Dvaro šlovei išblėsus, miestelis atsigręžė į bažnyčią

Gailutė KUDIRKIENĖ

Raguvėlės vardas ne vienam asocijuojasi su bajorų Komarų dvaro ansambliu. Tokių visoje šalyje išlikę vienetai. Bet dvaro statiniai pastaruoju metu merdi, net ir dedant nemažai pastangų jo paveldėtojams nepavyko šio paminklo atgaivinti. Taigi – kas dabar yra pagrindinis miestelio lobis? 

Kas teikia dvasinį peną?

Žvalgomės po Raguvėlę, kadaise šalia dvaro išaugusį, o šiandien tik apie pustrečio šimto gyventojų beturintį miestelį. 

Kokius gi kultūrinius lobius Raguvėlė išsaugojusi ir ką praradusi? Ką labiausiai vertina dabartiniai gyventojai? Kas, jų manymu, šiandien miesteliui teikia dvasinį peną ir yra tikrasis lobis? 

Lobių ieškome su gausiu būriu palydovų: paveldosaugininke Daiva Stankevičiene, istorike Meile Giraitiene, Raguvėlės gyventojomis biologijos ir tikybos mokytoja Angele Ažusieniene, kultūros darbuotoja Jolanta Karaliūniene, Vaikų dienos centro vadove Regina Zorgevičiene ir organizacijos „Jaunimas gali“ trenere Giedre Imbrasiene. 

Kiekvienas iš dalyvaujančių šioje improvizuotoje ekspedicijoje įvertina vietos paveldą ir savo nuožiūra siūlo, ką reikėtų išrinkti svarbiausiu vietovės lobiu.

Dvaras – vienareikšmiškai

Daug kas iš šalies vertindamas nuspręstų, kad svarbiausias čia yra dvaras. 

Ne vieną šimtą metų Raguvėlė garsėjo didikų Komarų giminės valdytu dvaru: čia sukauptomis meno vertybėmis, išsimokslinusiais svečiais, pažangiausiomis ūkininkavimo naujovėmis. 

Sovietmečiu dvarui savotiškai pasisekė, nes nacionalizuotų pastatų niekas nepavertė sandėliais ar tarybinio kaimo daugiabučiais, į pagrindinius rūmus ir šalia esančias oficinas įkraustė švietimo ir kultūros įstaigas, todėl tie pastatai nebuvo suniokoti. 

Pasak paveldosaugininkės D.Stankevičienės, didžiausia kaimo kultūrinė vertybė vienareikšmiškai yra dvaras. Ne kažkuris pavienis pastatas, o visas net 24 statinių kompleksas. Juk visoje šalyje išlikusių dvarų kompleksų tėra vienetai. 

„Raguvėlės dvarvietė Komarams priklausė nuo XVII amžiaus iki pat nacionalizavimo, tai labai retas reiškinys, kad net kelis šimtmečius dvarą valdytų viena šeima“, – sako specialistė. 

Per ilgus šimtmečius dvare įvairiomis formomis kauptas menas: skulptūros, paveikslai, knygos. XIX amžiuje Raguvėlės dvaras buvęs ryškus kultūros židinys. 

Anot paveldosaugininkės, geriausiais gyvavimo laikais dvarui priklausė apie 300 hektarų žemės, tad klestėjo ir ūkinė veikla, pelną nešė spirito varykla ir malūnas. 

Centriniai rūmai statyti XIX amžiaus viduryje, juose buvęs įspūdingas žiemos sodas. Antrame aukšte – ponų kambariai ir miegamieji, kai kuriuose išlikusios juodo marmuro palangės, koklinės krosnys. Pirmame aukšte buvusi pokylių salė, valgomieji ir didžiulė rūmų virtuvė. 

Raudoniesiems okupantams įžengus į Lietuvą dvaras buvo nacionalizuotas. Niekas nežino, kur prašapo dvare buvusios meno vertybės: knygos, paveikslai, porceliano dirbiniai, vertingi baldai. 

D.Stankevičienė priminė, kad rūmus ir kitas gyvenamąsias patalpas nuo tolesnio niokojimo išgelbėjo tai, kad čia buvo įkurdinta žemės ūkio mokykla, vėliau Raguvėlės devynmetė. Dalis rūmų buvo skirta ir kaimo kultūros namams. Vienoje oficinoje gyveno pedagogai, kitoje veikė biblioteka. 

Atgavus nepriklausomybę, dvaras buvo įtrauktas į neprivatizuojamų dvarų sąrašą, bet atsiradus šeimininkui 1992 metais buvo grąžintas tiesioginei Komarų palikuonei Alvilinai Rimševičienei. Apie ją bei giminės ir dvaro istoriją esame jau ne kartą rašę. 

Restauratoriai prastai dirbo

Dabar į privačias valdas mus įleidžia ir centrinius rūmus atrakina A.Rimševičienės anūkas Darius Jankus. Jis yra vienas iš dvaro paveldėtojų. 

Komarų palikuonė dvarvietę padalino trims anūkams ir savo įsūniui. Pas jį senoji dvarininkė dabar ir gyvena. 

Atgavusi dvarą A.Rimševičienė atsikraustė čia gyventi ir su artimaisiais dėjo daug pastangų dvarvietę prikelti naujam gyvenimui. Jos rūpesčiu buvo suremontuotas ir paleistas malūnas, perdengti spirito varyklos stogai, rekonstruotas kaminas. 

Pasak D.Stankevičienės, dvaro savininkė pirmiausia užsimojo sutvarkyti giminės koplyčią. Sovietmečiu joje veikė dujų balionų išdavimo punktas. Suderinus su kultūros paveldo specialistais, koplyčioje darbavosi restauratoriai. 

„Tik restauruota buvo prastai, tuoj vėl ėmė byrėti tinkas. A.Rimševičienė savo lėšomis dar kartą koplyčią restauravo“, – apgailestauja kultūros vertybių apsaugos specialistė. 

Vienu metu buvo aiškus atsigavimas: nuomojama centrinių rūmų pokylių salė, antro aukšto oranžerijoje veikė fotostudija, priešais rūmus esančiame aštuonkampiame grūdų bokšte patalpas nuomojosi kavinė.

Griūvant dvarui ir miestelis praranda vertę

Šiandien rūmuose nebėra jokios gyvybės, tik į vienos oficinos dalį yra įleisti gyventojai. 

Žiūrint iš lauko, rūmų būklė apverktina, į kelią atsuktas pastato galas ištrupėjęs gabalais. 

Pirmiausia žengiam į rūmų galą, kur storasienėse skliautuotose patalpose prie malkomis kūrenamų krosnių kadaise sukosi virėjos. Sovietmečiu rūmų virtuvė buvo paversta mokyklos valgykla. 

„Kai pradėjau mokytojauti, čia buvo mano pradinukų klasė“, – į patalpą šalia virtuvės rodo J.Karaliūnienė, dabar dirbanti Miežiškių kultūros centre.

Laiptai į antrą aukštą mediniai, rūmų gyventojų, o vėliau mokinių kojų nuzulinti. 

Per kambarius atlapotom durim einame link žiemos sodo. J.Karaliūnienė prisimena, kad jos laikais jame buvo mokyklos sporto salė.

Kiekviename kambaryje vis kitokia koklinė krosnis: balta, žalsva, tamsiai žalia, pieno spalvos. 

Viename kambaryje pro kiaurą stogą matyti gabalas dangaus.

Žiūrėkim ne kaip atrodo, o kas buria

„Dvaras, kas be ko, yra lobis, tik labai apleistas. Mes, raguvėliečiai, labai trokštame veiklaus savininko, tada miestelis atgytų. Šitas dvaras – miestelio pagrindas, kai jo tokia būklė, tai ir miestelis praranda vertę. Galėtų būti dideliu traukos objektu: važiuotų ekskursijos, būtų darbo vietų, o dabar turim vaiduoklį“, – sako buvusi mokytoja. 

Istorikė M.Giraitienė apgailestauja, jog dėl sovietinės melioracijos įsikišimo, kai dvarvietės teritorijoje buvo ištiesinta Juostos vaga, nebegalim matyti anuomet buvusio aplinkos grožio. Kai iš vandeningos ir daug platesnės nei dabar upės liko tik griovys, žavesį prarado buvęs apvalus tvenkinys su Meilės salele, į kurią galima buvo nuplaukti valtele. 

Anot jos, Komarų vaidmenį vietinių gyvenimui rodo faktas, kad žemės reformos laikais, kai dvarininkams buvo leista turėti tik 80 hektarų žemės, Raguvėlės valdytojui išimties tvarka, kaip itin pažangiai ūkininkaujančiam, buvo palikta net 150 hektarų. Ponas garsėjo kaip prigalvojantis įdomių naujovių. 

„Kažkada rinkau ir užrašinėjau su dvaru susijusių žmonių prisiminimus. Esu kalbinusi dvaro tarnaitės dukterį, ji pasakojo, kad dvare veikė net speciali vištų atrinkimo sistema pagal dėslumą, sužymėti narveliai, kurias vištas pirmiau kirsti“, – prisimena įdomybę. 

O tada grįžta į šias dienas. 

„Koks skirtumas, kokia praeitis, kaip dabar atrodo dvaras ar kokio senumo vargonai stovi bažnyčioje? Žiūrėkime, kas žmones buria. Anksčiau vienareikšmiškai visos veiklos koncentruodavosi dvare, kelioms kartoms dvaras buvo kaip kultūros židinys. Dabar tie momentai tik senųjų raguvėliečių atmintyje. Jau pora dešimtmečių kaip dvarvietėje nebevyksta nieko, dvaras nebeburia žmonių“, – kalba istorikė. 

Ji kaimo lobiu siūlo laikyti bažnyčią. 

„Dabar kaimui tikrai bažnyčia reikšmingesnė nei dvaras vaiduoklis“, – nusprendžia ir J.Karaliūnienė.

Garsaus italų architekto kūrinys vertas dėmesio 

Ilgametė biologijos mokytoja Angelė Ažusienienė mus veda iki koplyčios, jos manymu, kultūrine ir istorine prasme labai vertingo statinio. Juk koplyčią projektavo žinomas italų architektas Laurynas Cezaris Anikinis. 

Pakeliui praeiname pastatą užkaltais langais – buvusį dvaro malūną. 

„Dvarininkė jį atidavė Raguvėlės kaimo bendruomenei, kitaip sakant, pardavė už vieną litą. Tuoj padarėm talką, iškirtom krūmus, iškuopėme aplinką, tikėjomės, jog parašysime projektą, gausime lėšų remontui ir turėsime puikius bendruomenės namus. Deja, paaiškėjo, kad malūnas yra dvaro dalis, kultūrinis paveldas, tad be visokių komisijų negalime čia nė vieno akmens pajudinti“, – paaiškina, kodėl statinys vėl baigia apželti krūmokšniais. 

Koplyčia šviečia iš tolo. Iš viso dvaro komplekso tas statinys vienintelis suremontuotas, sutvarkytos aplink jį esančios Komarų giminės kapvietės. 

Deja, čia pasidarbavo vandalai, nuo vyrių nuplėšė vieną vartų pusę. 

Mūsų palydovė pasakoja, kad anksčiau būta dar makabriškesnio išpuolio: iš vienos Komarų kapvietės vagys išrovė paminklinį akmenį ir kitoje pusėje iškalę naujas pavardes nepasibodėjo jį pastatyti ant savos giminės kapų. 

Pasak A.Ažusienienės, anksčiau, kol Raguvėlė turėjo savo kunigą, koplyčioje vykdavo ir pamaldos.

Net ir šviesos diena

„Mano galva, didžiausia Raguvėlės vertybė – ne statiniai ir ne kadaise kaupti turtai – o žmonės“, – sako R.Zorgevičienė. 

Anot jos, jau daug metų kaimas nebeturi kultūros namų, nebėra ir šviesuliu buvusios mokyklos, o raguvėliečiai vis tiek sugeba susieiti, organizuoti įvairiausias šventes, per Mindaugines gausiai burtis himno giedoti. 

„Turim moterų klubą, jame – apie 15 aktyvisčių. Visos su savom idėjom, niekad neatsisako bendruomenės labui paplušėti. Mes susigalvojom net šviesos dieną minėti, ji būna lapkričio 10-ąją. Tada su degančiais žibintais aplankom kiekvieną namą, linkim bendrystės, įteikiam simbolinę degančią žvakelę“, – aiškina pašnekovė.

Ne tik katalikus sutraukia

Jaunimo atstovės G.Imbrasienės nuomone, šiuo metu didžiausias Raguvėlės lobis vis dėlto yra maldos namai. 

Prieš 230 metų Komarų statyta Šv. Stepono bažnyčia anksčiau su dvaro rūmais populiarumu gal ir nesivaržė, patys raguvėliškiai ją ne itin uoliai lankė, maldos namus daugiau užpildydavo aplinkinių kaimų gyventojai. 

Dvarokais vadinti raguvėliečiai, vienaip ar kitaip darbo santykiais susiję su dvaru, į tikėjimo reikalus žiūrėjo kreivai. Tarpukariu Raguvėlės bažnyčia daugiau buvo reikalinga Tumagalio, Nibragalio,Trumpragio, Limeikių, Užprūdžių ir kitų kaimų, kuriuose žemes buvo gavę savanoriai, gyventojams. 

Šiandien situacija kita, bažnyčia yra ta vieta, kur susitinka kaimynai ir giminės, kur apsikeičiama naujienomis, net dalijamasi kūryba. 

„Nesu uoli katalikė, bet per visas šventes į pamaldas būtinai einu“, – sako mergina. 

Anot jos, daug kas į maldos namus atskuba ankstėliau, kad spėtų su seniau matytais pažįstamais pabendrauti, po pamaldų irgi niekas namo neskuba, nori pasikalbėti. 

„Per adventą pynėme vainikus ir bažnyčioje padarėme jų parodą. Per Juozapotos atlaidus rugsėjį bažnyčia pilna margaspalvių jurginų – čia išstatome jų parodą“, – pasakoja pašnekovė.

Projektas: „Ieškok lobio!“