Juozas RATAUTAS, buvęs Anykščių rajono valdytojo pavaduotojas
Susiginčijame kietai. Jeigu ginčo vieta nebūtų virtuali erdvė, ko gero, apsibrozdintume. Dėl pelno sąvokos ir reikšmės. Nesutikau su vieno aukščiausio savivaldybės valdininko nuomone, kuris teigė, jog įmonių pelnas būtų svarbus tik tuomet, jei nuo jo ateitų mokestis į rajono biudžetą. Vis tik pelnas yra ekonomikos variklis – tokia yra vadovėlinė tiesa. Jis gali būti investuojamas į verslo plėtrą, naujas darbo vietas, infrastruktūros gerinimą, iš jo galima didinti algas, tobulinti ir motyvuoti dirbančiuosius, remti socialines programas ir pan.. Siekdami didesnių pajamų, tuo pačiu ir pelno, verslo subjektai konkuruoja, o konkursuose dėl darbų ar paslaugų neretai mušasi, į teismus eina… Šis nuomonių socialiniame tinkle susidūrimas nebūtų vertas dėmesio, jei ne akis badantys pavyzdžiai realioje aplinkoje. Stebime, jog mūsų įmonės tampa nekonkurencingos nei gatvių valyti, nei gėlių auginti, nei namų renovuoti ar upę šienauti. Pelnas išvežamas kitur. Savivaldybės įmones tenka remti biudžeto lėšomis, vietoj to, kad pačios užsidirbtų ir dengtų nuostolingas veiklas. Galgi tuomet mokesčiai už vienokias ar kitokias teikiamas paslaugas gyventojams mažėtų, o ne didėtų. Jeigu Josvainiams gėlių auginimas ir priežiūra yra pelningas verslas, tai kodėl mūsų įmonei jis bus nuostolingas? Kodėl renovuoti namų darbininkai vežami iš Panevėžio – ar tokį paprastą, mažai kvalifikuotą darbą neatliktų Anykščių statybininkai? Laikas panaudoti visus valdžios svertus, kad mūsų įmonės stiprėtų ir taptų konkurencingos atlikti darbus ir būtinas paslaugas ne tik Anykščiuose, bet ir už rajono ribų. Kodėl nuo to pradėjau? Nerimas kyla todėl, kad yra ženklų, jog į rinkimus eina ekonomiškai neišprusę ir žabalai savo partiniais favoritais pasitikintys asmenys. Dar blogiau, nematau nei vienos partijos programos, kurią galima būtų pavadinti tokiu vardu – tik skambūs šūkiai, kontraversiškos tezės, nepamatuoti pažadai ir savęs sureikšminimas.
Kita labai svarbi problema – tai mūsų nepavydėtina demografinė, ekonominė-socialinė padėtis. Ji kelia nerimą, ir nors sprendimai turi ateiti iš Vyriausybės, ne nuošaly turi likti rajono Taryba. Sprendimo būdai ir priemonės turėtų atsispindėti kandidatų į rajono Tarybą programose bei vizijose. Ne visi kandidatai yra pakankamos kvalifikacijos ir, jei asmeninėms savybėms apibūdinti tinka žodis „stora skūra“, niekam tikusi patirtis ar nenoras tobulėti – tai jau rimtas rizikos faktorius.
Žinia, jog netenkame vis daugiau žmonių, negali džiuginti nei politikų, nei valdžios žmonių, nei mūsų, eilinių piliečių. Migracijos kreivei kylant vis aukštyn, reikia imtis neatidėliotinų priemonių. Pamenu, kai pirmą kartą Marijonas Mikutavičius padainavo „Trys milijonai“, pykau dėl netiesos dainos žodžiuose. Mūsų tuomet buvo trys su puse. Dabar jų liko kiek daugiau, nei du su puse milijono, o 2050 metais sociologai prognozuoja, jog liks tik du. Mūsų mylimuose Anykščiuose buvus 38 tūkstančiams bendrapiliečių, liko tik 23. Viename kvadratiniame kilometre gyvena žymiai mažiau gyventojų, nei vidutiniškai šalyje (13,1, šalyje – 42,8) ir aplinkiniuose rajonuose. Kur kiti, kodėl taip ženkliai mažėja tautiečių? Mažiau gimsta. Kodėl? Emigruoja. Kodėl? Politologai sako, kad nuo Nepriklausomybės pradžios šalį paliko tiek žmonių, kiek jų gyvena Vilniuje ir Kaune kartu paėmus. Gyvenimo trukmė ilgėja, sąlygos gerėja, maistas įvairėja, o žmonių bendruomenė nyksta kiekviename mieste, kiekviename rajone ar kaime. Paskaičiuota, jog po 20 metų 1,8 dirbantysis turės išlaikyti vieną pensijos gavėją (dabar 2,5). Pensinis amžius, nori nenori turės ilgėti iki 72 metų. Ką daryti? Sugrąžinti tuos, kurie išvyko nebus lengva. Ir ne tik dėl to, kad užsienio šalyse darbdaviai daugiau moka, o ir dėl to, kad čia valdžios požiūris biurokratiškas, kad valdininkai nori, jog žmonės jiems tarnautų, o ne atvirkščiai, kad pernelyg daug arogancijos sprendžiant kasdieninius klausimus, kad reikia valandą laukti susukus telefono numerį į kokią nors įstaigą, kad čia infliacija aukščiausia, didžiausios elektros, maisto kainos ir t. t. ir pan.. Ir tie deguto lašai vis kapsi ir kapsi. Sugrįžti iš „Norgės“ ar „Londės“ anykštėnų „neprimonys“ nei medinis daugiabutis, nei meditacijos būdu atrastas aplinkkelis ar gauta teisė pasivadinti kurortu. Reikia nacionalinės programos, reikia kitokio vietos valdžios požiūrio, dėmesio bei supratimo. Ši, didžia dalimi šalies lygio, problema visgi nėra ir neturi būti svetimas daržas savivaldybei. Viešai skelbiamuose rinkiminiuose pažaduose neužtinku to, kaip spręs šią opią problemą vienas ar kitas kandidatas, gavęs valdžios mandatą.
Ir dar vienas aspektas, kuris taipogi susijęs su anksčiau paminėta kaip ir daugeliu kitų problemų, į kurį kiekvienas būsimas atstovas rajono Taryboje turi turėti vienokią ar kitokią poziciją. Tai esama socialinė-ekonominė rajono padėtis ir priemonės jai gerinti. Rajono Tarybai, atsakingai už jos teritorijoje gyvenančių žmonių saugumą ir gyvenimo kokybę, turi rūpėti sritys, kurios turi reikšmę žmonių gerovei. Pagal socialinį ir fizinį saugumą, gyvybingos ekonomikos, sveikatos apsaugos, švietimo bei kitus oficialiai skelbiamus rodiklius esame toli nuo šalies vidurkio ir arti dugno. Kas beateitų į valdžią: valstiečiai ar darbininkai, konservatyviai ar liberaliai mąstantys, su raudonais šalikais ar guzikais, turi turėti aiškų matymą, kaip risimės iš duobės.
Partijų sąrašuose matau rimtai pasiruošusių žmonių ir tokių, kurie eina į rinkimus „ant durniaus“. Žiūriu su atsargiu pasitikėjimu į naujus veidus rinkimų sąrašuose ir aiškia nuostata į tuos, kurie jau turėjo progos pasirodyti valdžios olimpe. Atleistina tam, kas mano, jog atėjęs į rajono Tarybą greideriuos ir profiliuos kelius, šitaip didindamas jų patrauklumą ar maksimaliai panaudos savivaldos galimybes, teikiant paslaugas darželinukams ir visai kitaip – kas pasėdėjęs valdžios krėsle žada tai, ką turėjo padaryti arba tai, ką pagal Lietuvos teisės aktus ir normas privalėjo daryti. Tai tokiems žmonėms, kurie buvo, nepadarė ir vėl žada reikia, pasak žinomo politologo, arba nusiimti kryželį, arba užsitraukti kelnes.
