„Šuo ir kariamas pripranta“, – byloja lietuvių liaudies išmintis. Ir iš tiesų, žmogus yra stebėtina būtybė – jis sugeba prisitaikyti ir išlikti kone visomis sąlygomis – yra grįžusių iš Sibiro šalčių, iš koncentracijos stovyklų, išgyvenusių nepakeliamą badą ar žiaurias gamtos anomalijas…
O ar galima priprasti prie karo?
Turbūt, kad taip. Ne vienas jų siaubė ir tebesiaubia įvairias šalis, bet, nepaisant to, gyvenimas tęsiasi: gimsta vaikai, žmonės eina į darbus, kiek įmanoma – į mokyklas…
Vos putinui užpuolus niekuo nenusidėjusius Ukrainos žmones, visas pasaulis buvo sukrėstas. Vienos šalys nežinojo, ką daryti, kitos iš karto puolė padėti. Vieni verkė prie TV ekranų drauge su karo siaubus patiriančiais ukrainiečiais, kiti ėmė rinkti pinigus ar kitą pagalbą ir siųsti juos nelaimėliams, treti nenorėjo priimti jokios informacijos šia tema. Bet retas kuris liko abejingas. Ypatingai ši agresija palietė visai neseniai iš ruso gniaužtų išsivadavusias šalis. „Nejau ir vėl?“ – ko gero, ne vienam kilusi mintis.
Sekėme naujienas kiekvieną minutę, buvo baisu, kad tai – visai netolima mūsų ateitis. Tikėjome agresoriaus grasinimais nesikišti, nes visiems, tai padariusiems, atsirūgsią atominiu karu ar bent jau tokiu pat likimu kaip Ukrainos. Tačiau nebuvome tie, kurie išsigando: Ukrainą ištikusi nelaimė neįtikėtinai stipriai suvienijo lietuvius, tarsi Laisvės kelyje – susikibome už rankų ir darėme viską, kas buvo kiekvieno mūsų išgalėse.
Nuo karo pradžios iš Ukrainos pabėgo beveik 4 milijonai žmonių – ne savo noru palikę šalį, turėjo ir tebeturi prisitaikyti svetimose valstybėse, vis dar tikėdami, kad kada nors grįš namo, nors iš jų nieko ir nebelikę.
Karui tebesitęsiant kone metus, mūsų gyvenimas stojo į įprastą vagą: baimės kur kas mažiau, galvoje nebesisuka mintys, kur reiktų slėptis, „jei kas“, o jodo tabletės guli kažkur vaistinėlės gale. Prisipažinkime, kuris iš mūsų kasdien tebesekame naujienas iš fronto? Ar vis dar taip pat širdis virpina siaubingi rusų karių nusikaltimai? Ar taip pat sąžiningai permąstome, ką galėtumėme paaukoti, kuo prisidėti ar padėti? Socialinės reklamos tampa nebe tokios paveikios, jų nebesinori išklausyti iki galo, nes ir taip aišku, kas bus pasakyta. Gražių iniciatyvų aukoti, surinkti šiltų drabužių ar nuvežti maisto mažėja, o akys pripranta prie skausmo iškreiptų žmonių veidų.
Karas tolsta sulig kiekvienu mėnesiu, o juolab dabar, kai ant nosies – gražiausios metų šventės ir galvą labiau skauda dėl nenupirktos kalėdinės dovanos, nei dėl šąlančiųjų rūsiuose.
Atrodytų, kad ir pačioje Ukrainoje šis pragaras nebekelia tokios sumaišties ir baimės: teko girdėti prezidento Volodymyro Zelenskio raginimus neignoruoti oro pavojaus sirenų…
Tačiau ten kasdien tebežūva visiškai niekuo dėti žmonės – vaikai, seneliai, moterys ir vyrai. Žmonės grobiami, išvežami į Rusijos gilumą, iš kur dalis tikrai nebegrįš. Griaunama viskas, kas pasitaikė kelyje, išniekinti žmonių kūnai užkasami pamiškėse tarsi kritę galvijai…
Oficialiais duomenimis, nuo vasario 24-osios žuvo apie 13 tūkst. Ukrainos karių, o vien Mariupolyje skaičiuojama 20 tūkst. civilių aukų.
Deja, bet karas niekur nedingo ir labai tikėtina, kad dar ne trumpą laiką nedings. Vieni išmoko prisitaikyti, kiti tiesiog atbuko. Gražiausių metų švenčių metu vėl norisi atsigręžti į tuos, kurie šiais metais neturės galimybės susėsti prie bendro stalo. Nes vieni jų tiesiog nebeturi su kuo už jo susėsti, kiti elementariai neturi nei namų, nei to paties stalo…
Šuo kariamas pripranta, o žmonijai linkėčiau nepriprasti ir nepamesti žmogiškumo.
