Ričardas BANYS, Panevėžio rajono Vadoklių parapijos klebonas, svėdasiškis
Laukiame ar nelaukiame – Kalėdos vis tiek ateina. Tik pas kai kuriuos (turiu galvoje prekybininkus) „kalėdos“ ateina tuojau po Vėlinių. Komiškai atrodo po didžiulę parduotuvę lakstančios ir rankose nešančios dėžes su kapinių žvakėmis parduotuvės darbuotojos, paskui kurias jau nekantriai stypčioja kiti parduotuvės personalo darbuotojai, belaikantys pakuotes su kalėdinių eglučių muliažais, žaisliukais ir visu kalnu kiniško kalėdinio kičo, kurį visomis reklaminėmis priemonėmis paskui bandys parduoti kalėdinių dovanų besidairančiai liaudžiai.
Netrukus, kaip ir kiekvienais metais, prasideda miesto eglučių arba kažko į jas panašaus gamyba, kasmetinės polemikos dėl išlaidų ir vaikiškumu dvelkiančios varžytuvės – kieno eglutė yra gražesnė.
Tiesa, beveik kasdien girdint apie vis didėjantį skurdą, nepastebėjau, kad prekybos centruose šiuo metu būtų mažiau žmonių negu pernai. Vadinasi, dar nėra taip baisu. Nebent baisu bus ateityje. Bet labai nesinori galvoti, kad ateitis, pripildyta kiekvieno mūsų svajonių, gali būti baisi ar liūdna. Gal bus sunkiau, bet ir tada bandysime išgyventi… O kol kas ir šis adventas, jau kurį laiką virtęs dideliu sujudimu, vis tiek visus lydi link vis labiau artėjančių Kalėdų šventimo. Tik tegu ta šventinė ruoša nepavirsta nieku ar tragikomiškais faktais apie kuriuos tenka skaityti ar girdėti.
Tarp visokių akcijomis ir atpiginimais rėkiančių balsų, norinčių virsti įtikinančiu faktu, išgirsti iš šalies, kad mūsų aplinkoje pasitaiko tokių žmonių, kurie ima greitųjų kreditų paskolas, kad tik galėtų už jas paskui pasipuikuoti prieš kitus, kad kalėdinės dovanos buvo nupirktos, brangiai už jas sumokant. Juk kaip lietuvis nepasirodys prieš kitus!? Tik kokiomis priemonėmis ir aplinkybėmis? Taip ar kitaip liaudis leidžia tą tylos ir susikaupimo bei laukimo laiką, deja, paženklintą stresu, blaškymosi ir dažnai beprasmybių tuštuma. Tada pajunti, kad yra beprasmiška moralizuoti iš sakyklų ar apie tai rašyti savo paskyroje: kiti paskaitys, gal pritars, bet vėl elgsis taip pat kaip visi, tarsi visa tai būtų užkoduota: lakstyti po parduotuves, pirkti dažnai bet ką, kad tik užkamšyti dovanų skyles.
Visame tame prieššventiniame chaose, su kiekvienais metais būna vis sunkiau įžvelgti ir pajusti krikščioniško advento ir krikščioniškų Kalėdų prasmę, gimstančią iš tikėjimo tiesos apie Dievo Sūnų, priėmusį žmogišką prigimtį. Tą evangelinę ir istorinę tikėjimo tiesą dar šiaip ne taip primena scenografiniai prakartėlių vaizdai miestų ir miestelių bažnyčiose. Tačiau tie religiniai vaizdai sunkiai gali konkuruoti su visa lavina blizgučių, triukšmo, muzikos tame pasaulyje, kuris atsiveria už bažnyčių sienų. Dar sunkiau tą tikėjimo tiesą išgyventi tiems, kurie žino, kad ne Dievo Kūdikėlis padovanoja naują kompiuterį, mobilų telefoną, žaidimų konsolę, bet „kažkoks“ Kalėdų Senis, dažniausiai kiekvienais metais beveik kitoks (priklauso kiek gi kainuoja to „senio“ paslauga).
Tuo tarpu tyliai artėja Kalėdos. Šių metų Kalėdas vadinu išgyvenimo Kalėdomis. Juk daugiausiai ir tenka girdėti padejavimus kaip dabar sunku, kaip viskas brangu, kaip sunku gyventi, išgyventi. Prie tų visų sunkių atodūsių dar prisideda ir karas Ukrainoje. Deja, teko ne vieną kartą girdėti žmones, kalbančius, kad jau „atsibodo“ tos žinios apie Ukrainą, atsibodo ir ta pagalba ukrainiečiams, nes „ir pas mus daug vargstančių“. Tas pasakymas „atsibodo“ man nuskamba kaip realybė, kurioje žiūrimas kažkoks įdomus filmas, kuris paskui atsibosta, nes per dažnai rodomas. Tada tikrai paradoksaliai atrodo žmonės, tarsi priprantantys prie mirties ir baimės kvapo. Deja, karas nėra kino filmas, kurio metu yra patogiai sėdima kino salėje su kibiru spragintų kukurūzų.
Nežiūrint to „atsibodimo“ ar „pripratimo“, šių metų Kalėdas Popiežius Pranciškus kviečia atšvęsti kukliau, o sutaupytus nuo vaišių pinigus skirti ukrainiečiams, kurie irgi švęs Kristaus Gimimo Kalėdas. Švęs dauguma tikrai ne ramiuose savo namuose, o namuose, kuriuose nėra elektros, kur baisiai šalta ir, kuriuose pati nuostabiausia ir brangiausia kalėdinė dovana – taika ir ramybė Ukrainos žemėje, išvalytoje nuo Rusijos fašizmo. Tokia dovana yra begalę kartų brangesnė negu kompiuteriai, mobilieji telefonai ar kiniško kičo niekučiai. Gaila, kad daug mūsų Lietuvos žmonių nepagalvoja apie taiką ir ramybę kaip brangiausią, visuotinę dovaną, nes diduma nėra išgyvenusi karo ir mirties baimės kvapo. Kai lietuvių namuose per Kalėdas kvepia imbieriniais sausainukais, tai vargu ar kas gali tuo metu pajusti karo, jo nešamos mirties ir baimės kvapus.
Kiekvienais metais švenčiamos Kalėdos mus – katalikus kviečia išlaikyti katalikiško tikėjimo ir dvasinio bei moralinio gyvenimo egzaminą, nežiūrint, kad visokių statistikų duomenyse dauguma lietuvių save priskiria prie Katalikų Bažnyčios. Tik kiek tos Bažnyčios iš tiesų žmonėse yra? Juk labai lengva save laikyti kataliku, krikščionimi, bet be galo sunku viską liudyti gyvenimo kasdienybėje, dažnai pripildytoje tik tuščiavidurėmis sąvokomis ir citatomis, bet ne liudijimu. Man kartais per Kalėdas būna pikta ir liūdna, kai didieji mūsų valdžios ponai per pamaldas bažnyčiose filmuojami kaip „dievobaimingai“ priima Šv. Komuniją. Tačiau išgirdus ar paskaičius tų ponų kalėdinius sveikinimus, niekad nerandu žodžių: „Viešpats Dievas“ ar „Kristus“, o tik „stebuklai“, „laimė“, „šviesa“, „ramybė“ – tarsi tie ponai priklausytų ne Katalikų Bažnyčiai, o masonams. O gal šiandien būti masonais, apsivilkusiais dažnai vaidinamo gerumo ir solidarumo rūbais kai kuriems valdžios personažams yra patogus reikalas ar gyvenimo būdas? Nebūtina to klausti, kai akivaizdžiai matosi nepaneigiami vaizdai…
Šiose artėjančiose išgyvenimo Kalėdose negaliu tylėti ir dėl vis didėjančio skurdo ir socialinės nelygybės Lietuvoje. Advento metu visokie gerumo spektakliai tikrai mūsų Lietuvos nepadarys gerovės valstybe. Paskutiniu metu per žiniasklaidos priemones dažnai matau gausią reklamą, raginančią remti Maltos Ordino pagalbą vargstantiems. Graži reklama. Tačiau kai joje pasimato politikai ar valdžios ponai ir ponios, tai pradedu jausti savyje kažkokią sumaištį. Prieš Kalėdų šventes pilstantys maltiečių sriubą didieji valdžios ponai ir ponios – man atrodo apgailėtinai ir tragikomiškai, ypač parodant savo „gailestingumą“ ir kartu parodant, kad dėl skurdo Lietuvoje jie visi ne prie ko, kad dėl to yra „kitos“ priežastys, kalti kiti. Kokios viso to priežastys? Deja, niekas taip aiškiai apie priežastis nepasako, nes nedrįsta. Ypač valdžia. O aš klausiu: „Kodėl Lietuva skursta?“ Skurdas nei kiek nesumažėjo per 30 metų, tik padidėjo. O politikai ir toliau dalyvauja gerumo spektakliuose, pilsto sriubą, o tuo tarpu pasamdyti fotografai tuos politinius „aktorius“ fotografuoja ir gyvenimas lieka toks pat arba dar blogesnis. Prasiskolinusios valstybės pinigais dar bandoma pridengti pliką valstybės skurdo užpakalį, nuo kurio beveik paskutinį drabužį nuplėšė godumu springstantys verslininkai, j
marionetės – politikai, jų priimti, kartais su sveiku protu prasilenkiantys įstatymai, saiką prarandantys komerciniai bankai ir absurdiška biurokratija.
Tokia ši Lietuva, kurioje stebėtinai dalis žmonių dar sugeba išgyventi ir padėti kitiems. Bet ta dauguma yra paprasti žmonės, patys patyrę gyvenimo sunkumus, negandas, bet išlaikę tą sielos šilumą ir atjautą kitam žmogui. Tų minėtų žmonių širdys yra dosniausios ir maltiečių sriubos puodui, ir kitiems artimo meilės darbams. Gal todėl ir myliu tą paprastą liaudį, kurioje gyvena mano tikroji Lietuva. Laimingas esu, kad ta liaudis dar sugeba pasidalyti su kitais duonos riekę ir dar daugiau. Ta mano tikroji Lietuva ir šiais metais sugebės kažkaip išgyventi išgyvenimo Kalėdas.
Nesinori šių kalėdinių apmąstymų užbaigti liūdnais žodžiais. Norisi ir šviesių žodžių saują susemti ir išbarstyti kaip palinkėjimų gausą šalia esantiems žmonėms, palengva keliaujantiems į Kristaus Kalėdų ramybę ir džiaugsmą. Norisi visiems žmonėms palinkėti, kad ant jų Kūčių ir Kalėdų stalo ne vien kvepėtų nuluptas mandarinas ir kiti šventiniai gardėsiai, bet, kad laužomo kalėdaičio gestas primintų mums visiems pasidalijimą kaip vieną iš artimo meilės formų. Kuo daugiau žmonės dalysis vieni su kitais viskuo, ką turi, tuo mažiau mūsų gyvenime bus socialinės nelygybės, godumo, apgaudinėjimo, sukčiavimo ir moralinės neteisybės. Išgyvenkime šias Kalėdas kitaip: naujai negu praėjusias. Tegu šios šventės visiems būna bent mažas sielos atgimimas, tarsi sakantis, kad sunkumai ir bėdos negali užgožti noro gyventi, svajoti. Svarbiausia – išlikti žmogumi. Juk net Dievas juo tapo. O tą tapimą švęskime visi kartu, besižvalgydami ir šiais metais į žiemišką dangų ir svajodami pamatyti Kalėdų žvaigždės viltingą šviesą.
