Alpių seserys Anykščiuose (Šv. Kryžiaus seserų misijos Lietuvoje šimtmečiui 1922 – 2022) („Aukštaitiškas formatas”, Nr. 93)

Šių metų rudenį sukako šimtmetis nuo tolimųjų 1922 m. rudens,- laiko, kai Anykščiuose ėmė veikti moterų vienuolynas: iš kalnuotosios Šveicarijos atvykusios Šv. Kryžiaus ordino seserys atvėrė savo misiją po ilgų priespaudos metų išsivadavusios, pirmuosius nepriklausomo gyvenimo žingsnius žengiančioje šalyje. Pasiryžusios skleisti vakarietišką krikščioniškąją kultūrą įkūrė čia pradžios mokyklą, vaikų darželį, visokiais būdais skleidė nuoširdžią meilę. Šešiolika metų netruko prabėgti. Pamačiusios Lietuvos daromą pažangą, vienuolės nusprendė savo jėgas skirti labiau atsilikusiems kraštams ir jų misija mūsų mieste baigėsi. Tačiau pasiliko Alpių seserų misijos atminimas – keli seni, nors ir daug kartų remontuoti, bet pirmykštę išvaizdą dar išlaikę pastatai atokioje Jono Jablonskio gatvelėje, čia pat, prie Šventosios.

„Was Bedurfnis der Zeit, ist Gottes Wille.“
(Laiko iššūkiai – Dievo valios ženklas)
Šv. Teodosijus

Šventojo Kryžiaus seserys

Šv. Kryžiaus Gailestingųjų seserų vienuolyno Ingenbolyje (Brunone, Šveicarijos Švico provincijoje) ištakos siekia XIX amžiaus vidurį, kuomet jaunas kapucinų vienuolis Teodosijus Florentini (1808 – 1865), suprasdamas, kad visuomenės švietimas, krikščioniškas auklėjimas, rūpinimasis vargšais ir ligoniais gali ženkliai nulemti socialinę padėtį, 1841 metais Atdorfe įkūrė vienuolių mokytojų seminariją. Ją baigusios trys seserys Mencinge įsteigė mergaičių mokyklą, tapusią naujosios bendruomenės užuomazga. Tėvas Teodosijus, ėmęs tarnauti kunigu Churo mieste, mąstydamas apie ateitį, rūpinosi parapijos mokyklomis, įkūrė ligoninę, skatino šeimas imtis smulkiųjų verslų – šilko ir medvilnės audimo, siuvinėjimo, pynimo iš šiaudų. Alpių kalnų papėdėje, centrinės Šveicarijos Švico provincijoje, Ingenbolyje, Alpių prieškalnėse prie gražuolio Ciuricho ežero, nupirko valstiečio ūkį su menkais pastatais ir sumanė čia įkurti vienuolyno centrą. Oficialiai Šv. Kryžiaus Gailestingųjų seserų kongregacija įkurta 1856 metais.

Tėvui Teodosijui mirus, vienuolijos vyresniąja tapo keturiasdešimtmetė Marija Teresė Šerer (1825 – 1888). Seserų bendruomenė plėtėsi: 1888 metais buvo 1596 vienuolės, meilę Nukryžiuotajam ir pasaulio mažutėliams liudijusios pasiaukojamu darbu. Antrojo pasaulinio karo išvakarėse ordinas vienijo jau apie 10 tūkstančių seserų, o Šv. Kryžiaus Gailestingųjų seserų misijos veikė Austrijoje, Vokietijoje, Slovėnijoje, JAV, Indijoje, Kinijoje, Taivanyje, Brazilijoje, Ugandoje.

Kryžietės Lietuvoje

Įkurdinti Lietuvoje kryžietes bandyta kelis kartus. Dar prieš Pirmąjį pasaulinį karą, 1911 metų rudenį, Marijampolės namų ūkio savininkė P. Uogintaitė kvietėsi padėjėjas iš Ingenbolio, o lietuviai kunigai Antanas Maliauskas ir Nikodemas Raštutis susitiko ir tarėsi su vienuolyno vadove dėl Šv. Kryžiaus kongregacijos steigimo mūsų krašte. Tačiau, nors atvykti jau buvo pasirengusios dvi vienuolės, kurios būtų veikusios ne viešai, o vilkėdamos civiliais drabužiais, vienuolyno vyresnybė nusprendė, kad siųsti vokietes vienuoles į Rusijos imperiją pavojinga. Jas tuoj pastebėtų policija, kiltų nesusipratimų. Buvo minčių, kad gal tam tiktų lenkų tautybės seserys, bet šių nenorėjo lietuvių kunigai.

Lietuvai tapus nepriklausoma, 1921 metų pradžioje Šv. Kazimiero draugijos valdyba ieškojo dvasinių vadovų pulkeliui dievobaimingų merginų spaustuvininkių, kurių žinion ketino perduoti savo draugijos spaustuvę bei knygynus. Tad vadovauti, rengti kandidates mokyklose pakvietė kryžietes. „Netikėliai, pasinaudodami pilna Lietuvoje mokinimo laisve, varu veržiasi į mokyklas ir jose varo savo propagandą, išplėšdami iš vaikų sielų tikėjimą ir dorą. Dėl to mūsų tautai graso didelis subedievėjimas ir ištvirkavimo pavojus. Tame dalyke mums labai daug galėtų padėti Šv. Kryžiaus seserys, kaipo idealės katalikiškos mokytojos“, – laiške kryžiečių vyriausiajai rašė kun. A. Maliauskas.

Šv. Kazimiero draugijos pirmininkas prelatas Adomas Dambrauskas manė, kad bus atsiųstos lietuvaitės, o naujos kongregacijos vadove taps Ingenbolyje gyvenanti Kazimiera Maliauskaitė. Tačiau 1922 metų vasarą iš Šveicarijos į Lietuvą, daugelį metų caro imperijos priespaudą kentusį katalikišką kraštą, organizuoti misionieriškos veiklos atvyko trys seserys – dvi vokietės ir lietuvaitė, kurios įsikūrė ne Kaune, o Anykščiuose.

Sofijava – vienuolynas Anykščiuose

Atvykti ir įsikurti pasirinkti Anykščiai, kur misijos globėjos – dvi panevėžietės, pasiturinčios prekybininkės, nuolatinės bažnyčios ir prieglaudų rėmėjos – Sofija Jokubauskaitė ir Sofija Viščinskaitė nupirko nemažą sklypą žemės drėgname dešiniajame Šventosios krante, beveik pačiame miesto pakraštyje. Pasak kun. Juozo Stakausko, šios dvi moterys buvo „švelnios, mandagios, nuoširdžios savo santykiuose su savo tarnautojais ir interesantais, savo pačių tarpe jos buvo atsidavusios viena kitai. Tai buvo pamatas jų pasisekimo prekyboje, jų ramybės ir laimės, kuri spindėjo iš jų kalbos. Tai retas pavyzdys prekybininkams ir draugams, kurie susideda bendrai kokį reikalą vesti ir kurių tarpe gan dažnai (Lietuvoje) kyla nesusipratimų…“

Kadangi pirkėjos buvo lenkų tautybės ir pagal to meto įstatymus negalėjo žemės įsigyti, tai ji buvo nupirkta Salomėjos Stakauskaitės vardu. Ta vienuolynui skirta vieta labdarių garbei pavadinta Sofijava. Sutvarkius trobesius, 1922 metų birželį atvyko ir apsigyveno vienuolės – Gertrūda Heim ir Kazimiera Maliauskaitė, o rugpjūčio 12 dieną oficialiai įkurtas vienuolynas. Trečioji vienuolė Eustachija Iten atvyko spalio mėnesį. Kaip rėmėjos ir tikėjosi bei pageidavo, seserys įkūrė Europos pavyzdžio katalikišką pradžios mokyklą, vaikų darželį, naujokyną, pagelbėjo kunigams katekizuoti vaikučius ir išlaikyti bei puoselėti katalikiškas tradicijas.

Apaštales iš Vakarų Europos sužavėjo žinia apie Lietuvos žmonių ištikimybę tikėjimui sunkiais okupacijos ir tikėjimo persekiojimų metais, žaluma, gausybė dailių kryžių, koplytėlių pakelėse ir sodybose, ypatingi Kūčių vakarienės papročiai, Pirmosios komunijos – „Baltojo sekmadienio“ tradicijos. Kryžiečių laikraštyje „Theodosia“ (1934, Nr 4) apie Anykščius rašoma: „Mums duotas gyvenamasis namas puikioje vietoje prie Šventosios upės, apsuptas sodų, pievų, miško ir laukų. Nuostabus vaizdas leidžiantis saulei, spindint mėnuliui, skambūs paukščių koncertai. Mūsų namas medinis, jame devyni kambariai, virtuvė ir veranda…“

Pavyzdinė mokykla

Tų pačių 1922 metų spalio 1 – ąją ėmė veikti kryžiečių pradžios mokykla. Iš pradžių mokė tik pirmų dviejų skyrių mokinukus, o jiems augant atsirado ir dar du skyriai – trečiasis ir ketvirtasis. Mokytojomis dirbo vienuolės ir kandidatės į seseris. Inspektoriaus apsilankymo mokykloje 1924 metų balandžio 8 dienos ataskaitoje rašoma, kad keturiuose skyriuose mokosi 140 mokinių, juos moko mokytojos Olimpija Rajunčaitė ir Antanina Volodkaitė, mokyklą visiškai išlaiko vienuolynas, savivaldybė tik parūpina šiek tiek malkų.

Mokiniai, kurių būdavo jau gerokai daugiau nei pusantro šimto, mokėsi trijose klasėse, kurios buvo 58, 41,7 ir 26,2 kvadratinių metrų ploto. Visi norintys nesutilpdavo, o tėvai nepaliaudami prašydavo: „Priimkite vaiką į mokyklą, nors jis besimokydamas sėdėtų ir ant grindų…“ Mokyklų inspektorius, apsilankęs 1925 metų balandžio 22 – ąją, rašė: „Mokykloje švaru, pavyzdinga tvarka. Jaučiasi vienuolių dvasia, punktualumas, darbštumas, sąžiningumas, pasišventimas. Tokių mokyklų su atsidavusiomis darbui mokytojomis bei nuoširdžiai mylinčiomis vaikučius – reikia pageidauti ir daugiau Lietuvoje.“

Vienuolyno mokykla tapo prestižinė, į ją savo atžalas stengėsi leisti miestelio inteligentai, supratingesni ūkininkai, nors daugiausia mokinukų ateidavo iš Ažupiečių bei kitų dešiniojo Šventosios kranto sodžių. Mokykloje ypač uoliai buvo mokoma tikėjimo tiesų, katekizmo. Mokytojų ir vaikų santykiai buvo nuoširdūs, bičiuliški, nors būdavo, kad seserys, pratindamos vaikus prie vakarietiškos tvarkos, drausmindamos statydavo prasižengėlius į kampą, o sesuo Palmyra didžiausiems neklaužadoms kartais uždroždavo per ausį.

1933 metų Šv. Antano kalendoriuje, išleistame tėvų pranciškonų, rašoma, kad Šv. Kryžiaus seserų misijoje Anykščiuose veikia 3 komplektų pradžios mokykla, kurią žiemą lanko 174, o vasarą – 100 mokinių. Nuo 1930 metų veikia ir vaikų darželis, kurį kongregacija išlaiko savo lėšomis, o lanko 50 daugiausia biednuomenės vaikų. Vienuolės visos parapijos vaikus pavasarį rengia pirmajai išpažinčiai bei komunijai, rudenį – Šv. Rožančiaus brolijon. Seserys lanko ligonius, šelpia pavargėlius, dalyvauja Šv. Vincento Pauliečio, Tretininkų draugijų, Katalikų veikimo centro ir Vyskupo Valančiaus liaudies universiteto veikloje. Užsienyje seserys daugiausia darbuojasi ligoninėse, prieglaudose, mokslo įstaigose, misijos veikia Indijoje, Kinijoje, Amerikoje. Rašoma, kad norinčios į vienuoliją stoti merginos privalo būti doros, sveikos, šeimoje neturi būti proto arba chroniškomis ligomis sergančių asmenų, jos turi būti gimusios teisėtoje moterystėje, iki 25 metų baigusios bent jau pradžios mokyklą, o trisdešimtmetės ir vyresnės – aukštesniąją. Kandidatės turi būti pakankamai gabios, bet privalančios atsinešti mažą kraitelį.

Misija prie Šventosios

Centriniame name, kuris buvo statytas iš rinktinių 25 centimetrų skersmens eglinių rąstų, puikavosi kolonomis paremtu prieangiu ir panašėjo į dvarelį, ne tik veikė mokykla, gyveno seserys, bet buvo įrengta ir koplyčia. Joje kiekvieną rytą melsdavosi vienuolės, o į kalėdines bei velykines pamaldas gausiai susirinkdavo ir mokiniai bei jų artimieji, kaimynai. Susirinkę po kalėdinių atostogų vaikučiai ateidavo prie koplyčioje ant altoriaus įrengto nedidučio Betliejaus ir gimusiam Jėzui aukodavo tuo laiku atliktus gerus darbelius, kuriuos simbolizuodavo spalvotu siūlu perrišti rugio šiaudeliai. Juos sukabindavo ant eglutės, kuri švytėdavo gerųjų darbų džiaugsmu.
Kryžiečių vienuolės darbavosi ir kitose Lietuvos vietose: 1923 metais apsigyveno Šiauliuose, kur Lietuvos ūkio banko Šiaulių skyriaus direktorius Viktoras Vailokaitis nemokamai leido naudotis savo namais su sąlyga, kad juose bus įkurtas mergaičių bendrabutis. Čia iki 1931 metų veikė labdaringas „Vilties“ draugijos bendrabutis, kuriame už nedidelį mokestį glaudėsi 50 mergaičių, kurios čia buvo auklėjamos, mokomos muzikos, piešimo, prancūzų, vokiečių, anglų kalbų, rankdarbių. Trys seserys 1925 – 1928 metais gyveno Panevėžyje, 1931 – 1938 metais kryžiečių misija veikė ir Utenoje: čia pakviestos ir globojamos labdaringos Šv. Vincento Paulo draugijos skyriaus vienuolės darbavosi vaikų darželyje.

Pradžioje mūsų krašte vienuolėms darbuotis sekėsi, tačiau noviciato atidaryti nepavyko. Du kartus per metus, susirinkus 8 – 10 kandidačių būrelius, iš pradžių dar supažindinus jas su gyvenimo vienuolijoje ypatybėmis, pamokius vokiečių kalbos, siųsdavo mokytis ir ruoštis apaštalavimui į Šveicariją. Jau 1928 metų pradžioje į vienuolijos darbus įsijungė 16 įžadus davusių lietuvaičių, dvi novicės ir 16 kandidačių, tačiau į Lietuvą sugrįžo tik dvi profesės – amžinuosius įžadus davusios vienuolės. Nors būta ir problemų: užsienietėms labai sunkiai sekėsi išmokti lietuvių kalbos, o didžioji dalis lietuvaičių buvo menko išsilavinimo sodžiaus merginos. Jos, išsimokslinusios Šveicarijoje, negalėjo dirbti mokytojomis Lietuvoje, nes čia nebuvo pripažįstamas užsienietiškas diplomas, todėl negalėdavo išsirūpinti teisės – „cenzo“ mokytojauti. Todėl jau 1930 metais imta svarstyti, ar nereikia kryžietėms trauktis iš Lietuvos. Be to, mūsų šalyje atsirado pakankamai tautiškų vienuolijų, galinčių tęsti užsieniečių pradėtą misiją. Tam neprieštaravo ir vienuolyno Anykščiuose globėja Sofija Viščinskaitė, tad 1938 metais jai mirus, paskutinės mūsų miesto kryžietės Serapina Burghart, Eustachija Iten ir Palmira Jeloveckaitė išvyko į Šveicariją. Ketvirtoji sesė Olimpija Jarunčaitė apsigyveno Panevėžyje, kur įkūrė Dievo apvaizdos seserų kongregaciją, tebeveikiančią ir šiandien. Misijos Anykščiuose namus perėmė ir pradėtąjį darbą sėkmingai tęsė Švč. Jėzaus Širdies tarnaičių vienuolyno seserys – širdietės. Jų veiklą nutraukė po Antrojo pasaulinio karo įsigalėjusi ir nuožmiai katalikų veikimą varžiusi okupacinė sovietų valdžia.

Šveicarijoje užsilikusios lietuvaitės, kol dar buvo įmanoma, galėjo sugrįžti į Lietuvą ir įsijungti į kitas moterų seserijas, taip padarė tik pačios jauniausios, naujokės – 35 kandidatės į vienuoles, 62 vienuolės pasiliko darbuotis Šv. Kryžiaus vienuolynuose Šveicarijoje ir kituose kraštuose. Tarp jų ir kelios anykštėnės: Krispa Sereikaitė iš Kurklių parapijos, Stefanija Karosaitė iš Mickūnų, Debeikių parapijos, Vilberta Raudonytė iš Kavarsko, Jolita Bagdonaitė ir Magdalena Baltakytė iš Anykščių bei Gualberta Užaitė iš Viešintų. Ji ir Dievelta Strimaitytė, paskutinės lietuvaitės iš to nemenko pulko, XXI amžiaus pradžioje dar tebebuvo gyvos ir paskutinius senatvės metus leido Ingenbolyje.

Buvę mokiniai prisimena

Vytautas Kaulakys, gyvenęs Pienionių kaime, prisiminė, kad pradžios mokykla buvo vos už kilometro – Šeimyniškių sodžiuje, bet motina leido į kryžiečių mokyklą Anykščiuose. Mat čia ne tik įprastų mokyklinių dalykų mokė, bet paruošdavo ir Pirmajai komunijai. Nubėgti tuos tris kilometrus pirmyn, o po to atgal – vienas juokas. Vos sušildavo, vaikai batus mesdavo į pasuolę, lakstydavo basi.

Vaikai turėdavo vilkėti švariais, tvarkingais drabužiais, berniukai būdavo trumpai apkirpti, mergaitės tvarkingai sušukuotais, supintais į kasas plaukais. Knygas, sąsiuvinius, buteliuką su rašalu, plunksnas, plunksnakočius į mokyklą nešiodavosi „kasiolkoje“ – iš šiaudų nupintame, didelį rankinuką primenančiame krepšyje. Tokius krepšius, taip pat šiaudines skrybėles pindavo mieste gyvenusi moteris, vadinta Kazirkaičia. Vėliau daiktus nešiodavosi medinėse skrynutėse.

Mokykloje buvę du dideli kambariai su trimis, kartais keturiomis eilėmis suolų, lenta, kryžiumi ant sienos, kiekviename mokėsi po dvi klases mokinukų. V. Kaulakio klasę mokė mokytoja K. Kiaušaitė, kokių 30 metų amžiaus, tamsiais drabužiais vilkinti moteris. Į pamokas kviesdavo ir pertraukas skelbdavo budėtojas, skambindamas varpeliu. Prieš pirmąją pamoką visi kartu su mokytoja pasimelsdavo. Pradėdavo „Tėve mūsų“, po to sukalbėdavo maldą už mokytojus, tėvus, mokinius, kad visi būtų globojami ir visiems sektųsi. Pasibaigus pamokoms, kaip prisiminė Ona Šimelienė, vėl būdavo meldžiamasi: „Ačiū Tau, Visagali Dieve, už suteiktas malones, kursai gyveni ir viešpatauji per amžius. Amen.“ Ta pati mokytoja mokė ir tikybos, vesdavosi į bažnyčią, paaiškindavo, kaip elgtis atliekant išpažintį ir priimant Komuniją. Tais laikais visi puikiausiai žinojo ir galėdavo kitam pasakyti, kas yra gyvenimo prasmė: „Vykdyti dievo valią ir patekti į dangų.“

Tvarka mokykloje buvusi griežta: jei kas nusižengdavo, nebausdavo – nei per delną liniuote šerdavo, nei klupdydavo, kaip būdavo kitoj mokykloj, bet tuoj paliepdavo atsivesti tėvus. Kartą prasižengė policininko Čičiurkos sūnus, tai tėvas pačioje mokykloje, visiems matant, savo berniokui įkrėtė diržo. Anksčiau visas auklėjimas – diržas. Tėvas savo vaiko niekada pernelyg smagiai neprilups, o vaikas supras, kas gera ir kas bloga. Juk ne veltui sakydavo: „Mamos lupimas – kaip sviestu tepimas“. Moterims patogiausia būdavo vaikus palupti žabine. Kai kurie tokios tvarkos neištverdavo, pereidavo mokytis į kitą pradžios mokyklą, esančią prie cerkvės.
Per pertraukas vaikai išbėgdavo palakstyti į kiemą, žaisdavo Kvadratą, į lauko tenisą panašų žaidimą „Lato“, mergaitės šokinėdavo „Stikliuką“. Ilgoji pertrauka buvo skirta pietums, tai visi susėdę į savo vietas valgydavo, ką būdavo atsinešę. Penktadieniais valgis buvęs be mėsos, būdavę dar ir daugiau pasninkų. Sakydavo, kad tik pradėjus veikti mokyklai vaikai privalėjo maitintis be mėsos ir pieno visą Gavėnią – net keturiasdešimt dienų.

Vienuolyne kambarius apšviesdavo elektra, tiekiama iš Vilnonio – Karvelio malūno, ypač iškilmingai švęsdavo Šv. Kalėdas, vaikus žavėdavo nematytais žaislais išpuošta eglutė ir šokoladiniai saldainiai, kuriais vaišindavo vienuolės. Mokinukų choras giedodavo bažnyčioje per Kalėdų ir Velykų šventes. Mokytojos Valodkaitės pamokytos mergaitės įvairiose šventėse šokdavo „Kalvelį“, „Blezdingėlę“ ir kitus tautinius šokius. K. Bagdonas pabrėžė, kad mokytojos vienuolės skiepijo tikrą tikėjimo dvasią, mažai kalbėjo, nes lietuviškai šnekėti joms sekėsi sunkiai, tačiau jautėsi begalinis nuoširdumas, ramybė, pagarba ir meilė.
Stanislovas Patraška prisimindavo, kad sulaukęs penkerių pradėjo lankyti buvusioje kryžiečių sodyboje įsikūrusių Švč. Jėzaus Širdies vienuolių vaikų darželį. Kartu su dar kokiu dvidešimčia mažylių laiką leisdavo besimokydami lankstyti, karpyti iš popieriaus, kitokių rankdarbių, eidavo pasivaikščioti. Pietums duodavo auklėtiniams po puodelį kakavos ir bandutę. Vėliau lankė ir vienuolių mokyklą. Koplyčios kambarys buvęs, įėjus per verandą, dešinėje, čia įsiminė Šv. Jono Bosko paveikslas: iš kur bežiūrėtum, atrodydavo, kad nutapytas žmogus visuomet žvelgia tiesiog tau į akis. Vienuolės sakydavo, kad ten pavaizduotas šventasis, tad jis mato viską, visur ir visada. Ten melsdavosi, mokydavosi giedoti.

Kryžietės iš Anykščių

Teklė Povilonytė, įstojusi į kryžietes, šiek tiek pagyvenusi Anykščiuose, išvyko į Šveicariją. Apsigyveno Ingenbolyje. Gal dėl dvasinių išgyvenimų, gyvenimo sąlygų pasikeitimo ar kitokių nežinomų priežasčių kartą per pamaldas nualpusi. Vadovybė susirūpino sveikata, apžiūrėjo nuodugniai gydytojas, o pasikvietusi vienuolyno viršininkė nuliūdino: nebegalinti pasilikti tarnystėje dėl sveikatos. Sugrįžo į Lietuvą, gyveno tėviškėje, uoliai patarnaudavo Inkūnų parapijoje ruošiant komunijai vaikučius, rengiant šventes, prižiūrint šventovę. Susibičiuliavo su Mikierių mokyklos mokytoju, ištekėjo, gyveno Anykščiuose. Su ja teko pasikalbėti, tačiau apie gyvenimą vienuolyne sužinoti nepasisekė – išvykdama pažadėjo niekam apie tai nepasakoti. Priesaikos laikėsi. Išliko iš Ingenbolio parsivežtos maldaknygės, teologinės knygos, o fotografijų su vienuolės drabužiais surasti nepavyko – gal prieš mirdama sudegino šventoje ugnyje.

Matydamos, kad seserims iš Vakarų Europos nelengva išmokti lietuvių kalbą, kyla ir kitų problemų, o pati Lietuva jau išsiugdė pakankamai vienuolių bei mokytojų, šveicarės misionierės savo jėgas ketino skirti kitų, tikrai vargingų kraštų gaivinimui. Vienuolės baigė savo misiją ir išvyko. Kartu ir didelis būrys – daugiau negu šešios dešimtys į vienuoliją įstojusių lietuvaičių taip pat išvyko į gražųjį Alpių kraštą. Tarp jų – ir kelios merginos iš Anykščių krašto, tarp jų ir sesuo Jolita – Ona Bagdonaitė iš Burbiškio kaimo.
Klemensas Bagdonas prisiminė, kad jo senelis Kazimieras tarnavęs pas vienuoles ūkvedžiu. Nedidelio ūgio, tvirtas vyras, kilęs iš Bikūnų, gal 15 metų tarnavęs caro kariuomenėje, sugrįžęs vedė dvidešimčia metų jaunesnę merginą, pirko Legedžiuose 5 su viršum hektarų žemės. Savais arkliais, jų laikė tris, įdirbdavęs ir žemę vienuolyno daržams, jei ko reikėdavo, nuveždavęs. Jam skyrė nedidelį kambariuką, su juo vyresnioji tardavosi visais ūkio reikalais. Tikdavęs, mat protingas, gero būdo, nei rūkęs, nei gėręs. Jei kas pasiūlydavo stiklą degtinės, tai atkirsdavo: „Geriau duokit išgert kaušą smalos negu tos smarvės…“ Kazimiero sūnus, Klemenso tėvas Gasperas Bagdonas, kaip savanoris gavęs iš Burbiškio dvaro 12,5 hektaro žemės, ten įkūrė vienkiemį, sesuo Liuda ištekėjo už Jokūbėno, o Ona įstojo į kryžiečių vienuolyną. Pasivadinusi sesers Jolitos vardu, visą gyvenimą nugyveno Šveicarijoje, dažnai rašydavo laiškus, pasiųsdavo siuntinių su rėmėjų paaukotomis gėrybėmis, mat pati jokio turto neturėjo. Iš Lietuvos pasiųsdavę jos geradariams pašto ženklų, jų pageidaudavę Paul Gerschwiler – Horler, Alice Hochli… Buvo gal net penkis kartus atvažiavusi, net ir viešpataujant sovietams.

Laiške, rašytame 1988 m. rugpjūčio 8 d., ji rašė: „…Iki šiol esu patenkinta sveikata, dar galiu dirbti prie ligonių seselių…“ 1994 m. sausio 6 d.: „Rusai vėl nori į Lietuvą įlįst… apsaugok Dieve. Jie išmokė ir lietuvius nedorybių. Nebeprisimenu vardo iš vyresnių rusų, sakė: „Meluok, meluok iki tau patikės“. Pijokystė išsiplatino. Vagystės, ect.“ 1999 m. liepos 2 d.: „Dėkoju Devuliui už gerus Tėvelius, Brolius, seseles. Kai apie juos galvoju, kad ir liūdna, bet vis didelė paguoda, kad jie visi geri, dori buvo. Aš dar gerai prisimenu, kaip su tėveliu ėjom javų sėtų, buvau dar maža mergaitė. Tėvelis javus sėja, o aš biržiju. Kaip jis pylė javus su ranku ir sakė: dėl kunigų, dėl ubagų, dėl biednų, dėl vargšų, dėl vargonininkų, dėl zakristijonų ir taip tol. O ant Visų šventų šventės Tėvelis važiavo su vežimu grūdų ir išdalijo visiems tiems, kaip sėdamas sakė.“
Sesuo Genalberta Užaitė iš Jurgiškio kaimo prie Viešintų, vadinta Alpių senole. Baigusios tarnystę Dievui ir artimui, kryžietės iš Lietuvos atgulė Alpių papėdės kapinėse.

Kryžiečių misija tęsiasi

Tačiau klestėjimo metai baigėsi: nuo 1970 metų stipriai mažėja pašaukimų, ypač maža vienuolystės kelią besirenkančių europiečių. Daugiausia į vienuoliją besijungiančių Ugandoje ir Indijoje, prieš 20 metų darbavosi tik apie 4500 seserų. Įdomu, kad jubiliejiniais 2002 metais Šv. Kryžiaus vienuolynas įsikūrė ir Rusijos mieste Permėje.
Alpių seserys atlaikė naujųjų amžių audras, priėmė iškilusius iššūkius kaip Dievo valią, veikia per Dievo meilės, per kryžiaus kančios pažinimą, skleisdamos gailestingą meilę, besirūpindamos tais, kuriems labiausiai reikia pagalbos. Uoliai pildo tėvo Teodosijaus priesaką: „ Aš siunčiu seseris ten, ku

jos labiausiai reikalingos: pas vargšus, bemokslius, ligonius, našlaičius, varguolius ir atstumtuosius. Jos savo gyvenimais liudys Kristaus globą ir krikščionišką meilę…“
Motiną Mariją Teresę Šerer 1995 metais popiežius Jonas Paulius II paskelbė palaimintąja, jos kapas Ingenbolyje tapo daugybės nusiraminimo bei dvasinės pagalbos ieškančių ir piligrimų lankoma vieta. Palaimintosiomis paskelbtos ir dar dvi ordino seserys – vokietė Ulrika Nisch (1882 – 1913) ir sovietinio režimo auka – slovakė Zenka Schelingova (1916 – 1955).

Anykščiuose 2002 metų rugpjūčio 11 dieną minėta kryžiečių misijos 80 metų sukaktis, Šv. Mato bažnyčioje vyko iškilmingos pamaldos, konferencija, kurioje apie Šv. Kryžiaus ordiną kalbėjo iš Ingenbolio – atvykusios vienuolės Stefanija Luchinger ir Marija Bižar. Pastaroji po keliolikos metų tapo vienuolijos vadove. Į šimtmečio iškilmes, minėtas Šv. apaštalo Mato atlaidų šventėje, vienuolyno atstovės neatvyko, pasitenkinta tuo pačiu metu Ingenbolio vienuolyne ir Anykščių bažnyčioje vykstančia visuotina malda. Alpių seserų misiją planuojama įamžinti paminkliniu kryžiumi.

Šaltiniai:
Theodosia (Šv. Kryžiaus kongregacijos laikraštis). – m1923. Nr.3; 1927. NR.1; 1928. Nr.3; 1934. Nr. 4. Was bedurfnis der Zeit, ist Gottes wille. – Ingenbohl. 2000. Regina Laukaitytė. Lietuvos vienuolijos. – V.,1997. Utenos apskrities pradžios mokyklų lankymo apskaitos. – LCVA. F. 391. Ap. 3. Kun. Juozas Stakauskas…, Buvusių Šv. Kryžiaus mokyklos Anykščiuose mokinių Julės Rimkutės – Navašinskienės (1916), Genovaitės Gliaudelytės – Kavoliūnienės, Vytauto Kaulakio (1915), Aloyzo Keibo, Kazimiero Kuliešiaus, Onos Petraitytės – Kasperavičienės, Klemenso Bagdono (1927), Stanislovo Petraškos (1935) atsiminimai.