Visas gyvenimas – atsitiktinumai

Kazimieras Jakutis anykštėnams pažįstamas kaip bardas, muzikantas, ne kartą Anykščiams dovanojęs savo koncertus.
Anykščiuose gyvenantis, iš Ignalinos rajono kilęs K. Jakutis – įvairiapusis žmogus: baigęs melioratoriaus specialybę, jis drauge su žmona Birute įkūrė milijoninį verslą – garsiąją įmonę „Lonas“, kuriai vadovauja dabar jau šešiese: jiedu ir visi keturi Jakučių sūnūs.

Dainos kelias iki scenos – netrumpas

K. Jakutį muzika supo nuo vaikystės: muzikavo tiek senelis, tiek tėvai. Gal todėl, paklausus, kas ką susirado – muzika poną Kazimierą ar ponas Kazimieras muziką – atsakymo teko palaukti.
„Kas ten žino, kas ką gyvenime susiranda… Tiesiog vieni kitus susirandame. Dabartiniais terminais kalbant, mano senelis buvo bardas. Ir dabartinis mano turas, su kuriuo žygiuoju per Lietuvą, vadinasi „Veidrodin pažiūrėjus“ – čia senelio eilėraščio žodžiai. Jis rašė eilėraščius ir pats juos dainavo“, – „Anykštai“ sakė pats bardų muzikos stilių pasirinkęs pašnekovas. O kodėl būtent bardų – taip pat negalėjo tiksliai įvardyti: „Iš tos pačios serijos – kas ten žino, kas ką rinko. Aš nesirinkau nei jokio žanro, nei muzikos. Mano muzika nėra komercinė, aš iš to neuždirbu nieko. Esu laisvas nuo pataikavimo žiūrovui – darau tai, kas man patinka, kas plaukia iš „dūšios“.
O kas iš „dūšios“ atplaukia dažniausiai? Kaip gimsta dainos žodžiai, melodija?

„Muzika ateina savaime, – sakė K. Jakutis, – Žodžiai ateina kiek sunkiau, tenka pasikankinti: gimus melodijai, reikia ieškoti nuotaikos atitikimo su žodžiais, rimo. Bent mano dainose žodžiai privalo rimuotis. O kad jie rimuotųsi, reikia padirbėti. Dažnai nesugebu parašyti žodžių, todėl dainuoju lietuvių aukštaičių lyrikų eilėraščius. Svarbiausia, jei kyla noras parašyti melodiją ar žodžius, to noro neslopinti. Jei jo neslopini, neuždusini, kažkas gimsta.“
Pasak muzikanto, dažniausiai kūrinį tenka šlifuoti, iš stalčiaus išsitraukti ne vieną kartą. Tačiau atsitinka ir taip, kad kūrinys gimsta ekspromtu.
„Kol dainą išgirstate jūs, kelias būna netrumpas. Nors atsitinka įvairiai: netrukus pasirodys daina „Žiedai“, kuri užgimė, kai man buvo 25 metai, o kitas variantas – šiemet gimusi daina „Veidrodin pažiūrėjus“ – gimė žaibu. Nėra taisyklių, nėra formulių – kaip visas pasaulis vystosi chaose, taip ir čia“, – kalbėjo K. Jakutis.

Artimi kaimo žmonės

Atlikėjas, muzikos ir dainų žodžių autorius koncertus pradėjo rengti prieš septyniolika metų. Kiek jų buvo, teigė negalintis suskaičiuoti.
„Pirmas mano autorinis koncertas įvyko 2005 metais Jeronimo Ralio vidurinėje mokykloje, kurioje vykdavo naktinėjimai. Toje mokykloje užaugo mūsų vaikai, puikiai pažinojau jos direktorių ir sutarėme, kad padainuosiu“, – sakė muzikantas.
Nuo to karto iki pat šiol K. Jakutis koncertuoja tiek didelėms salėms, tiek mažoms kaimo grupelėms. Neretai savo koncertus dovanoja, mat teigia, kad dalintis tiesiog yra gera.

„Dažnai juokauju, kad man garbės reikia labiau, negu pinigų. Tačiau idėja labai paprasta: padarykime koncertą su bilietais: kiek ateis žmonių? Pusė salės? Trečdalis? Jei darysiu koncertą be bilietų, ateis pilna salė. Mes uždirbame kažkur kitur, o čia – pramoga, malonumas, šventė. Kita priežastis – esu kaimo vaikas ir kada dainuoju kaimuose, rajonuose, man tie žmonės yra labai artimi. Man yra malonu, kad į koncertą ateis žmogus, kuris galbūt negali nusipirkti bilieto. Jis čia atėjęs išeina kažką gavęs. Iš nei vieno koncerto dar niekas nepabėgo, todėl manau, kad jie žiūrovams tinka ir patinka. Be galo malonu yra pasidalyti“, – apie idėją dovanoti savo koncertus pasakojo K. Jakutis ir pridūrė, kad vienas toks anykštėnų laukia jau gruodžio 26-ąją, per Kalėdas – metą, kuomet ir paties atlikėjo šeima renkasi prie bendro stalo.
„Per šventes sueina visa šeima, aplanko atokvėpis nuo viso bėgimo. Artumas, lydintys prisiminimai iš vaikystės. Ta šventė įdiegta iš vaikystės per religiją, per tėvų tikėjimą, kuris šiuo metu yra kiek išblėsęs. Bet pagarba tėvų tradicijoms išlikusi begalinė. Dabar man tai daugiau šeimos, artumos, apsikabinimų šventė. Gerumo, nepamiršimo, prisidėjimo prie pagalbos silpnesniam žmogui.

Nepatinka tas beprotiškas dovanų pirkimas. Šiemet firmoje dovanas paskyrėme Ukrainai. Jiems šį kartą reikia labiau“, – apie šventes kalbėjo K. Jakutis.

Anykščiai – namai

Vos per šešiasdešimtį metų perkopęs K. Jakutis Anykščiuose gyvena ir čia koncertuoja palyginti neseniai – nuo 2008-ųjų. Kilęs iš Ignalinos, ilgą laiko tarpą gyvenęs Jonavoje, mūsų kraštą menininkas, verslininkas taip pat pasirinko visai neplanuotai, tačiau čia jaučiasi savas ir Anykščius vadina namais.

„Atsitiktinumai… Pirmiausiai atsirado sodyba Pagulbyje. Paskui buvo susipažinta su Anykščiais. Ir kažkodėl – su Anykščiais, ne su Molėtais, nors Pagulbis yra pusiaukelėje tarp šių dviejų miestų. Anykščiai galbūt labiau traukė dėl to, kad tai – literatūrinis miestas, o man, romantikui, tai svarbu. Taip susiklostė. Buvo tarpsnių, kada norėjosi verslą parduoti, atsipūsti, gyventi ant upės kranto… Visas gyvenimas – gryni atsitiktinumai. Dabar Anykščiai yra mano namai“, – sakė K. Jakutis, kuris savo sodyboje Pagulbyje, esančiame Molėtų rajone, ne vienerius metus rengia koncertus, įdiegė muzikos ir poezijos sambūrių – „poezijos atlaidų“ – tradiciją. Jakučių kaimo turizmo sodyba yra pripažinta geriausia Rytų Aukštaitijos etnokultūrine sodyba, ją mielai savo šventei renkasi ir jaunavedžiai.

Hidrotechnikas, verslininkas, menininkas…

Šalia koncertų, meninės veiklos, K. Jakutis vadovauja verslui – dar 1993 metais įkurtai didelei lovų, čiužinių, patalynės įmonei „Lonas“. Kaip verslininko ir menininko gyslelė sutelpa viename asmenyje: tai, rodytųsi, taip nesuderinama?

„Pas mane yra taip, kad viskas sutelpa į viena. Ir nematau jokių problemų. Gal kažkada jausdavau diskomfortą, kai reikdavo vadovauti tiesiogiai – vadovaujant reikia būti gan stipriam ir dygliuotam, o buvau atlapaširdis. Dabar to nejaučiu, „išaugau“.

Esu baigęs Žemės ūkio akademiją, esu inžinierius hidrotechnikas, paprastai tariant – melioratorius. Trejus metus po studijų dirbau pagal specialybę. Bet atėjo 1988 metai, Sąjūdis, ėmiau kelti vėją ir buvau išvarytas… Tuomet pradėjau kurti savo verslą – esu tas, kuris nelabai gali dirbti kažkam.

Verslas – dar vienas atsitiktinumas. Pirmoji mano savarankiška specialybė buvo staliaus – aš dariau stalus, obliavau lentas ir tuo pat metu „Achemoje“ dirbau sargu. Atsimenu tą sunkumą, kuomet reikėjo ištrūkti ir su darbo knygele eiti į savarankišką pasaulį. Tačiau ten viliojo savi iššūkiai, naujienos, išbandymai, savęs išmėginimai. Tas be galo traukė, viliojo, žibėjo ir nugalėjo“, – apie tai, kaip tapo verslininku, „Anykštos“ skaitytojams pasakojo K. Jakutis ir prisipažino, kad be galo mėgstantis iššūkius: „Esu taip sutvertas. Jei nemėgsi iššūkių, niekada ir neišeisi iš kažkieno globos į tą nuogą, savarankišką ir negailestingą pasaulį.“

Vaikų žmonų į verslą nepriima

Šiuo metu K. Jakutis versle sukasi su visais keturiais savo sūnumis: Adu, Liudu, Domu ir Sauliumi. Paklaustas, ar nesunku dirbti su savomis atžalomis, juokavo, kad, taip ir neradęs gerų verslo partnerių, paprašė žmonos, kad savų pagimdytų.

„Kiek yra sunku dirbti su savais vaikais, tiek ir su svetimais. Lygiai taip pat linksma ir malonu dirbti su savo vaikais, ir su svetimais. Kaip į tai žiūrėsi. Kaip ir para – yra diena, yra naktis. Yra vakaras, yra rytas – visos spalvos. Taip ir čia – būna gerų dienų, būna blogų, – apie sūnus, dabar jau verslo partnerius, kalbėjo K. Jakutis, – Bet šeima yra šeima, yra kažkokie nuosavybės saitai, ir manau, kad tas modelis yra geras. Iš šono visada viskas atrodo labai gražu, tačiau iš tiesų būna visaip: reikia ir pasibarti, ir pasiginčyti. Vaikai vadovauja atskiroms sritims, turi vykdomąją valdžią, bet aš niekur toli nenuėjęs, kontroliuoju strateginius dalykus, finansus, kryptį, keliu tikslus, planus. Daug kam atrodo, kad Jakutis verslus paliko ir muzikuoja. Tačiau jų aš niekur nepalikęs, tik nei gamyboje, nei prekyboje nedalyvauju.“
Pats K. Jakutis savo verslą kūrė ir tebekuria su žmona Birute, tačiau savo atžaloms yra griežtai pasakęs: žmonų versle nebus.

„Tai – ne patarimas, tai – taisyklė. Joms draudžiama čia dirbti. Kodėl? Dėl šventos ramybės. Ir taip užtenka vidinių nesusipratimų. Jei dar ateis dirbti sūnų žmonos, bijau, kad nesuvaldyčiau situacijų. Geriau gyventi draugiškai kaip šeima. Visi keturi vaikai versle yra, jų žmonos – ne. Geriau su marčiomis muzikuoju, nes mano sūnūs dainuoja tik vonioje“, – teigė K. Jakutis, ir, paklaustas ar griežtas sūnums buvo vaikystėje, pripažino, kad ne.

„Buvau leidžiantis klysti tėtis. Man atrodo, kad liberalizmo šeimoje buvo nemažai. Keturis sūnus užauginti buvo nesunku. Jie vienas kitą paskui augino – turbūt jums kiekvienas daugiavaikės šeimos tėvas panašiai pasakytų. Visiems užtenka vietos po saule, duonos riekės. Tereikia norėti“, – sakė muzikantas, bardas, verslininkas Kazimieras Jakutis.