Pirmyn į Kalėdas?..

Vos pasibaigus ramiausioms metų šventėms – šv. Vėlinėms – strimgalviais, lyg jos kažkur pabėgtų, imame vytis šv. Kalėdas, nors iki jų būna likę gero pusantro mėnesio. Parduotuvių vitrinose jau lapkričio viduryje mirga girliandos, moja elektroniniai Kalėdų Seneliai ir akį traukia plastikinės eglutės, o TV ekranuose Lietuvos įžymybės pasakoja, kaip artėjančių švenčių proga pasipuošė namus.

Turbūt nėra nieko bloga ir nuodėminga šventę švęsti, juolab tokiu niūriu, tamsiu laikotarpiu, kada būna, rodos, niekada neišauštančių dienų.
Tas spindintis, girliandomis ir įvairiomis šviečiančiomis dekoracijomis papuoštas namas visuomet traukia akį, žurnalistus, kviečia apsilankyti, nusifotografuoti ar tiesiog pasidžiaugti. Bet, mano manymu, tai nėra kalėdinė dvasia. Tai – tiesiog blizgučiai, kurie praskaidrina nuotaiką ir šią niūrią tamsą. Ir ta šviečianti sodyba greičiausiai atėjusi iš Amerikos, kur šventinis sezonas tradiciškai prasideda ketvirtąjį lapkričio ketvirtadienį, iškart po Padėkos dienos.

O mūsų tradicijos ne tokios. Kalėdos mūsų seneliams, proseneliams buvo ypatingas metas, ir ne tiek šventimo, kiek susikaupimo, dėkojimo, darbų užbaigimo, skolų grąžinimo laikas (mūsų laikais gi – skolų pasidarymo metas). Kalėdų niekas nešvęsdavo nei nuo lapkričio, nei nuo gruodžio mėnesio vidurio – ši šventė būdavo švenčiama tada, kada ir priklauso – gruodžio 25-ąją. O ir eglutė Lietuvoje net iki XX amžiaus pabaigos buvo puošiama būtent Kūčių dieną. Ne Vėlinių.

„Kai ateidavo ta eglutė, tai ji ateidavo tiesiai į šventes. Dabar tokia skuba primena sovietmečio recidyvą, kuomet vykdavo socialistinis lenktyniavimas: įvykdyti septynmetį per penkerius metus, penkmetį – per trejus. Taip ir šventės švenčiamos pirma laiko. Tik po Kalėdų mažiau šventės turėsim, nes jei eglutė tikra, tai spygliai nubyrės. Na, o jei dirbtinė, tai galima jos ir apskritai nenupuošti – tegu stovi, nereiks vargti prieš kitas Kalėdas“, – taikliai „Anykštai“ yra pastebėjusi etnologė Gražina Kadžytė.
Be lenktyniavimo apsieiti sunku: jau tradicija tapo ir gražiausios miesto kalėdinės eglės rinkimai: didžiausiuose šalies interneto naujienų portaluose kviečiama balsuoti už labiausiai patikusią. Čia ir prasideda ne tiek lenktynės, kiek atviros patyčios: štai gyva Panevėžio eglė kažkuriais metais sulaukė tiek kritikos, kad, jei ši būtų turėjusi kojas, turbūt būtų nudūlinusi atgal į mišką iš gėdos pasislėpti. Štai vienam patinka metalinės konstrukcijos, kurios išrenkamos gražiausia „egle“, kitas peikia „nesąmonę“ ant vandens. Vienam reikalinga sakais kvepianti, stikliniais ar šiaudiniais žaisliukais papuošta eglaitė, kitas raukosi – tai taip senamadiška, negi negalėjote nieko naujo sugalvoti… Kiekviena savivaldybė verčiasi per galvą ir stengiasi įtikti ne tik savo rajono šventėjams, bet ir visos Lietuvos gyventojų akims: kad būtų nauja, nematyta, įspūdinga, netikėta. Juk atvyksta ir turistai. Kaip gi pasirodysi, kad mūsų eglutė prastesnė už jų?

Kalėdos tapo nebe ramių, jaukių šeimos švenčių simboliu, o dovanų manija, stovėjimu eilėse ir stumdymusi parduotuvėse. Neretai – ir dideliu stresu, nes ne taip lengva sugalvoti, ką nupirkti savo 25 giminaičiams ir dar šiaip keliems draugams! Kone kiekvienu kalėdiniu laikotarpiu ekonomistai nenustoja stebėtis, kokie esame išlaidūs! Lietuviai pinigų neturi, tačiau dovanoms išleidžia neregėtas sumas, nesvarbu, kad tos sumos tampa pagrindiniu „galvaskaudžiu“ (esu girdėjusi net ir tokių pasisakymų, kad kalėdinėms dovanoms yra taupoma kone visus metus). Panašu, kad būtent dovanos tapo pagrindiniu švenčių akcentu. Tokiu, kad, toms šventėms pasibaigus, jau ir Lietuvoje bėgama į parduotuves tą dovaną grąžinti arba pasikeisti į tai, kas iš tiesų pačiam yra reikalinga.

Viena vertus, globalizacija yra neišvengiamas dalykas, ir jei bent viena koja esame šiuolaikiniame pasaulyje, nuo jos neišsisuksime. Išsaugoti savastį kur kas sunkiau, ypatingai kalbant apie iš pažiūros gana nuobodžias lietuviškas tradicijas. Jaunimui juk smagiau skambinti varpeliais nei su tėvais prie stalo sėdėti ir dėkoti vienas kitam už gerus darbus ar giedoti kalėdines giesmes…

Ko gero, svarbiausia šiuo laikotarpiu nepamesti galvos ir atsirinkti tai, kas tikra. Nepamiršti vieniems kitų, aplankyti seniai matytus, pabendrauti, prie bendro stalo susėdus prisiminti tuos, kurių apkabinti šiais metais galimybės nebėra.