Dusetų (Zarasų r.) Švč. Trejybės parapijos klebonas, kanauninkas Stanislovas Krumpliauskas atsidavęs ne tik tarnystei Dievui, taip pat ir savo pašaukimui. Kurioje parapijoje betarnavo, klebonas nesėdėjo sudėjęs rankų – remontavo bažnyčias, organizavo talkas, visiems darbams greitai sutelkdavo pagalbininkų. Dėl jo sumanumo atlikta nemaža reikšmingų darbų tose parapijose, kuriose kunigauta.
Įvertintas įvairiais apdovanojimais, premijomis, S. Krumpliauskas to nesureikšmina ir teigia, kad svarbiausia – išlikti žmogumi ir toliau dirbti darbus, kurie reikalingi kitiems.
Siekia, kad bažnyčia būtų traukos centras
Kan. S. Krumpliauskas brandžiausius savo metus praleido kunigaudamas Anykščių Šv. Apaštalo evangelisto Mato bažnyčioje, todėl pokalbio metu kunigo mintys vis grįždavo į Anykščių kraštą. Ten bene daugiausia prisiminimų, nes daugiausia nuveiktų didelių darbų.
Paskirtas kunigauti į Anykščius 1995 metais iš karto ėmėsi tvarkyti bažnyčią ir jos aplinką: pakeitė presbiterijos grindis, interjerą, stogą. Kan. S. Krumpliausko iniciatyva iš Anglijos buvo pargabenti vargonai, įrengta apžvalgos aikštelė bažnyčios bokšte.
Todėl kunigo pasiteiravome, ar visos šios iniciatyvos – tai kunigo pareiga, kurią privalu vykdyti, ar noras puoselėti, paprastai tariant, savo „kiemą“?
„Man atrodo, kad tokie mano genai. Mano seneliai ir tėvai taip pat buvo labai darbštūs, sumanūs, tvarkingi. Anykščiuose prabėgo mano brandaus gyvenimo metai – jau turėjau patirties, suvokimo. Čia buvo daug verslininkų, kurie padėjo telkti žmones bendriems tikslams.
Bažnyčia nėra tik keturių sienų pastatas – ją sudaro visi pakrikštyti žmonės, ji yra jų visų: vaikų, tėvų, senelių, mokinių, mokytojų, kultūros darbuotojų, politikų, verslininkų, medikų. Anykščiuose bažnyčia tikrai visų mylima. Ją stengdavosi ir iš visų pusių nufotografuoti, ir aprašyti, per ją buvo populiarinamas kultūrinis gyvenimas“, – kalbėjo kan. S. Krumpliauskas, nepaminėdamas, kad tą kultūrinį gyvenimą ir pats vykdė.
„Man tikrai teko daug keliauti, pamatyti, todėl norėjau, kad bažnyčia būtų traukos centras. Taip ir buvo. Anykščiuose buvo rengiamos misterijos, organizuojamas tarptautinis jaunųjų vargonininkų festivalis, į kurį susirinkdavo pilna bažnyčia žmonių. Buvo tikrai labai gražu, į festivalį suvažiuodavo atlikėjai iš įvairių šalių – italai, indai, rusai, lenkai, Pabaltijo šalių atstovai“, – kalbėjo klebonas.
Tarptautinis jaunųjų vargonininkų festivalis Anykščiuose vyksta jau daugiau nei du dešimtmečius būtent kunigo S. Krumpliausko dėka. Tai jis dar 2000 metais drauge su Lenkijos Seinų Švč. Mergelės Marijos Apsilankymo parapija organizavo tarptautinį jaunųjų vargonininkų festivalį „Iuniores Priores Organorium“, vienijantį jaunuosius atlikėjus.
„Taip, čia mano idėja. Kol dar Anykščiuose nebuvo pastatyti normalūs vargonai, buvo pas mus atvykę atstovai iš Seinų. Norėjo vykdyti bendrą sporto ir kultūros projektą. Neilgai trukus įrengėme naujus vargonus ir ėmėm organizuoti didžiulius renginius, į kuriuos atvykdavo įvairiausių žmonių. Pas mus lankėsi ne tik studentai, bet ir ambasadoriai (Lenkijos, Japonijos), Kazimira Prunskienė, Lietuvos Respublikos Žemės ūkio ministrė, buvo šio renginio globėja“, – prisiminimais dalijosi klebonas ir pridūrė, kad vienas būtų negalėjęs nieko padaryti. Tam reikėdavo finansinės paramos, kurią, sako, nesunkiai gaudavęs: „Kai į festivalį atvykdavo tiek jaunimas, tiek profesūra – reikdavo juos ir apnakvydinti, ir pamaitinti. Man daug padėdavo Anykščių įmonių „Jara“, „Anykščių vynas“, „Žemaitijos pienas“, tuometiniai „Keturi kalnai“ vadovai ir kiti. Jų dėka mes organizuodavome svečių priėmimą. Esu dėkingas kultūros ir žiniasklaidos darbuotojams, kurie reklamuodavo renginius. Laikas, dovanotas Anykščiams, liko atmintyje kaip gražiausias kunigystės laikotarpis“.
Anykščių parapija gali didžiuotis, kad jų bažnyčia turi dvejus vargonus kun. kan. S. Krumpliausko dėka – beveik prieš 25 metus naujieji vargonai Anykščius pasiekė iš Didžiosios Britanijos.
„Dar negirdėjau, kad bažnyčia turėtų dvejus vargonus. Vargonai yra prabanga, todėl Anykščių bažnyčia tikrai labai turtinga. Vargonais reikia ypatingai rūpintis, jie nemėgsta skersvėjo, po kiekvieno festivalio vargonus reikia suderinti, leisti jiems „pailsėti“, o prakalbinti šį muzikos instrumentų karalių yra labai sunku, kad gražiai skambėtų, kad būtų išgautas tikras, švarus garsas“, – sakė pašnekovas.
Tačiau, kalbėdamas apie kunigystės metus Anykščiuose, kan. S. Krumpliauskas jaučia ir vieną didelę nuoskaudą: „Anykščiuose skaudžiai išgyvenau, kai į kultūrą įsivėlė subkultūra: „Velnio akmuo“ – „Devilstone“, išjuokiantis katalikų tikėjimą, naudojantis liturginius reliktus (kunigų sutanos, kamža, stula, smilkytuvas, apverstas kryžius), žeisdamas tikinčiųjų jausmus. Gailėjau, kai valdžios atstovai panaikino gražų renginį „Ežerų sietuva“, kuri sukviesdavo daug dalyvių iš įvairių šalių (italai, lenkai, indai, latviai, vokiečiai ir kiti), ir žiūrovų iš visos Lietuvos. Šis renginys kėlė žmonių dvasią, grožėjimąsi kultūrų įvairovės skirtumais. Anykštėnams patiko stebėti po miestą vaikštančius įvairių šalių atstovus, apsirengusius savo tautiniais drabužiais.
„Velnio akmuo“ kėlė ir tebekelia ne tik papiktinimą, bet ir triukšmą. Visą savaitę arčiau gyvenantys žmonės praranda ramybę. Po tokio festivalio šėtoniškos muzikos Anykščius ilgą laiką gaubia juose tvyranti bloga dvasia – tarsi miestas buvo išniekintas. Ir natūralu, juk gyvūnų krauju išsitepę atlikėjai paskui vaikšto po miestą. Man keista, kad tėvai leidžia vaikams dalyvauti tokiuose šėtoniškuose renginiuose…“ – apgailestavo kunigas.
Žmonės yra visi
Kunigui S. Krumpliauskui yra labai svarbu sutvarkyti, papuošti bažnyčią ir jos šventorių. Visos šventovės, kuriose kan. S. Krumpliauskas kunigavo, buvo prikeltos naujam gyvenimui.
„Vienas lauke – ne karys. Savarankiškai vienas nieko negaliu padaryti. Surenku žmones, tuomet aptariam reikalingus darbus. Kai mane paskyrė į Anykščius, aš susikviečiau visus verslininkus, darbuotojus, nes reikėjo pasitarti: man buvo reikalingi ir darbininkai, ir lentos, ir kiti dalykai. Tada labai pagelbėjo „Anykščių vynas“ – jie visokių specialistų turėjo: ir elektrikų, ir stalių. Jie tikrai daug finansavo, labai padėjo. Pasitardami su Bažnyčios Pastoracine taryba, priimdavome sprendimus, kuriuos protokoluodavome. Protokolą pateikdavom Vyskupui, kad jis patvirtintų sprendimą. Jis pritarė, kad ir bokštus sutvarkytume, nes buvo supuvę, ypač – dešinysis. Išsikviečiau alpinistus, kurie viską sutvarkė. Esu labai dėkingas ir Anykščių rajono savivaldybės vyr. architektei Daivai Gasiūnienei, kad padarė labai puikų projektą – dabar ten yra apžvalgos aikštelė, priėjimas prie varpų. Anksčiau juos pasiekti galėdavai tik kopėčiomis. Atidarant Bažnyčios bokšte esančią apžvalgos aikštelę verslininkas, politikas, a.a.Vytautas Galvonas padovanojo galingus fejerverkus.
Esu dėkingas žmonėms, kurie tiek daug padėjo. Tikrai nebuvau vienišas. Bet ir pats stengdavausi su visais vienodai bendrauti – jei švenčiu jubiliejų, kviečiu įvairių partijų žmones. Man žmonės yra visi vienodi, gerbiami: politikas ar ne politikas, nesvarbu, kokiam socialiniam sluoksniui priklauso.“
Kunigaudamas Anykščiuose kan. S. Krumpliauskas administravo ir Dabužių Kristaus Žengimo į dangų bažnyčios parapiją. Vos pradėjęs dirbti, ėmėsi tvarkytis: „Bažnyčia buvo labai apleista, pasviręs bokšte esantis Kryžius. Padarėme kapitalinį remontą: buvo perdažytas stogas ir vidus, į sutvarkytą šventorių perkeltas restauruotas paminklas iš Dabužių apylinkių kilusiam Konstantinui Sirvydui, pirmojo lietuvių kalbos žodyno autoriui – vienuoliui jėzuitui. Man turbūt Apvaizda viską į savo vietas surikiuodavo. Esu labai dėkingas visiems, kurie man pagelbėjo. Dievas siunčia ten, kur reikalinga“, – apie gerus darbus pasakojo kunigas.
„Labai dėkingas esu ir parapijiečiams, visiems, pagerbusiems mano Tėvelių atmintį: už tėvuką šv. Mišias aukojo net trys vyskupai ir daug kunigų. Per aibę metų apvažiavau visą Aukštaitiją: tarnavau Biržuose, Kupiškyje, Papilyje, Kvetkuose, o Anykščiuose netikėtai atsiradau – turėjau tarnauti Svėdasuose. Kai mirė tėvukas, Vyskupui pasakiau, kad jau galite mane perkelti, manęs niekas nebelaiko Anykščiuose“, – sakė kan. S. Krumpliauskas.
Nuo 2012-ųjų kan. S. Krumpliauskas yra Dusetų Švč. Trejybės parapijos klebonas ir Antalieptės Šv. Kryžiaus Atradimo parapijos administratorius.
„Šitas kraštas man yra savas, vaikystėje ir žirgų lenktynes stebėti teko, ir Zarasų ežeruose laiveliais plaukiojom“, – sakė kunigas.
Kan. S. Krumpliausko iniciatyva sutvarkyta ir Dusetų bažnyčia: jos išorė, stogas, varpinė, atnaujintas interjeras.
2014 metais Dusetose klebonas paminėjo savo kunigystės 40-metį, ta proga pristatęs jam dovanotų meno kūrinių kolekciją. 2020 metais Dusetų Kazimiero Būgos bibliotekai padovanojo apie 1000 knygų, atvirukų kolekciją.
Per meną garbinamas Dievas
Kan. S. Krumpliauskui bene visą gyvenimą buvo nepaprastai svarbu supažindinti žmones su menu ir kultūra.
Paklaustas, jei nebūtų pasirinkęs kunigystės, galbūt būtų tapęs, pavyzdžiui, kultūros ministru, kunigas skaniai nusijuokė: „Kas ten žino?! Galbūt greičiau būčiau linkęs į mediciną. Bet, atvirai pasakius, neįsivaizduoju. Esu savo vietoje, gal mums net genuose taip užprogramuota – siekti kunigystės, nes giminėje buvo kunigų. Pusbrolis 5 metus rausėsi istorijos archyvuose, kol surinko giminės genealogiją. Buvo įdomu tyrinėti genealogijos medį: ketinome pernai Lenkijoje susikviesti visą giminę, bet Covid-19 sutrukdė.
Na o kultūra, menas, muzika – jie tarnauja Dievo Garbei. Žmonės, lankydamiesi bažnyčioje, mato gražius paveikslus, muzika – choras, vargonai, orkestras – įkvepia žmones pajusti Dievo galybę, garbę. Prie muzikos reikia priprasti, ne visi supranta klasikinę muziką. Prisimenu, kartą Anykščiuose po Votyvos iki Sumos grojo kamerinis orkestras. Žmonės, eidami iš bažnyčios, pamatė įdomų muzikos instrumentą, vežamą ratukais. Jie galvojo, kad atlydimas karstas. Vedami smalsumo, jie sugrįžo: tas „karstas“ buvo neįprastas instrumentas – marimba.
Panaikinti tradicijas, šventes yra labai lengva, bet tam, kad įvestum naują dalyką, reikia daug darbo ir kantrybės. Matau, kad dabar anykštėnai mielai klausosi muzikos“, – apie pašaukimą Dievui ir menui kalbėjo kan. S. Krumpliauskas.
Nuo mažens jautė trauką bažnyčiai
Kan. S. Krumpliauskas gimė Ciciliškių kaime, Zarasų rajone, pamaldžių ūkininkų šeimoje. Turi jaunesnį brolį Piotrą, kuris ūkininkavo. Kilęs iš bajoriškos Krumplevskių giminės, žinomos net nuo XVIII amžiaus, šeimoje kalbėjo lenkiškai. Pamena, kad, nuėjęs į mokyklą, lietuviškai nemokėjo nė žodžio, o kai ten lietuvių kalbos išmoko pats, jos išmokė ir tėvus.
„Jau kunigaudamas daug literatūros skaičiau lenkų kalba, nes tais laikais tokios lietuviškos religinės literatūros nebuvo. Gaudavau knygų iš Lenkijos“, – pasakojo klebonas ir pridūrė, kad jau nuo mažens jautė Dievo pašaukimą: labai patikdavo eiti į Mišias, jose patarnauti, puošti bažnyčią. O bebaigdamas mokyklą jau tvirtai žinojo, kad nori stoti į Kunigų seminariją, nors niekam per daug apie tai nepasakojo.
Iš pradžių jaunuolis S. Krumpliauskas įsidarbino odos ir galanterijos fabrike Vilniuje, o po to buvo pašauktas į kariuomenę.
„Veždamas dokumentus į seminariją, sakiau, kad stosiu į mediciną, nesiviešinau. Seminarijoje man tvarka priminė kariuomenę – yra skambutis keltis, skambutis pietauti, skambutis į paskaitas. Ten iš karto jaučiausi savo vietoje. Greitai bus mano kunigystės 50 metų jubiliejus“, – kalbėjo klebonas.
Kunigaudamas tarybiniais laikais kan. S. Krumpliauskas buvo persekiojamas. „Gerai, kad mane kiti kunigai pamokė, kaip elgtis su KGB, saugumu. Sakė: „Tave pakvies, kalbėsis, klausinės. Niekada nepasirašyk ant jokio dokumento. Nepasirodyk per daug protingas, bet ir nekvailas, laikykis neutralumo“. Kai stojau, buvo mane išsikvietę. Sakiau, kad mama nori, giminės nori, kad būčiau kunigas, o kaip bus – pamatysim. Dar pasakiau, kad kariuomenėje ėjau atsakingas pareigas ir niekada nepasirašinėjau ant tuščių lapų“, – prisiminė pašnekovas.
1974-aisiais Panevėžio Kristaus Karaliaus katedroje vyskupas Romualdas Krikščiūnas įšventino S. Krumpliauską kunigu. Tai buvo pirmas viešas kunigų įšventinimas sovietinės okupacijos metais Panevėžyje.
Buvo ir gerų žmonių
Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras dėl sovietiniu laikotarpiu buvusių persekiojimų pripažino kan. S. Krumpliauską Laisvės kovų dalyviu. Buvo sekamas.
„Buvau sekamas. Dirbau tokį darbą, vis parašus kokius rinkdavau, bet manęs taip akivaizdžiai nepersekiojo, o galėjau ir kalėjime pasėdėti. Mano byla buvo užvesta. Kartą manęs tokia Aldona paklausė, ar noriu archyvuose pamatyti tuos dokumentus. Aš atsisakiau. Kas buvo, tas. Kam man teršti savo pasąmonę…“ – apie neramius laikus pasakojo klebonas ir sakė, kad tame nelengvame kelyje būta ir gerų žmonių: „ Atsimenu, kai buvo vežamas kryžius į Kryžių kalną ir mūsų nesusekė, – buvo pameluota, kad ne tą dieną važiuosim. Sužinojom, kad du vyrai sekė kitus žmones ir taip mums pavyko saugumą apgauti.“
Nebėra autoritetų
Kan. S. Krumpliausko kunigystės kelias prasidėjo neramiais laikais, bet tuomet, nors ir persekiojami, nors rizikuodami savo darbu, gerove, žmonės eidavo į bažnyčią. Klebono paklausus, ar jaučia skirtumą tarp to meto ir dabarties laiko, kai Lietuva jau atgavusi nepriklausomybę ir žmonės gali laisvai eiti į bažnyčią, tačiau jų kaskart vis mažiau, – kan. S. Krumpliauskas neabejodamas atsakė: „Tikrai taip, nes tautos genofondas yra ištremtas į Sibirą, išėjęs į miškus ginti Tėvynės. Nors buvo brukama ateistinė propaganda, žmonės verbuojami komunistų, vis tiek buvo švenčiamos Kūčios, šv. Kalėdos, leidžiami vaikai į bažnyčią.
Dabar turime ateistų auklėjimo vaisius: yra laisvės ir pareigų neturėjimas. Anksčiau vaikai šeimoje iš tėvų gaudavo tikėjimo pamatus, o dabar krikštiju vaikus tėvų, kurie nesusituokę, „nešliūbavoti“. Dabar mūsų tauta išsivažinėjo, išsivaikščiojo – mokyklos buvo pilnos kaimuose ir miestuose. Vaikai nuoširdžiai ruošdavosi Sakramentams: Išpažinčiai, Pirmajai Komunijai, Sutvirtinimui. Jie įdėmiai klausydavosi pamokėlių – viskas buvo įdomu. Dabar išmanieji įrenginiai žaloja vaikų psichiką – išblaško, išbalansuoja. Vaikai gauna daug ir įvairios pašalinės informacijos, todėl sunku susikaupti. Į bažnyčią daugeliui eiti nemadinga, nemato tėvų pavyzdžio.
Ir kunigai anksčiau buvo kitaip gerbiami. Šiuolaikinės technologijos leidžia komentuoti straipsnius apie įvairius žmones, o mumyse daug pavydo ir pykčio. Net didžiausi autoritetai yra žeminami, niekinami, visuomenėje (ypač tarp vaikų ir jaunimo) populiarūs rusiški keiksmažodžiai.
Dabar darbas, darbas, depresija“, – nūdienos problemas pastebėjo kan. S. Krumpliauskas, – „Anksčiau, lankant parapiją, šeimose buvo matyti bendrystė, sutarimas – visi susirinkę laukdavo kunigo. Dabar matome atvirkštinį variantą: vienas sėdi viename kambaryje, kitas – kitame, visi telefonais žaidžia. Vaikai šokdina Tėvus, reikalaudami savo įgeidžių. Aš pats, kai dėsčiau tikybą, ne kartą esu sudrausminęs vieną kitą neklaužadą.“
Dievas žmogui įdiegė ne tik įsakymus, bet ir laisvą valią
Kleboną kan. S. Krumpliauską, kaip ir daugelį mūsų, stipriai palietė įvykiai Ukrainoje.
„Neįsivaizduojama, kaip dabar Ukrainoje sprogdina Dievo namus, cerkves, žiauriai žudo nekaltus žmones. Tai velnias protą sumaišė, kitaip ir būti negali. O ir pas mus yra nedorų žmonių – štai neseniai turguje pamačiau moteriškę, parduodančią saulėgrąžas, ir paklausiau, ar tai dėl Ukrainos. O ji piktai atsakė: „visur ta Ukraina!“ Aš jos tiesiai šviesiai paklausiau – ar būtum laiminga, jei pulkas rusų kareivių Tave ar Tavo vaiką išniekintų? Ką tada sakytum? Tada nebeturėjo ką atsakyti“, – sakė kunigas, o paklaustas, kaip nenusigręžti nuo Dievo matant tokį siaubą, kan. S. Krumpliauskas atsakė: „Davė Dievas 10 įsakymų ir davė laisvą valią. Vienas tokių įsakymų – „Nežudyk“. Jei Dievas nebūtų davęs žmogui laisvos valios, jis nebūtų Dievas. Aš manau, kad šiuo metu šita situacija Lietuvą labai sutelkia, drauge ir meldžiamasi, kad to karo nebūtų. Ir Šventajame Rašte aprašoma brolžudystė: Kainas nužudo Abelį – tai pirmoji nesantaika, broliškas karas. Šiuo metu yra daug rimtesnių dalykų – karas, kainų kilimas, infliacija, bedarbystė, pabėgėlių problemos, o Seime diskutuojama dėl partnerystės įstatymo priėmimo. Tai Dievo įsakymų paniekinimas.“
Žiniasklaidoje neseniai nuskambėjo nemenkas skandalas, kuomet popiežius Pranciškus pareiškė, jog karą galėjo išprovokuoti NATO. Kan. S. Krumpliauskas nesutiko, kad Popiežius galėtų iš tiesų taip manyti: „Aš manau, kad vertimas buvo neteisingas arba jo pasisakymas – tik konteksto dalis. Dekalogas – visų svarbiausių įstatymų pagrindas. Popiežius per šv. Velykų mišias prašė Putino nutraukti karą, nes tai didžiausias blogis“, – savo nuomone pasidalijo kan. S. Krumpliauskas.
Įvertintas daugybe apdovanojimų
Kan. S. Krumpliausko darbai nelieka nepastebėti – jis yra įvertintas įvairiais apdovanojimais: Lenkijos kultūros ir nacionalinio paveldo ministerijos Garbės ženklu „Už nuopelnus Lenkijos kultūrai“. Už Anykščių krašto kultūros tradicijų plėtrą jam suteiktas Anykščių rajono Garbės piliečio vardas. Lietuvos Respublikos 100-mečio proga klebonas buvo apdovanotas Anykščių rajono savivaldybės „Šimtmečio anykštėno“ atminimo ženklu, Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės Atminties rūmai jį apdovanojo Šv. Jurgio 1-ojo laipsnio ordinu ir LDK kilmingųjų palikuonio vardine insignija ir dekretu. Jis yra Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės istorinės atminties organizacijų Vyriausiasis kapelionas.
Zarasų rajono savivaldybė kan. S. Krumpliauskui skyrė Dominyko Bukonto premiją už švietėjišką ir kultūrinę veiklą, iniciatyvas, skatinant gimtojo krašto bendruomenės pilietiškumą ir kūrybiškumą, jungimą bendrai kraštotyros ir kultūros paveldo tyrinėjimo veiklai.Paklaustas, ką jam reiškia šie apdovanojimai, kan. S. Krumpliauskas, kaip visad, kuklinosi: „Žinoma, tai paglosto savimeilę, bet jie nieko nekeičia, koks buvau, toks ir būsiu. Daug tų apdovanojimų turiu… Bet aš visada vaikštau pasitempęs, galvą iškėlęs – tokia mano prigimtis (juokiasi). Pašaukimas yra svarbiausia, bet pirmiausia turi būti žmogus, tik paskui – kunigas.“