. Mūsų apygardoje išrinkto Seimo nario Tomo Tomilino vardu sveikino jo padėjėjas Antanas Baura.
Smagiu variniu skambesiu maršus trenkė trimitininko Kęstučio Grigaliūno vadovaujamas pučiamųjų instrumentų kvartetas iš Anykščių, puikius poezijos posmus, meilę Aukštaitijai, sodžiui išdainavo žinomas bardas Kazimieras Jakutis. Jis pažymėjo, kad, ko gero, labiausiai sukrečiantis, paveikiausias Vaižganto kūrinys – apysaka „Nebylys“. Ir tas įžvalgas palydėjo daina „Jei negaliu aš turėti tavęs…“

Kalbėjimai, šnekėjimai

Sveikino, mūsų nuostabią tėvynę mylėti, ja didžiuotis kvietė ir eiles iš savo naujausios knygos „Paskutinio lapo išleistuvės“ skaitė poetė Dalia Teišerskytė – senoj kuprinėj knibžda mažos raidės… Vaižganto buto – muziejaus Kaune vedėjas Remigijus Jakulevičius pažymėjo, kad gyvenime deimančiukų ieškojęs Vaižgantas pats tapo didžiuliu tautos deimantu, jo gyvenimas, raštai įkvepia gyventi, kurti ir niekad nepaliauti mylėti. Mylėti angeliška meile, dovanojančia, duodančia be išskaičiavimų, be menkiausios minties apie asmeninę naudą. Vilniaus svėdasiškių vardu net kelis kartus kalbėjo Juozas Lapienis. Gerbtiną Vaižganto atminimą puoselėjantys veteranai, solidaus amžiaus vyrai Gvidas Kazlauskas ir Valerijonas Senvaitis įteikė Vaižganto muziejaus Kaune buvusio vedėjo dovaną – originalų Vaižganto portretą, kvietė prie svarbiausių darbų daugiau prisidėti svėdasiškius, ypač jaunimą, mokytojus, moksleivius. Lietuvai pagražinti draugijos vardu žodį tarė Almantas Raščiauskas, kuris prisiminė 1921 m. Vaižganto iniciatyva įkurtos draugijos istoriją, jos narių norą paversti Lietuvą miškais ir sodais žaliuojančiu kraštu. Prisiminė draugijos indėlį puoselėjant Vaižgantinių tradiciją Svėdasų krašte, apgailestavo, kad draugijos indėlis į šventę sumažėjo ir kad net sukakčių įamžinimui pasodinti ąžuolai ne visur deramai prižiūrimi.

Kažkas ūkiškai apskaičiavo, kad šventėje galėjo dalyvauti gerokai per du šimtus žmonių. Susirinkusiųjų įvairumas, rojų primenanti nuotaika, bendrystės palaimingas šventumas tapo visus jungiančiu saitu. Juk čia nuoširdžiai, pilietiškai dalyvavo ir labai daug įdomių žmonių iš visos Lietuvos, ir vietinių parapijiečių, ir į tėviškę sugužėjusių svėdasiškių. Margoje minioje sukinėjosi vienintelis šių laikų svėdasiškis dvasininkas kun. Ričardas Banys. Jis pažymėjo, kad Vaižganto tėviškė dvasine prasme primenanti Jeruzalę, nes, jei tik būnąs kažkur netoliese, tai veik nejučiomis kelias atveda į šią šventą vietą. Vaižgantinėse pripažino buvęs labai seniai, tad prisipažino esąs laimingas, jog galėjęs pajusti dvasios atgaivą, galėjęs atsikvėpti nuo gausybės darbų, pareigų ir kelias valandas praleisti su mielais tėviškės žmonėmis.
Dalyvavo ir Lietuvos gyventojų rezistencijos ir genocido centro direktorius, visuomenės veikėjas, taip pat ir poetas Adas Jakubauskas, nemažai politikų, kultūros darbininkų ir valdininkų, ūkininkų, verslininkų, inteligentų, tarnautojų, solidžių ir paprastų piliečių ir net mokinukų. Susirinko šviesuoliai ir iš gretimų Vyžuonų, Šimonių, Kamajų, kitų kaimyninių parapijų. Dažnas sutiko seniai matytus vaikystės draugus, moksladraugius, nutolusius, gyventi kitur išvykusius gyvenimo bendrakeleivius, turėjo puikią progą prigesusius bičiulystės jausmus atgaivinti. Kelis kartus dėkota rėmėjams.

Pasibaigus kalboms, visi pasisotino Lietuvos šaulių sąjungos 9 –osios Utenos pulkininko Prano Saladžiaus rinktinės kulinarinių meistrų išvirta šauliška koše. Sodietiškais skanėstais ir gardėsiais vaišino vietinės bendruomenės vyrai ir moterys. Iškilmingai atneštos ir ant balta staltiese užtiesto stalo padėtos svarbiausios šventinių vaišių atnašos – juoda duona, varškės sūris ir obuoliai. Aplinkui išdėtos ir dalyvių atsineštos gėrybės – tai, kas sočiausia ir gardžiausia. Juk Vaižgantinės – bene didžiausi Anykščių krašto kultūriniai atlaidai, tad ir pakermošio vaišės turi būti puikiausios.