Dėl ko aš vengiu rašyti? (Rievės, 2022-10-08)

,,rievių“dabar stengiuosi nerašyti. Nenoriu nervinti valdžios. Ir pati rašydama nervinuosi. Kritikuoti modernėjančiu keliu žengiančios Respublikos valdžią yra tas pats, kas basam išbėgus į lauką rėkauti ant griaudėjančio perkūno. Pasekmės aiškios ir durnam: jeigu perkūnas nenutrenks, tai sulis tikrai.
Gal už kritiką ir neiškels bylos kaip Advokatų tarybos nariui profesoriui Ignui Vėgėlei, tačiau nėra garantijų, kad aštraus leidinio neatsisakys platinti, kaip atsitiko „Respublikai“. Precedentas bausti žiniasklaidą yra. Taip pat yra baimių, kad būsi įrašytas į nematomą, bet egzistuojantį sąrašą tų, kurių projektai nefinansuojami, kurie nekviečiami į jokias komisijas, o jų nuomonės net neišklausius yra marginalizuojamos.

Kitas scenarijus – štai įmonę, kaip Šiaulių piceriją, koroniniais metais maitinusią žmones be galimybių pasų, vienu metu užklumpa keli ,,planiniai“ patikrinimai.
Savo kailiu mažiausiai tris kartus esu patyrusi, ką reiškia atsidurti valdžios nemalonėje.

O tai buvo tik vietinių, savų valdžiukių pyktis. Dirbame mažame areale, iš gilių atminties stalčių praktiškai visuomet turime galimybių ištraukti įtaigių argumentų, skatinančių taiką. Tačiau procesas, kai nuolat skundžiama visokioms instancijoms redakcija galėjo veikti tik turėdama nuolatinį ir gerą advokatą, neleidžia tvirtinti, jog tai visai nepaliko mano pasąmonėje pasekmių. Bet už vieną muštą dešimt nemuštų duoda.

Persekiojimų dėl sąžinės nelinkėčiau net konservatoriams su laisviečiais. Deja, nors esu krikščionė, negaliu prisiekti, kad myliu juos kaip brolius. Dieną naktį jie turėtų dirbti „vardan tos“… Net ir iškentę tautos patyčias dėl noro pasikelti algas. Dabar yra giliausia po Antrojo pasaulinio karo ekonominė krizė. Trečdaliu didesnę algą nei Svėdasų seniūnas gaunantis Seimo narys, aišku, nėra normalu. Juo labiau kad seimūnų tik 141. Tačiau ar normalu didžiuotis, kad kas dešimtas į pensiją išėjęs žmogus Lietuvoje dirba dažnai net ir nekvalifikuotą darbą? Ar mūsų pensininkai geležinės sveikatos? Bet, Statistikos departamento duomenimis, 2021 – ieji pasižymėjo, kaip metai, kuriais mirė daugiausia žmonių nuo nepriklauosmybės atkūrimo. Akivaizdu, kad ne nuo vienatvės mūsų pensininkai bėga į darbus.
Gyvenimas Lietuvoje gerėja taip sparčiai, kad pagal infliaciją esame antri Europoje. Ir perspektyvos, sprendžiant iš gąsdinimų, kokios elektros bei dujų kainos laukia šią žiemą, tikrąja to žodžio prasme kelia baimę, kad grįžtame į balanos gadynę.

Beje, Rumšiškių Lietuvos liaudies buities muziejuje galima pamatyti senovės žemaičių numą – pusiau į žemę įkastą pastatą, kurio centre esantis ugniakuras, skirtas ir valgiui, iš šilumai, ir šviesai. Bijau, kad valdžiai taip įnirtingai rūpinantis mūsų gerove, daugelis žmonių ir įmonių prieš prasidedant žiemai turėtų išsamiau pasidomėti septyniolikto amžiaus žemaičių ir kalnėnų gyvenimo būdu…

Siūlomi sprendimai, kaip suvaldyti krizę, yra imitaciniai ir net, regis, sąmoningai žmones erzinantys. Prieš kurį laiką štai siūlė keisti dušų galvutes ir taip taupyti vandenį, vyko socialinė akcija, raginanti ieškoti nenuodingų maisto produktų nukainotų prekių skyriuose. O šią savaitę pranešta, kad Vilnius už 231 tūkstančių eurų (arba tris kartus brangiau nei pernai) puoš Kalėdų egles, ir tuo pat metu Seime registruotas pasiūlymas amortizuoti krizės pasekmes ūkiui taikant PVM lengvatą … buitinės technikos, laikrodžių, avalynės ir dviračių remontui. Rimtas gelbėjimo ratas! Anykščių rajone ši lengvata paliestų lygiai šešis meistrus.

Puotomis maro metu neatsilieka ir periferija. Šimtą tūkstančių per tris dienas praūžti miesto šventėje, kai Kavarską ir Troškūnus apšviečia tik vaistinių ir krautuvių iškabos, sutikit, panašu į Jono Marcinkevičiaus romano ,,Benjaminas Kordušas“ nusigyvenusio bajoro keltą balių, kuriame buvo varžomasi, kas daugiau suvalgys koldūnų.
Kiasdien pravažiuoju pro informacinei sklaidai skirtą ir tikrai ne tūkstantį eurų rajono biudžetui kainavusį, šią vasarą pastatytą šviečiantį stendą A. Baranausko aikštėje. Iš nuolat jame besisukančio to paties vaizdo ,,Norfelėje“ dabar atpažįstu ,,Baltosios pavanos“ šokėjus…

Tikrai mums buvo maža Tubio pastatyto beveik penkiasdešimt tūkstančių eurų kainavusio ekrano, kuriame taip pat dažniausiai sukasi Puntukas ir Lajų takas?
Nepykstu ant valdžios už nemokėjimą valdyti. Pykti šiuo atveju būtų tas pats, kaip ir iš skaičių nepažįstančio mokinio tikėtis, kad jis laimės matematikos olimpiadą. Matant daugelio išsilavinimą, suprantant, kad į viršūnes pakliūta ne dėl gabumų, žinių ar patirties, o per klanus ir net tiesioginio paveldėjimo būdu, rezultatai nestebina. Iš kiekvieno juk pagal poreikius…

Tik nenustoja manęs gluminti, kodėl jie taip erzina žmones?
Žinodama, kad KGB archyvai šio Seimo vėl buvo įslaptinti dar 75 metams, dažniausiai prieinu prie išvados, kad nedirba ši valdžia Lietuvai. Žinau, kad išvada kraupi. Tačiau pagrįsta indukciniu samprotavimu. Gali būti, kad indukcinis metodas daryti tokias svarbias išvadas yra ne pats tinkamiausias, tačiau tik tada patikėsiu, kad mąstau neteisingai, kai pamatysiu bent tris šios valdžios nuveiktus gerus darbus, kurių niekas nekvestionuoja. Kaip pasakoje. Tik tris darbus !
Kita vertus, ar prasminga tikėtis pozityvo iš nuolat gąsdinamo, baimėje laikomo žmogaus? Štai ir atsakymas, dėl ko vengiu rašyti.