Vaidinti gali visi – svarbiausia to norėti

Jau beveik dešimt metų anykštėnai mato režisieriaus, aktoriaus Jono Buziliausko – daug kam vis dar gerai pažįstamo iš televizijos ekranų – spektaklius. Režisierius su „Anykštos“ skaitytojais dalijosi mintimis apie kūrybą, teatrą bei iki šių dienų prilipusią Beausio etiketę.

Pasisekė, nes ateina vaidinti vyrai

J. Buziliausko kelias iki Anykščių buvo netrumpas: gimęs Panevėžio rajone, Gegužinės kaime, mokėsi Pasvalio rajone, vėliau – Rokiškyje. Šiame mieste ilgus metus ir dirbo. Nublokštas į Klaipėdą, režisierius prisipažino: šiame mieste nepritapo, todėl ėmė darbo ieškoti kitur. Taip atsidūrė Anykščiuose.

„Iš pradžių stačiau spektaklius Telšių teatre, vėliau – Rokiškyje. Ten suiro mano šeima, todėl ieškojau, kur išvažiuoti. Dirbau Klaipėdos rajone, tačiau ten „neužsikabinau“, ėmiau ieškoti kitos vietos. Anykščiuose tuomet buvo tokia situacija, kuomet žuvo režisieriai Germanavičiai. Pasisiūliau dirbti ir priėmė – Anykščiuose dirbu jau beveik dešimt metų“, – sakė J. Buziliauskas.

Paklaustas, kaip anykštėnų buvo priimtas, režisierius susimąstė: „Įvairiai. Mano reputacija tuomet buvo prasta, todėl nežinojau, kaip aš čia pritapsiu. Tačiau man labai stipriai padėjo Kultūros centro vadovybė.

Man buvo labai svarbu, kad galėčiau turėti teatrą. Pakvietėme žmones vaidinti ir jų atėjo vaidybai pakankamas skaičius, apie dešimt. Svarbiausia, kad buvo vyrų. Tuomet labai padėjo ir ką tik Anapilin išėjęs Žilvinas Smalskas. Pastatėme spektaklį „Daukantas“, po kurio tapo aišku, kad dirbsime toliau, – darbo pradžią mūsų mieste prisiminė režisierius: „Tuomet prisijungė ir daugiau jaunimo – Donaldas Vaičiūnas, Tomas Pajuodis. Man jų nereikėjo ieškoti, atėjo patys – dėl to labai pasisekė, nes į mėgėjų teatrus labai sunku pritraukti jaunus vyrus. Su merginomis taip pat būna problema – jos ateina vaidinti, būdamos moksleivės, tuomet išvyksta studijuoti, išteka ir joms teatras tampa nebeįdomus.“

J. Buziliauskas dirba su neprofesionaliais aktoriais, vadovauja mėgėjų teatrui. Sako, kad yra tik geriau, kai žmonės ateina niekur nevaidinę, nes atsikandę aktoriaus duonos, jau turi susiformavusį supratimą apie teatrą.

„Šiuo metu mūsų trupėje yra apie 20 aktorių, tačiau jei priskaičiuotume ir studentus, kurie išvykę studijuoti, jų būtų apie 30. Didžiausia problema yra sukviesti žmones į vieną vietą tuo pačiu metu, nes jie nėra profesionalūs aktoriai, tai nėra jų darbas, kiekvienas dirba savo srityje“, – kalbėjo režisierius.

„Skaičiavau, kad su mano režisuotais spektakliais esame buvę 15-oje šalių. Rumunijoje, Vengrijoje, Juodkalnijoje, Ukrainoje, Bulgarijoje… Toliausiai esame buvę Maroke, dar su Rokiškio teatru ten esu buvęs. Buvome Farerų salose. Gerus ryšius turėjau su Ukrainos Mykolajivo teatru – ten mus kviesdavo į profesionalių spektaklių festivalius. Mes tam teatrui jau esame padėję, skyrę lėšų. Ir aš tikrai jiems dar padėsiu, kiek galėsiu“, – sakė J. Buziliauskas.

Teatras turi užduoti klausimus žiūrovui

Paprašytas įvardyti, kokie žiūrovai yra anykštėnai, J. Buziliauskas sakė: žiūrovai yra geri visur, jei yra geras spektaklis.

„Teatras apskritai yra specifinis dalykas. Gyventojų, kurie tikrai domisi teatru, tėra 2-3 procentai. Tų, kurie pažiūrėti spektaklio nueina kartą per metus, paskaičiuota 7 proc.. Jei pas mus ateina 100 žmonių, tai jau gerai. O į nemokamus spektaklius ateina ir daugiau.

Profesionalaus meno pažiūrėti ateina labai nedaug žmonių – ne tai, kad jie nesupranta, bet skirtingi žmonės mėgsta skirtingus žanrus. Aš, pavyzdžiui, nesu operos fanas, bet man įdomu pažiūrėti orkestrą, o į Eimunto Nekrošiaus spektaklį važiavau specialiai, nes man to reikia“, – pamąstymais apie teatrą dalijosi pašnekovas.

„Nesinori daryti komercinio teatro. O jei teatras tikras, jis turi žmogų veikti, žiūrovas turi susimąstyti, apgalvoti, gal – kažką prisiminti. Laikas neturi praeiti tuščiai. Teatras neturi atsakyti į klausimus, jis juos žmogui turi užduoti. Kaip yra pasakęs režisierius Jonas Vaitkus: teatras turi paliesti nervą. Jei paliečia, teatras yra geras. Tai padaryti ne visada pavyksta. Man – taip pat. Tikrasis teatras yra sudėtingas. O paprastesnis, pramoginis skirtas labiau atsipalaiduoti. Tarkime, į „Domino“ rodomus spektaklius, nors jie kainuoja tiek pat, kiek ir kokio E. Nekrošiaus, susirenka pilnos salės. Žmonės ten tikisi poilsio. Ir dar yra mada – brangus bilietas – vadinasi, bus gerai. O dar dažnai vaidina žinomi veidai… Tačiau ten nėra teatras. Neseniai ir aš padariau pramoginį spektaklį „Šalaputris“, kuriame galvoti nereikia“, – apie savo darbo ypatybes „Anykštai“ pasakojo J. Buziliauskas.

Tačiau gerą komediją padaryti, pasak režisieriaus, yra labai sunku.

„Jų yra įvairiausių – ir politinė, ir groteskinė, ir satyrinė ar klounadinė. Tikrą komediją darant jau turi kurti personažą, negali būti savimi – nebent kažkokioje situacijų komedijoje. Tad jų stengiuosi nedaryti, nes, bent mano manymu, tai – labai sunkus žanras. O vaidindamas dramas, gali būti tikras, būti savimi“, – sakė J. Buziliauskas.

Vaidinant reikia būti savimi

Režisieriaus teigimu, darbas su neprofesionaliais aktoriais nėra sunkus, nors režisuojant spektaklį profesionalams, su pastaraisiais dirbti kiek paprasčiau.

„Kai pradėjome su anykštėnais dirbti, iš pradžių darėme dramą, paskui komediją, vėliau – poeziją. Tai – visiškai skirtingi žanrai. Tuomet pamatai, ką kiekvienas žmogus geriausiai sugeba. Nei iš vieno nereikalauju, kad vaidindamas padarytų kažkokį charakterį. Jokių aktorių atrankų nedarau, manau, kad visi žmonės gali vaidinti, svarbiausia yra norėti. Nereikia eiti iš pareigos, reikalo, – apie neprofesionalią aktorystę kalbėjo J. Buziliauskas, – Su profesionalais dirbau Ukrainoje, Mykolajivo miesto akademiniame dramos teatre. Su jais dirbti yra lengviau – jie ateina, mokosi tekstą, įsijaučia, žino, ką reikia daryti. Tai yra jų darbas, atsiranda vaidmens kūrimas. Neprofesionaliems aktoriams visada sakau, kad būtų savimi. Pats gali būti ir elgeta, ir karalius – reikia įsijausti, kaip elgtumeisi, jei būtum tuo karaliumi ar elgeta. O profesionalai kuria charakterį.“

Paklaustas, kokia jo nuomonė apie kaimo, miestelio mėgėjų teatrus, J. Buziliauskas sakė, kad tik teigiama: „Bet koks mėgėjų teatras, muzika yra žmogaus laisvalaikio praleidimo forma. Kažkas žvejoja, medžioja, renka pašto ženklus, o kažkas vaidina. Didžiausia įtaka yra vadovo – kaip jis tą teatrą supranta ir koks nori, kad jis būtų. Man atrodo, kad tiems, kurie nelabai supranta teatrą, viskas atrodo labai lengva: ateisi, parėkausi, žodžius išmoksi ir viskas. Tačiau tokią veiklą, be abejo, vertinu teigiamai. Žmonės tuomet yra užimti, mokosi ir tuos žodžius, jų gyvenime atsiranda kažkas įdomaus. Kaimynai, artimieji ateina pasižiūrėti – susikuriama šventė.“

Nusivylė, kad traktorių laimėjo ne iš tiesų

J. Buziliauskas, drauge su kolegomis Giedriumi Viduoliu bei Kęstučiu Mateliu ilgus metus kūrė komišką serialą „Nosis“, kuriame veikė Raimundėlio, Tatos, Beausio personažai. Pastarąjį režisierius ir vaidino. Beausis taip įsišaknijo į žmonių sąmonę, kad aktorius iki šiol dar būna painiojamas su šiuo personažu.

„Beausio etiketė ne buvo prilipusi, o tebėra. Suvokiau, kad to neišvengsi ir susitaikiau su tuo. Dešimt metų televizijoje žmogui personažą „įkala“ į smegenis. O tas personažas atsirado iš niekur, absoliučiai atsitiktinis. Rašėme scenarijų ir išsirutuliojo, kad kaimynas nelabai prigirdi, taip tapo Beausiu. Tas personažas žmonėms buvo savas – jis turėjo kaimiečio, ūkininko prototipą. Turėjo traktorių, sodybą, gyvulius. Būdavo, susitikę mane žmonės nesuprasdavo, kad iš tiesų nesu tas Beausis“, – juokėsi J. Buziliauskas.

„Atsimenu, kai filmavome vieną seriją ir paprašėme tikros „Baltijos televizijos“ žinių vedėjos, kad ji per mūsų serialą suvaidintų, jog Viktoras Beausis loterijoje laimėjo traktorių. Vaidiname, kad žiūrime per televizorių žinias su kaimynu Broniumi ir labai džiaugiamės tuo traktoriumi. Po kiek laiko mane vienas žmogus sveikina, kad aš traktorių laimėjau. Nesuprantu, kokį traktorių. O jis man: „Taigi Beausis laimėjo, per žinias mačiau!“ Kai bandžiau išaiškinti, jog nesu Beausis, žmogui visiškai viskas susipynė, jis labai nusivylė. Dar seriale minėdavome tokią Jakuntaučienę – tiesiog sugalvojome tokią pavardę kaimynei. Vieną rytą pas Giedrių atėjo žmogus ir prašo: gal galit nebeminėti Jakuntavičienės? Giedrius klausia, kodėl? O jis: „Numirė…“, – linksmais prisiminimais dalijosi pašnekovas.

Tačiau kartais tas žinomas personažas turi ir teigiamų dalykų – J. Buziliauskas pastebėjo, kad einant vesti renginius, žmonėms nereikia aiškinti, kas esi.

„Televizija turi ir pliusų, ir minusų. Jei gyvenime nori privatumo, jo netenki. Būsi atpažintas gatvėje, ir toje gatvėje negali elgtis bet kaip. Sulauki įvairiausių apkalbų, būna, kad žmonės mato net ne tave, sumaišo, o apkalbos sklinda. Esu girdėjęs, kad aš, Tata ir Raimundėlis važiavome girti, nors aš jau dešimt metų visai negėriau. Sustabdė mus policija ir Tata Raimundėliui liepė policininkui: „Bučiuok dėdei ranką“. O  istoriją „papasakojo“ kaimynas, kuriam tikrai sakė tas policininkas, kuris ten buvo“, – apie žinomumo kainą pasakojo aktorius ir, paklaustas, ar aktorystė televizijoje ir teatre iš tiesų skiriasi, teigė, jog iš dalies taip: „Visi žmonės nori uždirbti pinigų. Aktoriai, kurie gali pragyventi iš teatro, galbūt atsisako vaidmenų televizijoje. Televizijoje, seriale darbas kiek paviršutiniškesnis, ten galima daugiau uždirbti. Ypač jauniems žmonėms, aktoriams tai svarbu, o dar ir populiarumas prisideda. Ir ten yra žanras liaudžiai, kuri į teatrą greičiausiai neina. Tačiau televizijoje nevaidina prasti aktoriai, yra tikrai gerų.“

Žmonių skirstyti negalima

J. Buziliauskas yra tiek režisierius, tiek ir aktorius. Tačiau pačiam pašnekovui režisieriaus darbas yra artimesnis.

„Aš labiau noriu režisuoti. Neįsivaizduoju, kad galėčiau vaidinti pas kitą režisierių. Nežinau, ar sugebėčiau atlikti vaidmenį, ar suprasčiau, ko jis nori. Režisuoti man yra įdomiau. Stengiuosi nevaidinti, nes tada nematau spektaklio iš priekio, o dažnai ir nėra kam muzikos leisti ar šviesas tvarkyti – tą darau aš pats“, – kalbėjo J. Buziliauskas, kurio žmona Eugenia – taip pat aktorė.

„Ji baigė Samaros universitetą, yra žurnalistė. Eugenia yra mėgėja aktorė, bet labai gera aktorė. Galėtų vaidinti profesionaliame teatre, ji moka kurti vaidmenį, ne tik būti savimi. Ji vaidina Boną, Margaritą – tai dideli vaidmenys. Labai įdomu dirbti su tokiais aktoriais. Dviese vaidiname spektaklyje „Velnioniškai vienas“: ji barmenė, o aš valkata. Taip pat dviese vaidiname „Helverio naktyje“ apie fašizmo atsiradimą, kuriame vaidinu žmogų su psichine negalia. Ji nuolat nominuojama kaip geriausia aktorė – kas dvejus metus vyksta apžiūros ir būna nominuojami geriausi spektakliai, geriausi aktoriai“, – apie sutuoktinę, kuri į Lietuvą gyventi dar 2010-aisiais atvyko iš Rusijos, pasakojo režisierius, ir, paklaustas, ar prasidėjus karui Ukrainoje neteko susirūpinti žmonos saugumu, teigė, jog buvo visko.

„Kai viskas prasidėjo, smerkimas atsirado, tai pajutome, man buvo neramu dėl jos saugumo. Aš net domėjausi, ar kiti su ja vaidins. Tačiau viskas buvo gerai, manau, kad mano aplinkoje yra mąstantys ir protingi žmonės.

Nesakau, kad karas yra gerai. Karas visą laiką yra blogai, bet kur. Tačiau taip skirstyti žmonių negalima. Mano uošvienė gyvena Rusijoje. Aš tikrai žinau, kad ji nėra blogas žmogus. O pagal visą sistemą ji turi būti bloga. Čia lygiai tas pats, kaip kad buvo visi žydai blogi. Užuomazga ta pati. Tokie kraštutinumai yra baisūs ir aš nežinau, kam to reikia, nežinau, kodėl taip yra. Atsiranda fašizmas, nacizmas. Nekęsti tautos už tai, kad ji tokia yra? Reiškia, mes esme geresni. Čia yra baisūs dalykai“, – mąstė J. Buziliauskas ir teigė nesmerkiantis solistų, aktorių ar sportininkų pasirodymų Baltarusijoje, Rusijoje.

„Manau, tai – kraštutinumai. Niekas nesiaiškino, dėl ko operos solistas į Baltarusiją vyko. Tumino atsisakymas, išvijimas: jis – pasaulinio lygio režisierius, o svarbiausia, nieko blogo nepadaręs! Juk jis pats išeidinėjo iš to teatro. Viskas vyksta labai aštriai. Juk negali būti Čaikovskis blogas, nes jis rusas. Atvirkščiai, tie visi rašytojai buvo disidentai. Tačiau niekas į tai nežiūri“, – apie dabartinę rusų situaciją pasaulyje kalbėjo J. Buziliauskas.