
Artėjant didžiausioms metų šventėms – šv. Kalėdoms ir Naujiesiems metams – miestuose viena po kitos įžiebiamos eglutės, dažniausiai netikros. Joms išleidžiamos milžiniškos sumos pinigų, o dažniausiai jos tampa ir varžytuvių objektu.
Teiravomės anykštėnų – ar nepaseno netikrų eglučių tradicija? Ar tokioms konstrukcijoms reikia investuoti dideles pinigų sumas? O galbūt atvirkščiai – kuo įmantresnė eglė, tuo daugiau turistų?
Julius JAKUBĖNAS, Anykščių kultūros centro režisierius:
„Oficialiai nėra paskelbtų jokių varžytuvių – jeigu būtų konkursas, mes galbūt jame ir sudalyvautume. Mano žiniomis, šiais metais Anykščiai kaip tik netaiko į jokius rinkimus ar konkursus.
Ar reikia tvarumo, grįžimo į paprastumą, į mums pažįstamas formas? 100 procentų už. Jei yra eglutė ir ji yra paprasta eglutė, tai manau, kad ją pasipuošę jaustumėmės labiau sušilę širdyse nei žiūrėdami kartais į labai fantasmagorišką butaforiją.
Bet kokiu atveju, kiekviena saviraiška yra kūryba. Šiuo atveju ir eglutės forma yra kūrybos, laisvės forma ir ją dėti į kažkokius rėmus XXI amžiuje sunkiai įmanoma. Jei yra laisvė kurti, daryti meną, tai yra tokia meno išraiška.
Tačiau žiūrint iš kitos pusės, kai yra kalbama apie kertamus miškus, pažiūrėkime, kiek yra Lietuvoje miestų ir kiek tuomet reikia eglučių. Tvarumo dėlei šios konstrukcijos tikriausiai yra geresnis dalykas – juk tos detalės yra naudojamos ir kitoms paskirtims.
Manau, kad šios konstrukcijos – mūsų laikotarpio atspindys. Yra romantizmas, ekspresionizmas, modernizmas, tai galbūt eglučių puošyboje mes turime šiuolaikinio baroko atmainą. Tai yra dėsniai ir tie dėsniai ateina į nūdieną. Ko gero, neverta to kritikuoti, nes tai tiesiog meno šaka, kurią žmonės vysto pagal poreikį. Nes jei nebūtų poreikio, abejoju, ar tai būtų išsivystę iki tokio dalyko.
Šių lenktynių nebūtų, jei nebūtų tam dėmesio. Pernai buvo padegta pompastiška Kauno eglė ir niekas nesidžiaugė bei nesakė, kad tai yra gerai.
Šiais metais galiu pasidžiaugti Anykščių eglute – tai labai biudžetinis variantas, turint omenyje didžiuosius miestus, kurie kone pusę milijono išleidžia kalėdinei puošybai. Žmogaus širdį galima pasiekti ir paprastesniais dalykais. Visa pompastika yra pataikavimas ir pripratinimas pamatyti kažką neįprasta. O su laiku matome, kad paprastumas ir jaukumas niekada nesensta.“
Savivakdybės Kūltūros centro režisieriaus pasisakymas spaudoja taip pat saviraiška ir kūryba, bei savęs iškėlimas į sceną.
Deja, žiūrovui ar skatytojui, mąstančiam giliau, neužtenka 2-jų minučių pasirodymo scenoje. Reikia gilių ir nuoseklių darbų…