Jubiliejiniai miškų šventovės atlaidai

Kai aplinkui plytinčių Šimonių ir Ramuldavos miškuose išsibarstę lapynai pasidabina spalio auksu, kai išskaidrėja Šventoji, o vėlyvieji paukščiai leidžiasi į dausas, miškų šventove vadinamoje Inkūnų bažnyčioje švenčiami Švč. Mergelės Marijos motinystės atlaidai. Šiemet jie paminėti spalio 16 dieną, sekmadienį.

Šiemet Inkūnų Švč. Vilniaus Aušros Vartų Dievo Motinos bažnyčia mini 80 metų jubiliejų, vasarą iškilmingai švęsti Šv. Vincento Pauliečio atlaidai, vyko kelių sekmadieninių klasikinės muzikos koncertų festivalis. Pastaroji šventė, spalio ramybės paženklinta, šiltu lietučiu bei šviesiais pragiedruliais besisukančio pasaulio dieną tarsi užsklendė visus sukaktuvinius metus.

Šį kartą tikinčių iš aplinkinių šilų sodžių ir iš tolėliau susirinko gera kapa, šiek tiek daugiau nei pusšimtis. Švč. Sakramento pagarbinimo valandėlė, o po to jau baltomis vėliavomis švytinti procesija pakilo į eiseną aplink bažnyčią, skambėjo šventa giesmė, jaudino smilkalų paslaptingas kvapas ir švelniai pušų viršūnes judinantis vėjelis.
Šv. Mišių šventimui vadovavo Viešintų ir Andrioniškio parapijų bei šios jaukios bažnytėlės administratorius kun. Mindaugas Šakinis. Prisimintas tolimas 1942 m. spalio 18 d. sekmadienis, kuomet Inkūnuose buvo susirinkę apie aštuonis šimtus tikinčiųjų, o Panevėžio vyskupas Kazimieras Paltarokas naująją šventovę pašventino Vilniaus Aušros Vartų Mergelės Marijos titulu. Paskaityta ištrauka iš Ganytojo pamokslo, pasakyto tą įsimintiną spalio šventadienį: „Tarp ošiančių girių, gražioje, bet nutolusioje nuo aplinkinių parapijų apylinkėje išaugo nauja Dievo padangtė su žmonėmis. Jis gyvens su jumis; jūs būsite Jo žmonės; pats Dievas bus su jumis jūsų Dievas./…/. Šiandien pas jus didelė iškilmė; naujų Dievo namų pašventinimas; visų veidai giedrūs; akys džiaugsmu žiba; širdys tankiau plasta; rankos ir kojos nebejaučia nuovargio; visi patenkinti pakeltais vargais…“

Iš tiesų Inkūnų parapijos ištakos siekia 1939 m. rudenį, kuomet garsiuose Šilinės atlaiduose Šiluvoje pamaldžioji Anelė Šukienė susitiko Debeikių bažnyčios statytoją kun. Dominyką Mikšį ir pakvietė jį atvykti į Inkūnus steigti parapijos ir statyti bažnyčią. Veikiai atvykęs dvasininkas Šukių namuose įrengtoje koplyčioje ėmė švęsti šv. Mišias, vėliau čia dvasiniais reikalais rūpinosi Andrioniškio klebonas Matas Šermukšnis, o jaukią medinę bažnytėlę suprojektavo garsus inžinierius Pranas Markūnas. Pastatyta bažnytėlė vadovaujant kun. Jonui Uogintui. Lemtingais 1942 m. parapijiečių buvę apie tūkstantį, dabar telikę vos apie pusšimtį. Tačiau Inkūnai pritraukia daugybę žmonių savo apylinkių gražumu, dvasinga aplinka, šventovės papėdėje trykštančiu šaltiniu, kabančiu lieptu per Šventąją, šviesiais šilais.

Pamaldose giedojo, nors negausus, bet jungtinis Andrioniškio, Viešintų, Troškūnų parapijų giesmininkų choras, vadovaujamas vargonininko Almanto Spundzevičiaus. Dalyvavo ir šešetas piligrimų iš Kuršėnų, pasak Alfonso Gedmino, jų būrelis jau penktus metus vos ne kiekvieną sekmadienį keliauja po Lietuvos bažnyčiose švenčiamus atlaidus. Po pamaldų, visiems gražiai padėkojęs už pagalbą, dalyvavimą šventėje, kun. M. Šakinis pakvietė į bendrą arbatėlę – nuo seniausių amžių krikščionis suartinančią agapę. Tą popietę lietus lyti apstojo, dangus prašviesėjo, tad niekas niekur neskubėjo, jaukiai bendravo, vaišindamiesi svėdasiškės Danutės Kutkienės išvirta labai gardžia žirnine koše, sūriu, namine duona, kitais gardėsiais. Smagiai prisimintas legendinis klebonas Jonas Labakojis, Anelė ir Juozas Šukiai, Janė Pavilonienė, Petras Žemaitis, Bronius Grikėnas ir dar daugybė parapijos sodžiuose gyvenusių, šią bažnyčią globojusių ir joje Viešpatį garbinusių žmonių.

Įdomu, kad 1992 m. buvo parengtas Raimondo Guobio parašytos pirmosios knygos apie Inkūnų parapiją rankraštis, – pati knyga išleista tik 1996 m., o šiemet knygą apie parapijos aruodu vadintą Mičionių kaimą išleido iš šio krašto kilęs istorikas Gintaras Ražanskas.