Karą mačiusiam žurnalistui besilinksminantys kėlė pyktį

Karą Ukrainoje nuo pat pradžios savo akimis stebėjęs ir „Anykštos“ skaitytojams apie jį rašęs žurnalistas Eldoradas Butrimas šį sykį pasakoja apie save: apie laisvanorišką apsisprendimą vykti į užpultą Ukrainą, į kurią tuo metu joks Lietuvos laikraštis ar televizija nebuvo išsiuntusi žurnalistų, apie artilerijos apšaudymą Charkove ir sprogusią raketą, dėl kurios žurnalistas patyrė kontūziją.

– Kodėl nusprendėte vykti į karą Ukrainoje?

– Pats gerai nežinau kodėl, „Lietuvos Ryto“ redakcija, kurios korespondentu Lenkijos sostinėje Varšuvoje dirbu jau keliolika metų, manęs ten nesiuntė. Dar daugiau, kai aš pasisiūliau redaktoriui ten vykti, buvo pasakyta, kad nėra prasmės rizikuoti, nes apie tai plačiai rašo Ukrainos ir užsienio žiniasklaida.

Man buvo apmaudu, kad joks Lietuvos laikraštis nei televizija nepasiuntė į karą nuolatinio korespondento, o tenkinasi perpasakodami užsienio pranešimus, nes iš Lenkijos ten išskubėjo krūva žurnalistų. Po pokalbio su redaktoriumi nusprendžiau, kad vyksiu savavališkai savo lėšomis, ir po dviejų dienų išskubėjau.

– Kokie buvo pirmi įspūdžiai kirtus Ukrainos sieną?

– Tada jau buvo antra karo savaitė, o anksčiau išvykti negalėjau, nes karo išvakarėse Vilniuje man buvo padaryta delno operacija, turėjau laukti siūlų išėmimo ir buvau nuvykęs į Salantus pailsėti velionių tėvų namuose. Nors iš televizijos reportažų žinojau, kad Lenkijos ir Ukrainos pasienyje yra kilęs chaosas dėl susitelkusios milžiniškos pabėgėlių masės, tačiau pamatyti vaizdai vis vien pritrenkė. Visi – net devyniasdešimties metų seneliai ir mamos su kūdikiais glėbyje buvo priversti kantriai, kelias paras stovėti pasienio eilėje, susišildyti galėdami vien prie laužų, nors naktimis spaudė keliolikos laipsnių šaltis.

Ukrainos ir Lenkijos vadovai manė, kad Maskva vien gąsdina karu ir pabėgėlių problemai nebuvo pasiruošusios. Pirmomis savaitėmis didžiausią pagalbą pabėgėliams teikė ne valstybinės institucijos, bet pavieniai žmonės ir visuomeninės organizacijos, gabenusios karštą maistą, rūbus, suteikusios nakvynę, siuntusios transportą. Kirtus Ukrainos sieną nustebino ne tik milžiniška pabėgėlių eilė, bet ir didžiulis barikadų kiekis kelyje į Lvovą. Barikados ne tik kas kelis kilometrus užtverdavo kelią greitkelyje, bet ir buvo įrengtos prie kiekvieno atsišakojusio keliuko.

Po mėnesio Lvovo karinė vadovybė nurodė barikadas palikti vien prie įvažiavimų į miestus bei strateginių objektų, o kaimų barikadas liepė išardyti, nurodydama jas saugojusiems vyrams grįžti į ūkio darbus. Mat tapo aišku, jog Maskvos planas greitai užgrobti Ukrainą neišdegė ir kovos vyks Rusijos pasienyje esančiuose Rytų Ukrainos regionuose. Vakarų Ukrainos bei tų regionų, kuriuose nebuvo kariaujama, vadovams buvo nurodyta gaivinti ekonomiką, kad žmonės turėtų darbo, o šalis turėtų iš ko rinkti mokesčius, mokėti algas bei pensijas.

– Ar teko patirti pavojingų situacijų?

– Keletą patyriau, nors nerengiu reportažų iš mūšio vietų. Į fronto zoną aš tikriausiai ir nepatekčiau, nes neturiu specialios, Kijevo išduodamos karinės akreditacijos, mat „Lietuvos Rytas“ nenori, kad rizikuočiau ir tokios neužsako. Labiausiai rizikuoja Ukrainos žurnalistai – kariškiai, kurie informuoja apie kovos lauke vykstančius įvykius, tokių žurnalistų jau žuvo keliasdešimt. Kiti žurnalistai į pafrontę atvyksta labai trumpam, o po to grįžta į saugesnę vietą, dažniausiai į Kijevą.

Kai kovo pradžioje atvykau į Lvovą, ten iš Kijevo buvo subėgę visi užsienio žurnalistai, išsigandę Rusijos šturmo. Aš dvi savaites irgi bijojau iš Lvovo vykti link fronto, tačiau sugėdino bičiulis belgų žurnalistas, kuris nuvyko į Kijevą ir pasišaipė iš mano nedrąsos. Po kelių dienų aš ten taip pat nuvykau ir pamačiau visiškai ištuštėjusį miestą, kuriame iki tol gyveno tiek žmonių, kiek visoje Lietuvoje.

Gatvėse pilna barikadų, tačiau jos buvo tuščios – nei praeivių, nei mašinų, išskyrus karines. Įtampa buvo didžiulė, sklandė baimė, kad Rusijos kariai prasiverš į miestą, todėl naktimis buvo draudžiama uždegti šviesą, kad apsunkintų priešui apšaudymą. Kijeve galėjai vakare pagalvoti, kad esi glūdžiame kaime, nes gaubė visiška tamsa, ir tik mėnuliui apšvietus matei, jog aplinkui stovi trisdešimties aukštų pastatai.

Komendanto valanda galiojo nuo šeštos valandos vakaro iki šeštos ryto, tačiau kartais buvo pratęsiama kelioms paroms, ir jei nespėjai nusipirkti iš anksto maisto, tekdavo pabadauti, nes veikė vos kelios parduotuvės. Kijevas visgi buvo nedaug bombarduojams, o visos kovos vyko Bučos, Irpienio, Chustomelio priemiesčiuose. Pabuvęs dvi savaites Kijeve įgavau drąsos ir nusprendžiau vykti į arti Rusijos sienos esantį Charkovą. Į šį, antrą pagal dydį, Ukrainos miestą priešai buvo įsiveržę pirmą karo dieną, tačiau buvo išvyti, o fronto linija nutįso šalia kraštinio mikrorajono pavadinimu Saltovka.

Pagalvojau, kad turiu nuvykti nors vienai dienai į Charkovą ir pajusti apšaudymus bei žmonių nuotaikas. Išbuvau dvi savaites ir tų dienų nepamiršiu visą gyvenimą, nes patekau į artilerijos apšaudymą. Vienas policininkas savo mašina vežė parodyti Saltovkos mikrorajoną bei pafrontę ir į mus ėmė lėkti bombos, laimei, arčiausiai nukritusi nesprogo. Tai buvo pirmas kartas, kai tikrai persigandau, nes prie oro pavojaus sirenų ir tolėliau sprogstančių bombų gaudesio jau buvau pripratęs.

Pavojingą situaciją teko išgyventi ir Odesoje, kai nuvykus fotografuoti susprogdintą daugiaaukštį namą virš galvos danguje kažkas driokstelėjo, o šalia buvę praeiviai puolė slėptis ar gulėsi ant žemės. Nubėgęs į požeminį garažą sužinojau, kad ukrainiečiai virš mūsų galvų numušė priešo raketą, lėkusią į karinį aerodromą. Žmonės buvo persigandę, nes prieš kelias dienas tokia raketa gretimame name užmušė šešis asmenis, o be to, numuštos raketos krisdamos irgi sprogsta ir sėja aukas.

Raketų skrydžiai mane lydėjo ir nuvykus į Zaporižę, Mikolajevą, Dniprą bei Čuhujivo karinį miestelį, tačiau visi tie sprogimai, iš kurių keli nusinešė žmonių gyvybes, įvyko už keletos kilometrų ir man pavojaus nekėlė. Gerokai arčiau sprogo raketa per paskutinį pasibuvimą Charkove, dėl ko patyriau nedidelę kontūziją – ėmiau blogiau girdėti viena ausim ir teko trumpam grįžti į Lietuvą pasigydyti.

– Ar prieš tai buvote kokiame nors kare?

– Ne. Neturėjau jokio supratimo apie karą ir nesu nieko bendro turėjęs su karyba. Spėju, kad į šį karą važiuoti mane traukė nenusisekusi išvyka 2014 metais stebėti Maidano revolucijos. Į Kijevą nuskridęs tada, po paros, susirgau gripu, pakilo aukšta temperatūra ir po kelių dienų leisgyvis parskridau į Varšuvą.

Viduje tada likęs didelis apmaudas, kad praleidau svarbius įvykius, galimai šiemet tapo slaptu varikliu, pastūmėjusiu vykti į Lvovą. Vykti nebijojau, nes maniau, kad bus kažkas panašaus, kaip kad per fašistuojančių nacionalistų ir pacifistų riaušes Varšuvoje, kai sprogsta petardos, lekia akmenys, dūžta langai, dega mašinos, kai žurnalistai yra mušami ir tenka bėgti nuo persekiotojų. Tačiau karo realybė buvo visai kitokia.

– Kokia buvo ta karo realybė, kaip ji keitėsi?

– Karo pradžioje vyravo didžiulis pasimetimas ir nežinia, visi buvo priblokšti plataus Maskvos puolimo ir grasinimo užimti visą Ukrainą. Net Lvove, kuris buvo toli nuo fronto, nedirbo dauguma įstaigų, parduotuvių ir kavinių, jų darbuotojai fanera apkalinėjo langus ir duris, aikštėse smėlio maišais bei medžio plokštėmis buvo apdedamos svarbios skulptūros, bažnyčių papuošimai.

Kai įsijungdavo oro pavojaus sirenos visi klusniai eidavo į slėptuves ir išsigandusiomis akimis žiūrėjo vieni į kitus. Lvovo geležinkelio stotyje bei jo prieigose buvo marios žmonių, degė daug laužų pasišildymui ir buvo daug palapinių su nemokamu maitinimu. Rusijos kariuomenės puolimui užstrigus, parduotuvės ir kavinės po truputį ėmė atsidarinėti, tačiau visi tebegyveno baimingu laukimu.

Bombų sprogimus pirmą kartą išgirdau ir pamačiau jų daromą žalą Kijeve. Sostinėje situacija buvo nepalyginamai rimtesnė nei Lvove – nes kovos vyko netoli miesto. Kijevo geležinkelio stotyje policininkai tikrino ne tik dokumentus, bet ir telefoninius įrašus bei darytas nuotraukas, nes baiminosi persirengusių Rusijos diversantų. Tokios patikros kas rytą buvo rengiamos ir viešbutyje, ir prie visų Kijevo gatvėse esančių barikadų, kurios stovėjo kas kelis šimtus metrų. Sostinė buvo pavirtusi į ištisinių barikadų miestą, po kurį vaikščioti buvo pavojinga, apie ką mane nuolat perspėdavo barikadų gynėjai, kurie pasakojo apie naktinius susišaudymus su diversantais.

Nemalonių incidentų Kijeve visgi nepavyko išvengti: šalia Maidano aikštės esančios barikados gynėjas į mane nutaikė šautuvą, pamanęs, kad fotoaparato dėkle nešu sprogmenis. Kad vaikštau vienas šalia Parlamento dar didesnį įtarimą sukėliau jį saugojusiems kariams, kurių iškviesti policininkai nuvežė mane į skyrių ir kelias valandas tardė. Tai visgi buvo vien nesusipratimai, o pirmą gyvybei pavojingą situaciją išgyventi teko Charkove, kai patekau į bombų apšaudymą. Į vos 40 kilometrų nuo Rusijos sienos esantį ir nuolat bombarduodamą Charkovą tuo metu traukiniai iš Kijevo vyko tušti, nes visi iš to miesto norėjo sprukti, o ne į jį vykti.

Aš ten nuvykęs naktimis ėmiau gerti migdomuosius, nes dėl bombų griausmų kitaip nebuvo įmanoma užmigti. Baimę viešbutyje kėlė ir tai, jog buvau vienintelis apsistojęs keliautojas, o nakčiai jame nepasilikdavo joks darbuotojas ir, nelaimės atveju, nebūčiau prisišaukęs pagalbos. Charkove teko matyti labai ilgas žmonių eiles prie maisto davinių, nes mieste dirbo vos kelios parduotuvės, ir daugybei žmonių grėsė badas. Metro požemiuose gyvenę tūkstančiai žmonių atrodė persigandę bei pasimetę. Didžiulį įspūdį paliko vietos gyventojų drąsa ir solidarumas – jie savo mašinomis, dviračiais ir net pėsčiomis gabeno maistą į butus ligoniams ir senoliams, nebijodami bombų sprogimų.

– Ar karo išgyvenimai pakeitė jus patį?

– Karas daro didelę įtaką. Pamenu, kai po dvejų Charkove praleistų savaičių grįžau į Lvovą, buvo pikta gatvėje ir kavinėse matyti besilinksminančius žmones, ir kelias dienas nesinorėjo niekur eiti iš viešbučio. Po to ėmiau gatvėje atskirti žmones, kurie neseniai atvyko iš pafrontės vietovių ir užkalbinęs įsitikindavau, kad jie tikrai neseniai pabėgo iš bombų pragaro ir nesugeba linksmintis.

Būnant pafrontėje svarbiausia yra išgyventi, nežūti per bombardavimus, o visi kiti dalykai tampa antraeiliais. Tie, kas praleidžia po kelis mėnesius rūsiuose slėpdamiesi nuo bombų lieka ilgam persigandę, o tie, kas netenka artimųjų, patiria sužeidimus ar kankinimus bei prievartą, lieka dar labiau sugniuždyti, išgyvena gilią depresiją. Ilgas buvimas karo zonoje yra pavojingas tuo, jog žmonės pripranta prie sprogimų ir nebeina į slėptuves, aš to irgi nebedarau, nors reikėtų.

– Ar per užsitęsusį karą nemažėja ukrainiečių kovingumas, ryžtas laimėti?

– Karių ryžtas tikrai nemažėja. Man įstrigo vieno jaunuolio, policijos akademijos Charkove studento pasakojimas. Jis sakė, jog kilus karui tris dienas nesikėlė iš lovos ir išgyveno savotišką depresiją, o po to jo smegenys persiorentavo karui, susitaikė su mintimi, kad bet kada gali būti pašauktas į frontą, o ten žus ar išgyvens priklausys nuo Dievo.

Malda kare tampa labai svarbiu vaistu, daugybė žmonių prisipažino, jog net būdami nereligingi per bombardavimus ima melstis ir prašo Dievo apsaugoti.

Ne paslaptis, yra nedidelė dalis ukrainiečių vyrų, kurie paniškai bijo žūti ir kyšiais ar per pažintis siekia ištrūkti į užsienį arba gauti atleidimą nuo tarnybos. Apie tai rašo ir jų žiniasklaida. Tačiau dauguma vyrų susitaikė su mintimi, kad reikia ginti tėvynę. Apskritai dauguma gyventojų yra nusiteikę pergalingai, neslepia ryžto iškęsti nepriteklius, tačiau galima pajusti ir vis didėjantį žmonių nuovargį, baimę dėl žiemos, dėl nepriteklių, dėl darbo. Tai ypač jaučiasi arčiau fronto esančiuose miestuose, kur daugybė žmonių prarado būstą, kur labai sumažėjo darbo.

Vakarų Ukrainoje situacija kita, ten veiklą tęsia dauguma įmonių, tačiau darbą rasti irgi vis sunkiau dėl privažiavusių pabėgėlių. Vakarų Ukraina apskritai daug kuo skiriasi nuo rytinių regionų. Ukrainietiškai kalbantis Lvovas yra patriotiškesnis, ten kiekvienas kaimas statė barikadą, o su Rusija besiribojančiuose regionuose ukrainiečių kalbos neišgirsi. Ten nemažai žmonių, ypač pensininkų, sako, kad jiems vienodai ar čia bus Maskvos, ar Kijevo valdžia, svarbu kad nesugriautų jų namo ir laiku mokėtų pensiją.

Fronte kovojantys ukrainiečių kariai skundžiasi, jog dažnai susiduria su tokia vietos žmonių išdavyste – šie pranešinėja Rusijos kariams ukrainiečių karių buvimo vietas, ir ten vėliau atlekia bombos.

Charkove susibičiuliavau su vienu pravoslavų šventiku, tai šis paliudijo, kad apie penktadalis tikinčiųjų prijaučia Maskvai. Tokių esą kiek sumažėjo todėl, nes pasipiktino Maskvos vykdomomis civilių žudynėmis bei ligoninių, mokyklų, cerkvių sprogdinimu. Man bendraujant gatvėje su charkoviečiais irgi keletą kartų kilo įtarimas, kad pašnekovai slapta palaiko Maskvą, tačiau tokių abejonių niekada nekilo Lvove.

Pasibaigus karui Ukraina privalės ne tik atstatyti šalį, bet ir daugiau pastangų įdėti vienijant Rytų ir Vakarų regionus tautiniame patriotizme.