Vyskupo Antano Baranausko istorinėje salėje – vertingos atodangos

Šiandien, sausio 17 dieną, Anykščiuose, Angelų muziejuje – sakralinio meno centre, bus minimas vyskupo, poeto Antano Baranausko gimtadienis. Renginyje bus atidaryta dailininko Adomo Varno pieštų A. Baranausko portretų paroda ir pristatytas A. Baranausko 1898 metų Seinų parapijos kalendorius iš privačios kolekcijos.

Sausio 17 dieną, yra ne tik poeto, mokslininko, aukšto dvasininko Antano Baranausko gimtoji diena, kuris, anot profesorės Viktorijos Daujotytės, yra „didžioji Anykščių garbė“, bet ir istorinio Anykščių herbo suteikimo miestui diena: 1792 metų sausio 17 d. valdovas Stanislovas Augustas pasirašė privilegiją, kuria Anykščiams buvo suteikta savivalda.

Karaliaus valia miestui suteiktas herbas, kurį papuošė jį apjuosiantis Garbės vainikas, esantis ir dabartiniame Anykščių herbe. Maironis, poeto Antano Baranausko auklėtinis ir jo ypatingos svarbos Lietuvai adoratorius, dar jaunuose metuose pirmajame savo kūrinyje – poemėlėje „Lietuva“, kurią jis paskyrė Baranauskui, taip įvardija ypatingą Antano Baranausko svarbą Anykščiams: „Tu vainiką nupynęs/ Ant Anykščių uždėjai“. Tad sausio 17 diena Anykščiams yra ir istorinio herbo su Garbės vainiku diena, ir genialaus kūrėjo Antano Baranausko – „didžiosios Anykščių garbės“, kuris uždėjo miestui Garbės vainiką, gimtoji diena. Po 150 metų, nuo poeto A. Baranausko gimimo, minint didįjį jubiliejų, Justinas Marcinkevičius, apmąstydamas A. Baranausko eilėraščio „Dainu dainelės“ vaizdinius, teigė, kad pirmoji dainuojamo kūrinio strofa – „Kalnai ant kalnų, ė ant tų kalnų/ Kalnai ir maži kalneliai“ – nėra tik gamtovaizdžio apdainavimas. Poeto Justino Marcinkevičiaus mintim, „tokios auštos Lietuvos dar niekas nėra matęs. Šiose eilutėse ji mažiausiai trijų keturių „aukštų“: kalnai, ant tų kalnų kiti kalnai, ant jų vėl kalnai, o ant šitų kalnų dar maži kalnai ir kalneliai. Pirmą sykį mūsų poezija pasijuto turinti antrą matavimą, pajėgianti mąstyti apie kraštą ne tik į plotį, bet ir į aukštį. Todėl cituotas eilutes, matyt, reikia suprasti kaip žodžio pastangas nupiešti ne tiek geografinį, kiek dvasinį Lietuvos peizažą, duoti tautos istorinės patirties reljefą, kur kaip kalnai vieni ant kitų auga amžiai, pripildyti nesunaikinamo ir niekuo nepakeičiamo laisvės ir laimės siekimo. Regis, į šią A. Baranausko išmintį atsiremė ir rašytojas Rimantas Vanagas, apie Anykščius poezijos knyga ištaręs: „Gimtinė mano – iš dangaus!”

Anykštėnams, puoselėtojams A. Baranausko – didžiosios Anykščių garbės, atmintį ir jo kūrybos vertingumą, labai svarbu jausti, kaip šis kultūros klasikas savo kūryba, išmintimi dalyvauja dabartyje, net jos skaudžiausiose baisaus karo dienų aktualijose, stiprindamas pasiryžimą ir viltį: „Neįveiksi sūnau šiaurės/ Mūsų širdys tvirtos,/ Seniai buvo išmėgintos/ Seniai keptos, virtos!“

Antano Baranausko kūrybos išmintimi turėtume remtis ir kurdami Anykščių kurortą – naujo pobūdžio Lietuvos kurortą Anykščiuose – kultūros mieste, kuriam būtų svarbu „Anykščių šilelio“ didieji asmenybės išgyvenamos harmonijos gėrio ir grožio šaltiniai, kurių taip ilgisi mūsų dvasia.

Labai svarbu, kad poeto Antano Baranausko 188 gimtadienį anykštėnai šiemet pažymi prasmingomis kultūros atodangomis – istorinėje, prieškary bendruomenės pastatytoje Vyskupo Antano Baranausko salėje, kurioje dabar veikia Anykščių menų centras, bus pristatyta pirmą kartą rodomų dailininko Adomo Varno sukurtų Antano Baranausko portretų eskizų kolekcija, iš JAV į Lietuvą perduota dailininkės Magdalenos Stankūnienės pastangomis ir saugoma Lietuvos nacionaliniame dailės muziejuje. Tai unikalus dailininkas, kuris visą poemą „Anykščių šilelis“ deklamuodavo atmintinai ir kuris nuo pat gyvenimo Andrioniškyje buvo ypač dėmesingas Anykščiams ir šio miesto kūrėjams. 1909 metais A. Varnas, iš Sicilijos sugrįžęs į Lietuvą, padedamas draugų, apsistojo netoli Anykščių – Andrioniškyje, inžinieriaus Morkūno ūkyje. Gamtos grožis suteikė dailininkui laisvės pojūtį. Vaikštinėdamas Šventosios pakrantėmis, jis sukūrė apie pusšimtį etiudų, bet jie yra dingę. Menotyrininkė Irena Dobrovolskaitė parodos atidaryme aptars Antano Baranausko portretų sukūrimo aplinkybes, atskleisdama, kaip dailininkas Adomas Varnas dešimčia kūrybinių bandymų stengėsi portretų eskizuose atskleisti poeto Antano Baranausko veide kūrėjo išmintį ir susikaupimą.

Labai svarbu, kad parodoje pirmą kartą viešai bus parodytas Seinų vyskupijos valdytojo Antano Baranausko 1898 metų liturginis kalendorius, jo originalas, kurį Krokuvos aukcione įsigijo meno kolekcininkas Algirdas Petraitis. Vyskupijos metinis kalendorius, nuo viduramžių vadinamas elenchu, reglamentavęs 1898 metų Seinų vyskupijos liturginį gyvenimą, yra primargintas vyskupo A. Baranausko įrašų – įvairių pastabų, papildymų, nuorodų, o viename tuščiame lape poetas perrašė vieną gražiausių savo sukurtų giesmių „Ateik Dvasia, Viešpatie“, kuri istorinėje Antano Baranausko salėje bus atlikta choro „Salve Cantus“. Anykščiams, kurie muziejuje neturi nei vieno A. Baranausko rankraščio originalo, šio leidinio eksponavimas parodoje yra labai svarbus įvykis, tarsi praveriantis langą į Baranausko klėtelės – muziejaus šimtmečio paminėjimo 2027 metais pasirengimą ir numatomos sukurti poeto kūrybos ekspozicijos salės turinį, kuriai kolekcininkas A. Petraitis sutiktų deponuoti šį unikalų eksponatą. Prisimintina, jog kunigas Julius Sasnauskas, kalbėdamas apie senuosius vyskupijų metinius kalendorius – elenchus, yra akcentavęs, jog „nuo seniausių laikų Bažnyčios gyvenime kalendorius turėjo milžinišką vertę. Gal tai Senojo Testamento įtaka, ten juk gausu datų, švenčių, kalendorinio tęstinumo. Nuo XVIII a. pabaigos Lietuvos vyskupijos ir vienuolių ordinai leido specialius žinynus su smulkiai išdėstytu liturginiu kalendoriumi, bažnyčių ir dvasininkų sąrašu, maldomis, nekrologais. Rodos, tokio žinyno priešlapiuose Maironis užrašė savo paskutinį eilėraštį „Vakaro mintys“. Nieko nuostabaus, kiekvienam dvasininkui po ranka buvo ta knygelė, kitąsyk puošniausiai įrišta, paauksuotomis raidėmis.“ Štai tokiame 1898 metų elenche turime ir vyskupo A. Baranausko giesmės į Šventąją Dvasią rankraštinį įrašą, rodomą parodoje.

Anykštėnai, lankydamiesi Anykščių menų centre, ar pro jį praeidami turėtų nepamiršti, jog tai – Vyskupo Antano Baranausko salė, kad ji protėvių dosniomis aukomis buvo pastatyta kaip tikinčiųjų bendruomenės namai, kurių artumoje, jau 30 metų naujai suformuotame Vyskupo skvere, stovi monumentalus poeto ir ganytojo A. Baranausko paminklas. Turime suvokti ir jausti, kad praeitis yra neatskiriama dabarties dalis, ir jei Anykščiams pavyks sukurti kultūros klasika alsuojantį Lietuvos kurortą, tai bus bendras dabarties žmonių ir didžiųjų Anykščių klasikų darbas, nes klasikos kūriniai visada kalbina dabartį ir yra aktualūs nūdienoje, ją įkvepia ir teikia viltį. Antano Baranausko ant Anykščių uždėtas kūrybos vainikas yra išskirtinės ir nenykstančios vertės ir svarbos kultūrinis ženklas.

Vytautas Balčiūnas