…su amžiumi dingsta „mandrumas“

Tautodailininkas medžio drožėjas, dailininkas, skulptorius Aleksandras Tarabilda nenuilsta ir visus džiugina savo meno darbais.
Viena paskutinių menininko idėjų – turistinis maršrutas tarp garsių Lietuvos vyrų – Antano Smetonos bei Juozo Tumo-Vaižganto – tėviškių.

Sumanė skulptūrų taką

„Parašiau projektą, kuris Lietuvos Kultūros tarybos buvo gerai įvertintas ir finansuotas. Tad pastačiau koplytstulpį A. Smetonos tėviškėje, kuris apie dešimt metrų atstumu nutolęs nuo A. Smetonos sodybos pamatų. Ant koplytstulpio A. Smetonai pagerbti užkėliau ne tradicinį kryželį, bet karūną iš metalo. Maršrutas tarp šių vyrų tėviškių eina per labai turtingas istorines vietoves, kur esama daug peno turizmo mėgėjams. Tasai maršrutas yra toks: Lėnas-Užulėnis-Vadokliai-Šilai-Raguva-Juostininkai-Troškūnai-Anykščiai-Niūronys-Leliūnai-Inkūnai-Sausalaukė-Svėdasai-Kunigiškiai-Malaišiai-Juodonys-Kalvių kaimas (kur stovi „emigravus“ Vaižganto troba)“, – apie įgyvendintus ir vis dar įgyvendinamus sumanymus pasakojo A. Tarabilda.
Šiuo metu minėtame kelyje yra apie 50 menininko kurtų skulptūrinių kūrinių: „Savo 80-mečio proga planuoju jų sukurti apie šimtą. Bus kviečiami ir kiti mūsų tautos skulptoriai, kurie panorės praturtinti šį maršrutą, skirtą mūsų tautos didžiavyriams pagerbti ir pažinti savo kašto gamtą ir Lietuvos žmones.“
Paklaustas, kodėl buvo svarbu įamžinti Vaižganto namus, A. Smetonos gyvenvietę, menininkas sakė: „Aš esu gimęs Raguvoje, o netoli, Užulėnyje, yra A. Smetonos gimtinė. Sužinojau, kad Smetona ir Vaižgantas buvo susiję – jie vienas kitą iš kalėjimo vadavo. Tuomet kilo ši idėja. Dar vienas dalykas, kad Užulėny gyvena mano draugas ir aš jam padariau vieną darbą. Tuomet Šiluose atsirado paminklas partizanams ir žiūriu, kad skulptūrų jau yra Raguvoje, Juostininkuose… Taip pasidarė tarsi skulptūrų kelias. Tada kilo mintis pasiūlyti maršrutą tarp Vaižganto ir Smetonos tėviškių.“
Tautodailininkas sakė domėjęsis Vaižganto gyvenimu bei sužinojęs įdomių detalių: „Labai įdomi Vaižganto sodybos istorija, kaip rašytojas tą sodybą prarado. Jis davė savo broliui platinti knygų ir tas brolis pakliuvo žandarams, buvo ištremtas, labai nukentėjo. Grįžusiam broliui Vaižgantas atidavė namo teises, o šis pradėjo labai gerti ir namą tiesiog pardavė. Per Vaižgantines Malaišiuose organizatoriams sakiau, kad aš noriu tą namą atpirkti, tačiau niekas nenorėjo sutikti, kadangi ten – Vaižganto dvasia, jie taip brangino tą namą, kuriame ir krosnis išlikusi, langinės. Man taip patiko, kad žmonės didžiuojasi, brangina, neparduoda.“
Takas tarp dviejų garsių vyrų tėviškių, pasak idėjos autoriaus, dar nebaigtas. „Tame ruože, Svėdasuose, yra gimęs ir garsus tapytojas Jonas Rimša, kuris daug savo darbų Lietuvai yra dovanojęs. Pakeliui yra mano tėviškė, mano motinos tėviškė. Tos skulptūros yra tarsi paties likimo nulemtos, kai kurios – visiškai neplanuotos. Anykščiuose, prie J. Biliūno gimnazijos, atsirado angelas, kurį išdrožiau. Taip pat ir Troškūnuose paminklo daryti neplanavau – savaime atsirado. Valentinui Šapalui Inkūnuose padėjau padaryti skulptūrą – taip atsirado dar viena. Taip savaime išeina, tam takui jos pamažu viena po kitos atsirado per 30 metų. Užvaldo patriotizmas, atrodo, kad iš aukščiau visa tai numatyta, lyg kažkieno planas būtų. Be to, kai gauni paramą, tą „stipendiją“ apie 2000 eurų, yra dar vienas papildomas stimulas, kuris ir įpareigoja. Savaime pasidaro įdomu, kas čia toliau, ką dar padaryti, kokios dar svarbios vietos yra, kokie kaimeliai, kokios asmenybės. Pavyzdžiui, prie Leliūnų buvo partizanų sodyba, sudeginta su visais partizanais. Prie jos stovėjo kryžius, kurį paskui savininkas nugriovė, nes buvo supuvęs. Ta vieta jau buvo įamžinta, bet atminimo ženklas sunyko, o Svėdasų žmonėms įdomu, kokia jų istorija“, – pasakojo A. Tarabilda.

Visų pirma – dailininkas

Nors A. Tarabilda anykštėnams geriausiai pažįstamas kaip medžio drožėjas, tačiau jo, kaip menininko, talentas ėmė skleistis visai ne nuo to.
„Mano tėviškėje yra nuotrauka, kur aš mažiukas, ant „gonkų“ nulipdęs kokių 30 skulptūrėlių iš molio. Niekas manęs neskatino, niekas neagitavo, o aš, jau 6 metų vaikas, pats to molio prisikasęs, visokius „balvonus“ lipdydavau. Atsimenu, iš gipso buvau šuniuką nulipdęs. Nuėjau į ligoninę, gavau gipso, – prisiminė pašnekovas, – tėvo brolis atvažiuodavo į Raguvą, jis ten tapydavo, o aš stebėdavau. Tas potraukis prie dailės buvo duotas iš prigimimo, matyt, genai suveikė. Mano brolis – veterinaras, bet sako, kad, jei nebūtų nuėjęs paskui karvės užpakalį, būtų buvęs dailininkas. Tuomet jį patraukė pelninga specialybė. Bet visada grįždavo prie meno. Mano tėvo brolis – iš garsiųjų dailininkų giminės, kiti du broliai irgi piešė. Net mano tėvas, nors daug specialybių turėjo, vis tiek buvo „prie meno“. Būdavo, kažką paišau, prieina, ištraukia pieštuką iš rankų ir sako, kad ne taip piešiu, reikia kitaip.
Jau aštuntoje klasėje man nebuvo konkurentų. Mokiausi meno mokykloje, bet buvau iš jos pašalintas. Niekas nieko nežino, kodėl taip įvyko. Tokie laikai – kažkam užkliūdavo gėlėtos kelnės, kažkam dar kažkas. Už politinę veiklą mano pusbrolis Arūnas buvo ištremtas į Sibirą. Mane su juo siejo. Aš buvau netarybinis, neraudonas. Niekaip nepavyko įstoti studijuoti, po to ir pats jau nebenorėjau mokytis, norėjau spjauti ant tų visų aukštųjų mokyklų. Bet tai grūdina, tuomet nori nenori atsisuki į kitas vertybes, dvasinius dalykus. Viskas išeina į naudą.“
A. Tarabildai teko piešti ir karikatūras, dirbti kitus darbus, tik vėliau menininkas pabandė kurti dirbinius iš medžio.
„Man pasiūlė papaišyti į „Valstiečių laikraštį“, o aš tuo metu karikatūras piešdavau „Geniui“, kitur. Ir kai sutikau, aš 10 metų „Anupro Dirvelės nuotykius“ piešiau. Reikdavo sugalvoti, kokį komiksiuką kada nupiešti. Vėliau buvau apšmeižtas, kad laiku nepristatau piešinių, kilo konfliktas. Tada pradėjau piešti diafilmus. Pasirodo, dar įdomiau. Juos piešdavo profesionalai, o aš juk nebaigęs nieko! Tiesa, dar esu baigęs šilko tapybos kursus.
Kai atėjo kiti laikai, pradėjau medį drožinėti – reikėjo kažkaip gyventi. Pats nustebau, kad tai – tikra mano stichija! Kai dirbi su medžiu, atsiranda įgūdžių, svarbu geri įrankiai, įpratimas, tai savaime viskas išeina. Mano namuose daug skulptūrų atsiranda neplanuotai – ateina įkvėpimas, ir darai, nors niekas neprašo. Darai ir pats nežinai, koks to darbo likimas, kur jis nukeliaus“, – apie kelią drožybos link pasakojo tautodailininkas, darbus iš medžio drožinėjantis jau 40 metų.

Svarbu išmokti dalytis

A. Tarabilda yra išdrožęs daugybę darbų iš medžio, todėl buvo įdomu sužinoti, ar yra tokių, kurie ypač mieli širdžiai?
„Esu padaręs nemažai skulptūrų „Eglės, žalčių karalienės“ motyvu. Vienas iš paskutinių darbų yra pastatytas Troškūnų vienuolyne. Kokių 8 metrų ąžuolą su kranu statėme – tikrai įsimintinas darbas.
Kartą buvau pakviestas į Daniją, medžio šventę. Mes ten su draugu dirbome dvi savaites ir padarėme dešimt skulptūrų. Ir tame kultūros centre, Danijoje, stovi labai įdomus vikingas, kurį padarėme. O jis įdomus tuo, kad jame yra Ukrainos emblema – erelis, puolantis grobį. Aš šį ženklą panaudojau ant vikingo krūtinės. Tas darbas yra man labai brangus.
Dar vienas darbas – Neptūnas su trišakiu ir skydu, ant kurio išdrožinėjau užrašą – „in aqua sanitas, in vino feritas“. Kadangi turėjau problemų dėl alkoholio, šį posakį leidau sau perdirbti ir vietoj „in vino veritas“ (vyne teisybė) parašiau „in vino feritas“ (vyne bjaurastis). Kai kurie galvojo, kad padariau klaidą, kai kurie stebėjosi. Sakau, gal reikia nuvažiuoti į Daniją ir jį vis dėlto pataisyti“, – apie brangiausius ir įsimintiniausius savo darbus pasakojo jų autorius.
Paklaustas, ar nebūna gaila išsiskirti su savo darbais, A. Tarabilda neslėpė: „Būna gaila. Bet galiu pasakyti, kai darau darbą, aš jo dažnai nevertinu, matau klaidas.

O kai parduodu, tada pamatau, kad visai neblogai pavykęs, imu galvoti, gal be reikalo atidaviau. Tai, žinokite, padarytą darbą reikia kuo greičiau atiduoti, negailėti, pasidalyti, atsikratyti egoizmo, savimeilės. Jei gražu – padovanok. Aišku, būna, tas egoizmas prasimuša… Man skulptorius Vincas Svirskis yra pavyzdys – jis turėjo tik terbelę, kelis kaltukus ir kelis kirvukus. Sakydavo: man ant šieno paklokit, kiaušinį iškepkit – tiek tereikėjo. O kiek darbų padaręs – apie tris šimtus kryžių, kiek jų yra muziejuose. Tokiems meistrams svarbūs buvo tik trys dalykai: Dievas, malda ir darbas. Jie dirbo ne sau, o žmonėms“.

Teko išdrožti šimtą Rūpintojėlių

Dažnam menininkui, norint padaryti kūrinį, reikia įkvėpimo. Ne išimtis – ir A. Tarabilda, kuris teigė, kad įkvėpimas gali ateiti iš bet kur.
„Pavyzdžiui, mano kieme augo obelis, kurią reikėjo nupjauti. Žiūriu, šakos – puikiausi elnio ragai. Ir per dieną, azarto apimtas, padariau elnio skulptūrą. Žiūrėdamas į obelį taip pat pamačiau moters figūrą – kojos, liemuo. Žinote tą pasakos dalį, kai žaltys užklumpa Eglę? Padariau besimaudančios moters torsą, jo dydis beveik trys metrai“, – pasakojo pašnekovas.
„Man 73 metai – toks amžius, kai negali dirbti savo malonumui. Jau reikia pagalvoti, kad nebūtų veltui sugaištas laikas, kad medžio be reikalo negadintum, turi galvoti, kaip čia geriau padaryti, o ne bet kaip, kaip išeis.
Turiu „fainą“ žmoną, geras sąlygas, gyvenu kaime… Su amžiumi ateina patirtis, dingsta „mandrumas“ – anksčiau buvau pats „fainiausias“, talentingiausias, gražiausias! O dabar pastebi, kokie aplink yra gražūs žmonės, įdomūs – taip darosi pasaulis mielesnis. Už sunkumus reikia dėkoti. Mano amželyje, kai gali dirbti ir gyventi, nereikia skųstis, – kalbėjo A. Tarabilda ir pridūrė, – skulptūras darau apie 40 metų. Atrodo, jau turi įgyti meistriškumo, bet iki šiol nemoki nei normaliai įrankių galąsti, nei žmoniškai medžio apdirbti. Kai pasižiūri kai kuriuos darbus, pagalvoji – „oho, man iki to toli!“. Tai yra gerai, nes nelaikai savęs genijum ir tobulybių tobulybe. Reikia kitų gražius darbus pastebėti, nes, jei save įsimylėsi, negali būti blogiau. Aš irgi mėgdavau visus kritikuoti, bet jau išmokau kritikuoti save, pastebėti savo klaidas, silpnas vietas. Tada pamatai, kad gyvenimas gražesnis pasidaro, mažiau pykčio turi, pats geresnis esi. Būna, ir man kritikos per kitus ateina. Reikia jos nebijoti ir priimti. Pamatyti, kad darbas nepasisekė, kad galėjo būti geresnis. Kažką turiu, mano mokytojai iš meno mokyklos mane prisimena, vienam jų esu koplytstulpį išdrožęs…“
Paklaustas, per kiek laiko meistras pagaminąs koplytstulpį, A. Tarabilda sakė, kad viskas priklauso nuo meistro: jis pats tokį darbą galintis padaryti per savaitę, o yra tokių, kurie ir metus užtrunka. „Neretai manęs prašo padaryti meškos skulptūrą. Ji dažniausiai yra pusantro metro dydžio. Kai azartas pagauna, ją galiu padaryti per vieną dieną. Bet kai kam geriau nesakyti, – sakys, kokius tu pinigus gali daryti!
Manęs vienas pažįstamas paprašė Rūpintojėlio. Suskaičiavau, kiek jų turiu – vienas didesnis, kitas mažesnis, dar vienas neparduodamas (iš tėvo sodinto ąžuolo, kurį brolis nupjovė; o jau nebėra abiejų). Būna, kad paprašo, kad padaryčiau, padarau, sako, pinigų nebeturiu. Tai ir stovi tų Rūpintojėlių. Vienas žmogus manęs prašė padaryti šimtą Rūpintojėlių. Buvo įdomu. Tik vėliau pagalvojau, kad tokių skulptūrų, kaip Rūpintojėlis, tiražuoti negalima. Juos reikia daryti, kai yra ūpas. Bet čia pasižadėjau, avansas buvo sumokėtas, tai dirbau kaip kiti dirba – keliesi ir darai. Buvo toks „arimas“, štampavimas, tas pats monotoniškas darbas. O aš įpratęs kaip tas Vaižganto Mykoliukas – kada noriu, linksmai dirbu, kai nenoriu – tinginiauju! (juokiasi)“.
Paklaustas, ar, jo nuomone, Lietuvoje nyksta kryždirbystė, Rūpintojėlių drožyba, tautodailininkas sakė: „Lietuvoje gali būti ramus. Matau, kiek yra talentingų žmonių, kryždirbių, meistrų. Net nustembi, kiek jaunų atsiranda. Tai aukšto lygio specialistai. Prie Anykščių yra parkas, kur išdrožti įvairūs gyvūnai – juos padarė visai jaunas vaikinukas, visai nežinomas. O štai koks talentas! Kryždirbystė neišnyks, kaip ir lietuvių tauta. Mūsų laukia prisikėlimas. Nėra taip liūdna, kaip mes kartais įsivaizduojam“.