Jolanta VAZBUTAITĖ
Tos tolimos žiemos, tos šerkšno gėlės ant stiklo, kai tik karštu kvėpavimu galėdavai atitirpinti mažą langelį į pasaulį. Tie namų stogai, padengti storu sniego sluoksniu lyg baltom samanom, tie iš kaminų pilkšva tiesia strėle dangun šaunantys dūmai. (Visai nėra jokio vėjo.) Tie sustingę į ledą, traškantys ir tokie pat akinančiai balti kaip sniegas skalbiniai kieme ant virvės, oras, kvepiantis gaiva ir švara. Ta besiblaškanti ugnis mažoj virtuvės krosnelėj, panaši į oranžinį žvėrį, įkalintą narve. Amžinai šlapios pirštinės. Balta pūkuota triušio kailio siūlų kepurė. Šaltas salsvas varveklių skonis. Suledėjusio sniego gniūžtės saujoj, tokios kietos ir skaudžios.
Tie tėčio sukurti stebuklingi karnavaliniai kostiumai. (Domino, apklijuoti spalvotais „auksiukais” nuo saldainių iš Suomijos, eglės žaislų duženos ant karnavalinės Nakties karūnos. Fantazijos, spalvų puota, vaizduotės šėlsmas.)
Kelionė į baletą ant ledo, sniego baltumo gulbės su pačiūžom. Grimzdimas į miegą, lyg į gilią šiltą upę.
Saulėti rytai. Trinksinčios namų durys, purtomas nuo drabužių sniegas. Kreivi besmegeniai angliukų akim. Švilpiančios nuo kalnų rogės. Dailusis čiuožimas ant tvenkinio ledo, apsimovus dvejas storas kojines ir apsiavus per dideles draugės brolio pačiūžas. Dailusis čiuožimas vakarais per nespalvotą televizorių. (Džiaugsmas, pamačius čiuožėjos suknelę ant žurnalo viršelio – pasirodo, ji mėlyna.)
Pasivaikščiojimai tamsiais vakarais, kelionės „į pušynėlį”, kai ant sniego liejasi pilnaties auksas, stora balta pluta žėri lyg mažais stikliukais nubarstyta. Apsunkusios nuo sniego pušų viršūnės. Pagaliau užšalęs upelis su po ledu miegančiomis aukso žuvimis, su tingiai ant dugno tįsančiomis undinėmis (gali pamatyti sidabrinius jų uodegų žvynus ir didžiules atmerktas smaragdines akis apšerkšnijusiom blakstienom, jeigu atsigulsi ant upelio ledo veidu žemyn).
Kartais, lyg filme, per miestelį pralekiantys arkliai, įkinkyti į roges. (Jei spėsi ant jų užšokti, galėsi nuvažiuoti iki miestelio galo.) Pusnyse paskendęs sodas. Maumedžių šešėliai ant saulėlydžio purpuru nutviekstos baltos žemės. Rytą nebeužsivedanti tėčio mašina. Apledėję, lyg stikliniai, laiptai. Džiovintų obuolių skiltelės, tirpstančios burnoj.
Vinilo plokštelė, grojanti sekmadienio melodiją. Mamos veido išraiška, pamačius prieš šventę slapčia nuvalgyto torto kremą ant mano lūpų. Tėtis, brendantis per pusnis ir baisią pūgą naujo torto pirkti… (Verkiu, į jį žiūrėdama.) Šaltis, žnaibantis skruostus ir spaudžiantis iškart suledėjančias ašaras… Rička, ištraukiantis pilną cukraus pudros saują iš juodų snieguotų kailinukų kišenės: „Neverk… Štai, nori?.. Ragauk. Čia saldus sniegas.“
… Ir tas sniegas tikrai buvo saldus. Tais laikais aš matydavau, girdėdavau, ragaudavau žiemą – visais pojūčiais, visomis juslėmis, visu kūnu ir siela. Aš pažinau ją. O tai, kas vyksta dabar, bėra tik blankus to pažinimo atkartojimas. Žiemos skonį ir kvapą dažniausiai nustelbia rūpesčiai, buitis, nuovargis, nuobodulys, koks nors, fizinis ar dvasinis, skausmas. Bet kartais, visai netikėtai, imu ir prisimenu tą šviesų ir skaidrų gyvenimo prologo jausmą. Tą šiltą šaltį. Tą mažą paprastutį džiaugsmą – kad gyvenu, ir kad dabar žiema.
… Ten kažkur toli, už daugybės gūdžių naktų, tebesiaučia vaikystės pūgos.
