Ten buvo gražios gėlės ir tėvynės ilgesys

Bažnyčios tarnai senesniais laikais būdavo išskirtiniai. Dažnai gyvenimo keliuose ilgokai blaškęsi ar nuo pat jaunystės prie bažnyčios, gilesnio tikėjimo, uolios tarnystės linkę vienišiai. Gyveno bažnytiniuose namuose, labai kukliai, nes juk atlygis visuomet būdavo menkas – šiek tiek iš klebono, taip pat iš parapijiečių už įvairius patarnavimus, dar ir aukų kalėdojimo metu.
Po karo prabėgus keliems dešimtmečiams tokių bažnyčios tarnų beveik neliko, nors dar šen bei ten glausdavosi miestelių trobelėse, kartais net bendrystėje po kelias pamaldžios moterėlės davatkos. Mūsų laikais tikrųjų špitolininkų jau nebuvo likę. Tačiau bažnyčiose vis dar buvo ypatingų patarnautojų. Tokia buvo ir ilgametė Andrioniškio bažnyčios varpininkė Damutė Gaižauskienė.

Kuomet Damutę pažinau

Kai išgirdau, tas varpų skambėjimas rodėsi kažkoks ypatingas, niekur negirdėtas. Juos „šnekino“ moteris. Veik atsiklaupusi, pamaldžiai palenkusi galvą, traukanti rankomis kilpas su šniūrais, vis pasukdama riešus, švelniai, kad varpas varpą šerdžių garsais sugautų, į darnų skambesį susilietų. O paskui susipažinau, žavėjo nuoširdumas, kalbėjomės apie gyvenimą ir ji abejodama pratarė, kad laiminga, gal ir laiminga…

Pamenu tą saulėtą birželio pabaigos vakarą, tylą Andrioniškio bažnyčioje ir žodžius. Jų plauksmą, saulės nuauksintą šventovės rimties tylą. „Kaip gerai pasišnekėjom. Na širdies“, – tuomet pasakė ir pakilo tvarkos bažnyčioje daryti, prieš atlaidus daug ruošos. Aš gi išėjau į vakaro saulės nutviekstą šventorių, ėmiau prie tvoros atremtą dviratį, apžergiau ir kaip tikriausiu žirgu nėriau į besileidžiančios saulės šešėliuose skendintį Šilą…

Gyvenimo pradžia nebuvo lengva. Damutė gimė 1934 metais, anksčiau buvo gimęs brolis Kazimieras, po jos dar buvo Algis ir sesuo Stasė, kažkur Šimonių girios pakraštėlyje, už Mikierių buvusiame, dabar jau nežinomame Barvainių viensėdyje. Ten iš Pavarių kilę tėveliai dirbo žemę. Vėliau gyveno Piliakalnio kaime, prie Rubikių, o po karo persikėlė į motinos tėviškę Pavariuose, kur pasikvietė vaikų neturėjusi tetulė Julė Žekonienė. Supyko giminės, net ir skundė, širdo, kad ne jiems žemė su miškais bei sodyba atiteko. Tėvelį Viktorą Tubį ėmė persekioti, buvo areštavę, paleido, po to jau saugojosi – pajunta pavojų ir pasiėmęs dalgį eina į mišką. Jei sulaikys, teisinsis, kad pievą pjovęs. Po kelių mėnesių išėjo į partizanų būrį.

Slapstėsi. Jo slapyvardis nežinia kodėl buvo Randas. Nušovė kartu su dar keturiais bendražygiais Dūdų pirtyje Duobulėje 1946 metų kovo 24 dieną. Tada juos nuvežė į Anykščius, gatvėje priešais skrebų būstinę lavonus išdėliojo penkiakampės forma. Po to užkasė kalvose prie dabartinių Nykščio Namų komplekso. Nors ieškojo kantriai, tačiau nepavyko. Motina net keliolika partizanų kūnų yra išvogusi iš miesto ar jau iškasusi iš žvyrduobių bei bulviaduobių ir palaidojusi šventoje kapinių žemėje.
Našle likusi Uršulė Tubienė kartu su vaikais buvo ištremta į Zimos gyvenvietę Irkutsko srityje. Aplinkui miškai, laukai ir Zimos upė labai ištvindavo pavasariais, o po to imdavo žydėti gėlės, pievos ten spalvingos kaip darželiai. Tačiau paukščių ten nėra, gal kokia varna praskrenda ar žvirblis nušiuręs, ne taip kaip Lietuvoj nuo pat pavasario vyturėliai, po to lakštingalos ir kiti čiulbuonėliai žmones linksmina. Pateko į „kolchozą“, prie darbų, ji dažniausiai prie gyvulių, karves melždavo, o dažniausiai su arkliu rogėmis, vežimu pašarus veždavo. Ten kūgiai sukrauti šiaudų, šieno didžiuliai. Traukdavo geresnį arklį nors trumpam pasigriebt, vis brigadininko kumelio pajodinėti prašydavusi: „Diadia Vania dai mne žerebza“(Dėde Vania, duok man kumeliu pajoti). Sunku būdavo, pavasariop maisto stigdavo, tai būdavo ieškodavo įvairių laukinių žolynų. Ypač mėgdavę laukinius česnakus – čeramša, kuriuos kaip svogūnus, galvutes su laiškais supjaustydavo, užpildavo aliejumi, truputį pačirškindavo. Tai gardėsis!

Devynerius metus Sibire praleido, o dešimtais grįžo į Lietuvą. Nebuvo kur gyventi, tai pas gimines Pačinskus prisiglaudė, kol tuometis Andrioniškio kolūkio pirmininkas Kostinas davė kambariuką pavaduotojo Simonavičiaus namuose, paupyje. Vėliau ištekėjo, jau 1962 metais statėsi savus namelius pagrindinėje miestelio gatvėje. Net paskolą dėl „šitų šakalių“ ėmė, mat pradžioje abu su vyru nieko neturėjo – gyvenimą pradėjo nuo šaukšto. Dirbo įvairius darbus, daugiausia prie gyvulių: karves melžė, kiaules, veršelius šėrė. Kaip pati sakydavo, gal ji ir gimusi tvarte, kad taip ten lemta būti. Nuo pat mažens mokytis nelabai mėgo, tai prašydavo pamokas paruošti brolio, už ką viena ji gyvulius paliuobdavo, vandens prinešdavo. Tad ir darbuose tvarte prabuvusi, sugrįžusi namo taip pat pirmiausia į tvartus skubindavosi gyvulių paliuobti.
Vos sugrįžus motina ėmė bažnyčioje tarnauti, varpais skambinti ir bažnyčią valyti, puošti ir vargonų dumples minti. Daug darbų. Tuo metu klebonu tarnavo Lukšas, jį greitai apkeitė Niurka, o po jo jau atvyko ir Jonas Labakojis. Ilgai, kiek galėjo darbavosi, skambindavo už sielas, kviečiant į pamaldas. Kiekvieną dieną iškilmingai paskambindavo tris kartus – ne tik rytinėms pamaldoms, bet ir vidurdienį – didžiuoju varpu Antanu, ir dar vakare saulei leidžiantis – „ant poterių“. Mirė U. Tubienė būdama 83 metų, tada iš jos Damutė ir perėmė tą misiją. Su jauduliu, abejonėmis, ar pavyks. Persižegnojo, ir ėmė už virvių – buvo nebuvo. Veik visada lipa į varpinės bokštą, būdavo, su jauduliu, tačiau kai persižegnoja, tai tarsi ir nusiramina. Tas varpas Pranukas yra pats „sunkiausias“, nepaklusniausias, o Joną reikia vis prilaikyti, kad su Pranuku sutiktų. Didysis Antanas, jo svoris bene gerokai daugiau nei pusė tonos, tai kai įsisiūbuoja ima baubti – bau, bau. Buvo, kad Damutė Karosaitė skambinti padėdavo, tačiau ji taip stipriai Antaną „palaisdavo“, kad varpininkė Damutė savo dviejų mažesnių varpų balsų nebegirdėdavo…

Skambindama už mirusiojo sielą kartu ir meldžiasi – sukalba po tris „Amžinąjį atilsį“ ir „Sveika Marija“ maldas, tada trumpai patyli ir dar du kartus po tiek pat pakartoja. Suskambinusi dar tris kartus didžiuoju varpu bumbteli – „užmuša“ tuomet, jei laidos kažkur kitur. Jei laidos Andrioniškyje, tai jau nulydint atskambinus trimis didžiojo varpo dūžiais skambinimą užbaigia. Taip darydavo ir jos motina Uršulė. Tad tradiciją išlaikė.
Ir ne visiems vienodai varpai skamba, kaip koks žmogus. Ar tai mirusiojo gyvenimo nuopelnai ar oras lemia? Būna varpas varpą šaukia, o būna per didelę jėgą sutaikyti negali.

Kai skambina „ant sumos“, tai beveik visuomet lengvai skamba, o štai už mirusius – vis skirtingai. Kartais net ir varpai žmogaus istoriją atkartoja, įprastai skamba lengvai ir tarsi kartoja: „Ateik čia, ateik čia“. Kartą tokia vieniša moteriškė tvarte nuvirto ir pasimirė, kiaulės išsiveržė iš gardo ir veidą apgraužė. Tai nelaimingąją belydint varpai tarsi kartojo: „Kiaula suėdė, kiaula suėdė…“ Kitam vėl – žmonėm pasigirdo, kad varpai dundena: „Aik tu peklon, Kaziuk, aik tu peklon, Kaziuk…“ Sužavėti šios moters pasišventimo, paprastos, o kartu ir labai ypatingos jos gyvenimo istorijos Diana ir Kornelijus Matuzevičiai apie varpininkę net susuko dokumentinį filmą „Už slenksčio“.
Kuomet kalbėjomės paskutinį kartą, tada dar to nežinojome, jau bažnyčioje nebetarnavo, mat atėjęs naujas klebonas Virginijus Taučkėla visus senuosius tarnus atleido. Turėjo tuomet arklį vardu Miražas. Kuomet buvo jaunas, labai greitas, gal dėl to taip ir pamėgusi. Ir jodinėdavo karčių įsitvėrusi, kuomet paseno, labai protingas tapo – tik skaityt nemoka. Pašaukdavo vardu ir prieina.

Pasakoja ir šypsosi Damutė. Tuo metu dar ir kiaulę, karvę, katiną Rainį, šunelį Džeką turėjo. Savo ūkį apeidavo, namuose pasitvarkydavo, pažįstamus susitikdavo. Ir knygą į rankas paimdavo, ypač nuotykius mėgdavo, Tomo Main Rido „Raitelis be galvos“ tai tris, o gal ir daugiau kartų buvo skaičiusi. Pamąstydavo, prasitarė, kad patyrusi, jog Dievui pernelyg į akis lįsti nereikia. Gali Jam atsibosti, svarbiausia turėti sąžinę, nešiotis Dievą krūtinėje. Turėdama laiko vis maldaknygę paskaitydavo, ypač patinkančias Litanijas, ir pasimelsdavusi, ypatinga malda prieš miegą nusiramindavo.

„Aš negaliu pasakyt, kad nebūčiau laminga. Bet aš laiminga, kiek suprantu save, man sekasi, ir su gyvuliais sekasi. Būna, labai būna, kad jamu verkt viena, širdį taip skauda. Susgraudinis žmogus pili kaip reta. Va raikia draugų, žmonių turėt, kumpanijų mėgstu ir net labai mėgstu. Kai yra aplink žmonių, atrodo, kad aš laimingiausia pasauly. Bet tai kiek ana gali būt. Svajonė…

Norėčiau kažkur tai pakilt, išeit pabūt, kur prie kokios jūros. Nors minutei.. Nors kam, Šventoji gi vietoj. Būdavo su „Miražu“ tik pūkšt upėn, maudydavomės. Dabar gi pasenau…“