Taip netikėtai, smagiame, įvairių įvykių ir rūpesčių kupiname bėgime, pernai pasimetė ir užsimiršo svarbi svėdasietiška sukaktis – Vytauto Galvydžio (1922 – 1971) šimtmetis.
Gimęs pačiame miestelyje, Karališkojoje, nūnai Vilniaus gatvėje augo šviesioje nepriklausomos Lietuvos dvasioje, tarp tokių pat vardan tėvynės gerovės gyventi ir dirbti besiruošiančių jaunuolių. Mokėsi gimnazijoje, išgyveno pirmosios sovietinės okupacijos represijas, dalyvavo 1941 m. birželio sukilime, besibaigiant karui pasitraukė į Vakarus. Kelerius metus pagyvenęs Vokietijoje išvyko į JAV, ten neblogai vertėsi, dalyvavo išeivijos lietuvių kultūrinėje veikloje.
Kaip prisimindavo šio mano rašinio herojaus brolis kun. Steponas Galvydis, jo jauniausias brolis buvęs visai kitoks nei kiti Galvydžių vaikai. Jei broliai Antanas, Jonas, Steponas, sesuo Marytė buvę nedidelio ūgio, kresnoki, tai Vytautas – aukštas, lieknas blondinas. Visas į tėvelį. Teko nuo mažens gelbėti ūkio darbuose. Juk tėvai valdė valaką, net 32 ha prastokos žemės, daugiausia žvyro, durpių, smilčių. V. Galvydis Svėdasuose baigė reformuotos pradžios mokyklos šešis skyrius. Gabus, mokslai sekėsi, tad tėvai leido toliau – įstojo į Utenos gimnaziją, ten aktyviai dalyvavo ateitininkų veikloje. Sovietams užėmus Lietuvą saugumo tarnybos aktyviai ieškojo „liaudies priešų“, kaltindavo nebūtais dalykais, areštuodavo, kankindavo. Gimnazistai taip pat užkliuvo – areštavo ir Vytautą. Savo dienas, praleistas kalėjime, vaizdžiai aprašė per stebuklą išsaugotame rankraštyje. Vokietmetyje, Vilniaus universitete studijavo mediciną, po metų įstojo į kunigų seminariją Kaune, bet ir ten trumpai tepasimokė. Pateko į Reicho darbo tarnybą, bolševikams vėl okupuojant Lietuvą pasitraukė į Vokietiją, studijavo Tiubingeno universitete, patekęs į Ameriką mokslus tęsė Čikagoje, įgijo kelių inžinieriaus diplomą ir sėkmingai darbavosi. Aktyviai dalyvavo išeivijos lietuvių reikaluose – LAF narys, VLIKO Seimo narys, rūpinosi žurnalo „Į Laisvę“ leidimu, giedojo lietuvių parapijos chore.
Liudijimai iš Utenos kalėjimo
Galvodamas trauktis iš Lietuvos, atsiminimų rankraštį paliko saugoti Svėdasuose gyvenančiai Anelei Biržietienei. Ji, bijodama, kad raštai nepatektų į bolševikuojančių rankas, sudėjo į skardinę dėžutę ir paslėpė daržinėje. Prabėgo daugiau nei keturiasdešimt metų, vietinės mokyklos mokytojas Antanas Strolia su mokiniais miestelyje, sugriuvusios daržinės vietoje netikėtai surado dėžutę su paslaptingais užrašais. Perskaitęs suprato, kieno tai užrašai ir perdavė kun. S. Galvydžiui. Jis pasirūpino atsiminimus apie nelaisvės dienas Utenos kalėjime 1940 m. lapkričio 16 d. – 1941 m. birželio 24 d., nors šiek tiek pataisytus, išleisti knyga, kuri skaitytojus pasiekė 1999 m. vasarą. Viršeliui panaudojo kalėjimo kameroje į langelio šviesą žvelgiančio vyro paveikslą. Tai Traupio klebonijoje buvęs paveikslas, vaizduojantis suimtą 1862 m. sukilimo vadą kun. Antaną Mackevičių.
Prisiminimus pradeda pamąstymu, kokia gi lietuviška gimnazija valdant bolševikams. Ten pilna Stalino ūsų ir Lenino barzdų, raudono skarmalo ir lietuviškos širdies, tyro jaunatvės pamaldumo, Dievo ir Tėvynės meilės. Nors pašalinti iš klasių kryžiai, bet Dievas moksleivių širdyse, nors „nuraudonavęs“ mokytojas spalio švenčių metu bando šaukti Stalinui „ura“, nors ožio balsu užveda bolševikinę dainą jauni lietuviai tyli, nes jiems ta diena – laidotuvių, kuriose laidojama tėvynės garbė ir tėvynainių ištikimybė.
Jauni lietuviai Vėlinių dieną aplankė Lietuvos karžygių kapus, nubarstė šviesiu smėliu takelius, uždegė žvakes, pasimeldė.
Areštavo keistas paniuręs žmogus ir šautuvu ginkluotas sargybinis.
„Mes su Alfonsu kalbėjomės apie mūsų Lietuvėlės likimą, jos sunkią dalią ir stengiamės atspėti jos likimą. Nusprendėme: Lietuva nežus, per daug lietuvyje yra Lietuvos, daug yra tėvynę mylinčių jaunų žmonių. Lietuva nežus, ne. Tik, lietuvi, išlik lietuviu.“
Tardymas kelias dienas iš eilės. Tikrovė, kad tie, kuriais labiausiai pasitikėjo – išdavikai. Kad viskas pasakyta, kad žinoma apie slaptą ateitininkų veiklą, apie Vėlinių žygius, apie gimnazistų nuotaikas. Tardo, reikalauja išduoti bičiulius, muša. Kamera numeris 10. Ragina išduoti pogrindžio draugas, prisipažinti net ir nebūtus dalykus, tuomet siūlo pavalgyti. Belaisvis, nors nežmoniškai alkanas, bet išdidus – bolševikui tiesiai į akis išdrožia, kad yra sotus. Nors jau tris dienas burnoje neturėjo nei kąsnelio.
„Verkiu. Verkiu, norėdamas užtemdyti, nematyti per ašaras, kokia baisi ir sunki tikrovė, koks didelis namiškių skausmas ir liūdesys. Verkiu, norėdamas ašaromis praskaidrinti rytojaus dieną, norėdamas išlieti širdy susikaupusį skundą, skausmą. Verkiu, norėdamas išsiverkti, norėdamas nuplauti savo liūdesį, pašalinti savo jaunų dienų nelaimės sunkumą. Verkiu tyliai, kad kiti nematytų, kad kiti to nesuprastų…“
Laimei, paskubomis besitraukiantys rusai ir jų pagalbininkai nesuspėjo sušaudyti ar išvežti į Rusiją Utenos kalėjimo kalinių. Palaimingai atsivėrė sunkios durys, jas atvėrė savi ir su gaiviu oru bei saulės šviesa į laisvę išėjo ir Vytautas. Nuo lapkričio 16 – osios prasidėjusi kančia ir nežinomybė pasibaigė 1941 m. birželio 24 d. Omnia divina Providenti. Laisvė ateina iš Dievo apvaizdos.
1941 m. birželio sukilimo atmintis
Apie 1941 m. sukilėlių veiklą Svėdasų krašte ne tiek daug ir žinoma. Tarsi legenda buvo pasakojama istorija apie sukilėlių vadovaujamą buvusio šaulio Alberto Nakučio pasalą priešais Pakalninę. Ten lietuviai apšaudė plentu Rokiškio link besitraukiančius bolševikinės valdžios atstovus, susišaudymo metu nukautas bolševikų milicininkas Žilys. Pasak sąmojingų senių, kulka įėjusi per viršugalvį perskrodė visą kūną išilgai ir išlindo per užpakalį. Tarsi antikiniame pasakojime.
Ryškesnį tų lemtingų pirmųjų Antrojo pasaulinio karo dienų paveikslą pateikia savo atsiminimuose Algirdas Jurevičius. Aprašo sukilėlių būrio veiklą, į kurį vos sugrįžęs iš kalėjimo į tėviškę įsijungė ir V. Galvydis. Pasirodo, birželio 25 d. Svėdasuose jau buvo pirmieji vokiečių kareiviai, tuo pat Šimonių gatve į miestelio centrą judėjo du sunkvežimiai nieko neįtarančių rusų kareivių. Vokiečiai kulkosvaidžių ugnimi sunaikino raudonuosius, gyvuosius sučiupti pagelbėjo ir ginkluoti lietuviai, kurie ir vėliau patruliavo, saugojo piliečius nuo besitraukiančių sovietinių kareivių. Svėdasai gali didžiuotis – net 178 vyrai buvo įstoję į sukilėlius. Išvardina štabo narius: viršininkas Pranas Aleknavičius, studentas Antanas Šukys iš Butėnų, sekretorius Algirdas Jurevičius, narys moksleivis, politinis kalinys V. Galvydis.
Nuo pergyvenimų pasiligojo ir tuoj po karo dar palyginus jauna mirė motina, o tėvelis Antanas, kartu su sūnaus Antano šeima 1948 m. vasarą tremiant į Sibirą neatlaikė išgyvenimų, kelionės sunkumų ir mirė.
Laiškai, laiškai…
Tolimoje šalyje, JAV, Vytautui sekėsi neblogai. Vedęs lietuvaitę Oną, kartu su ja susilaukė keturių vaikų – Povilo, Jurgio, Kristinos ir Lidijos. Tėvelio tėvynė, ten pasilikę giminės labiausiai rūpėjo Lidijai, ji, kaip ir motina, intensyviai susirašinėjo su artimaisiais, ypač su dėde kun. S. Galvydžiu. Buvo į brangią Lietuvą ir atvykusi. Laiškų iš Amerikos išliko vos keli. Labai įdomūs, apie tariamą tėviškės progresą, apie fermas ant ežero krantų, Svėdasai elektra šviečia, Alaušo ežeras sumažėjęs, uždumblėjęs, kad planuoja atostogas po kelių metų, kai vaikai bus užaugę, sveikata ir klimatas leis. „… važiuosim vėl Utenos didžiuoju vieškeliu, aplankysime pirmiausia smėlio kapą supiltą ir visus kapus, nežinomų irgi neužmiršime, kad galėtume gyviems gyvą žodį ištarti ir mūsų žemiška kelionė atrodys kaip sapnas. Dainuosim tada su kolūkiečiais ir juoksimės, per ūsą braukdami baltą alaus putą, ir kiekvienas tarsimės esą „didvyriai“. O tikrieji didvyriai atsilieps gegutės balsu pagairėje ir visais keturiais vėjais atsikvėps iš šiaurės ir iš rytų…“
Ta karta…
Pasilikę tėvynėje jauni vyrai, ne vienas pateko į kalėjimus, tremtį, kiti kovojo partizanų būriuose. Pernai minėjome Albiną Milčiuką – Tigrą, jo šimtmečio proga, užpernai šimtmetis sukako ir svėdasiškiui Zenonui Prūsui. Šis iš Butėnų kaimo kilęs patriotas, visuomenininkas, miškininkas, išeivijoje sėkmingai dirbęs celiuliozės pramonėje, jo sumanumas smagiai patobulino gamybos procesus, savo žinias sutvirtino moksliniu laipsniu. Gyvenimo saulėlydyje nemenką dalį savo santaupų skyrė savojo krašto pokario partizanams pašvęsto paminklo statybai Svėdasuose. Sakėsi, kad jautęs skolą – kad paliko tėvynę, kai daugybė bendraamžių drąsiai stojo į kovą ir paaukojo tai, kas brangiausia – gyvybes.