
Kovo 11-osios išvakarėse, vis dar žiemos užvaldytame pasaulyje vėjui ūžaujant, sniegams krintant, Anykščių koplyčioje atverta tradicinė Anykščių skyriaus krašto tautodailininkų paroda.
Trys dešimtys dailiųjų menų kūrėjų tarsi bitelės sunešė net 315 darbų. Formų ir spalvų gausybė, daug įprasto ir daug naujo, išmanaus, dar nematyto grožio darbų.
Pasak Lietuvos tautodailininkų sąjungos Anykščių skyriaus vadovės, keramikės Skaidrės Račkaitytės, sutelktinės Anykščių krašto dailės kūrėjų parodos rengiamos nuo 1965 metų, dalyvių skaičiumi ir darbų gausa ši paroda viena iš didžiausių. Žinoma, tai dar ne viskas, ką galima parodyti, vis dar yra darbščių ir nagingų kraštiečių, kurie kuria, darbuojasi, tačiau platesnei visuomenei parodyti sukurtų grožybių neišdrįsta.

Vakaras prasidėjo liaudies muzikos ansamblio „UT“ iš Utenos koncertu ir pažintimi su senovės laikų lietuvių instrumentu – kanklėmis. Taip pat supažindinta sukankliavimo tradicijomis Aukštaitijoje.
Ansamblio vadovė Loreta Liaugaudė pažymėjo, kad ypatingai kankles gamindamas nusipelnė Juozas Lašas iš Savičiūnų kaimo prie Svėdasų, jo kanklėmis grojo kadaise garsus Svėdasų pavasarininkų kanklininkių orkestrėlis, vadovaujamas vargonininko Petro Vinkšnelio. Nūnai kankliavimo tradicijos labiausiai puoselėjamos Utenos krašte. Kanklininkės, kurių dauguma groja J. Lašo pagamintomis kanklėmis, atliko senųjų ir šiuolaikinių kūrinių.
Apžiūrėta ir aptarta tautodailinkų paroda, priimti svečių iš Rokiškio ir Ukmergės sveikinimai, smagiai pabendrauta.
Vos pakilus laiptais nustebina Virgitos Kalinovienės didžiuliai, baltais žolynais besiskleidžiantys karpiniai, pynėjų Ligitos ir Kazimiero Morkūnų įvairių formų, net arfos tobulumo, pintinės iš vytelių, ypač daug tapybos darbų, jų visa didžioji polaipčio siena, vis drąsiau potėpius skleidžianti Regina Morkūnaitė ir Audronė Rozanovienė bei daugybę mažyčių paveikslėlių nupiešusi Nijolė Ramanauskienė.
Alius Aleksandras Tarabilda nustebino įspūdinga triaukšte medine skulptūra su raguotu šalmu pasipuošusiu kunigaikščiu, Gedimino stulpais ir besisukančiu apskritime geležiniu vilku, Rūpintojėlis su ukrainietiškų spalvų žiedais, Egle žalčių karaliene, reljefas su kankliuojančiu Vaidila, dar ir Valento Survilos skulptūros, Šv. Jonas Nepomukas, istorinių vaizdų reljefai, netoliese totemus primenantys, paslaptingai ir baugiai žvelgiantys Prano Petronio dievukai, vienaakėmis tarsi ciklopų akimis-angomis Virginijaus Aloyzo Milaknio sukurti meniniai inkilai. Dainiaus Veršelio – tyrai balti, iš liepos išskobti angelai – su gėlele skriejantis, galvą susiėmęs, matyt smarkiai mąstantis, pro duris, tarsi į aukštaitišką trobą įeinantis, įrėmintas į pavadinimą „Atėjimas“. Alaušo varpo auksinės paslapties Svėdasų vėliavoje kūrėjos, Egidijos Miškinienės siuvinėti tautiniai pamario moterų krepšeliai – delmonai, o kaip žydi ryškios gėlės nakties tamsumo dugne…

Keramika, kuri daugiau pervirsta į profesionalios dailės orbitą – Dangiros Pyragaitės linksmi, spalvingi drakoniukai ir kiti gyviai, Linos Bekerienės tamsūs puodai, puodeliai su šviesiais piešiniais, vandenimis, sodais, nameliais ir padangėmis skriejančiais gandrais. S. Račkaitytės tobulų formų puodai, puodeliai, švilpynės ir net pasuolin pakištas molinis šuniukas. Tarsi ten tūnodamas sergėtų virš jo išdėliotus Roberto Matiuko pagamintus žiauriai, tiksliau – nepaprastai aštrius peilius, su lietuviško brangmedžio rankenomis, paties meistro iš tvirtos odos pasiūtose makštyse.
Čia pat ir jo sesės Ritos Vasiliauskienės karpiniai, kruopščiai ir tiksliai išmarginti, išskutinėti vištų ir stručių kiaušiniai, iš erdvių žvelgiantis Mikelandželo Pietos, tos kur Šv. Petro bazilikoje Vatikane, veidelis. Rasos Černiauskaitės, Vidos Bilinkevičienės, Vijoletos Vanagienės, ji dar ir elegantiškų nertinių suknelių pridėjo, austos, pintos tautinės juostos.

Veronikos Limbienės pinti sodai, auksu spindinčių rugio šiaudelių paukštės, skrybėlės, dangišku baltumu spindintys lininiai rankšluosčiai, didžiosios verbos. Reginos Sasnauskaitės tapybos ant drobės bei ant akmenėlių darbai, Valentinos Stanevičienės siuvinėtos apyrankės, pakabukai, kitos mielos smulkmenėlės. Astos Medinienės ir Jūratės Zavišienės veltos kurpaitės, kaip šypsosi ant jų išsiuvinėtos boružėlės, Teresės Miškinienės karnų balanų krepšeliai „karzinėlės“, kukliai pakraštėlyje besiglaudžiantys Giedrės Tarabildaitės nėriniai, pirmą kartą kaip ir A. Rozanovienė bei J. Zavišienė, dalyvavusios Adelės Deniušienės siuvinėti paveikslai, Valentinos Stanevičienės siuvinėti papuošalai, Audronės Skairienės darbeliai.

Staigmena Andriaus Rozanovo papjė mašė technika iš atliekų, visokių tvirtų, formas išlaikančių plastmasių, jas apklijavus lipalu prisodrintu popieriumi ir spalvingai nudažius pagaminti ryškiaspalviai avinėliai, paukšteliai, vėžlys su sodyba ant nugaros, sūpuoklinėmis kojomis apginkluotas arkliukas, didžuvė, gabenanti ant nugaros meškeres užmetusius žvejus.

Puiki paroda. Kaip nuostabu, kad vis dar yra daugybė grožį vadinamą kiaudies menu kuriančių anykštėnų. Dėkingas.
Ir kur juos dėti?
Na ir klausimas…