Anykščiai neteko savo himno autoriaus

Kovo 28-ąją netekome neoficialaus Anykščių himno „Anykščiai, Anykščiai“ autoriaus, pirmojo Anykščių kultūros rūmų direktoriaus, ilgamečio Anykščių muzikos mokyklos mokytojo, chorvedžio, kompozitoriaus Balio Meldaikio.
Maestro mirė eidamas 76-uosius metus, palikdamas ryškų pėdsaką Anykščių kultūroje: drauge su žmona Irena Meldaikiene jie išugdė ne vieną talentingą muzikantą.

Visų pirma – mokytojas

„Tai buvo išskirtinės inteligencijos žmogus. Jis, ko gero, niekada per savo gyvenimą nieko nėra įžeidęs, nedorai pasielgęs. Buvo labai gabus maestro – jis kūrė muziką, gal tai ir ne visiems žinoma, bet reiškėsi kaip kompozitorius. Per jo rankas perėjo ne viena karta muzikos mokyklos mokinių. Gaila, kad tokie žmonės išeina“, – apie buvusį savo visuomeninį patarėją kalbėjo Anykščių rajono meras Sigutis Obelevičius.

B. Meldaikis gimė 1947 metų rudenį Anykščių rajone, Pukenių kaime. Užaugo septynių vaikų šeimoje, buvo ketvirtas vaikas. Gyvenimą pašventė muzikai, menui – Kauno Juozo Gruodžio konservatorijoje įgijo choro dirigavimo specialybę, dirbo ne vienuose rajono kultūros namuose meno vadovu, buvo pirmasis naujųjų Anykščių kultūros rūmų direktorius, taip pat dirbo Anykščių muzikos mokyklos direktoriaus pavaduotoju.

B. Meldaikis buvo Anykščių rajono dainų švenčių organizatorius ir dirigentas, dešimt metų dirbo tautinių ir pramoginių šokių kolektyvų koncertmeisteriu, grojo įvairiais muzikos instrumentais, aranžuodavo estradines dainas. 1998-2008 m. jis vargonavo Anykščių Šv. Mato bažnyčioje jaunimo mišiose.
Jis buvo Anykščių rajono kultūros pirmininku. Maestro buvo aktyvus, pilietiškas, visuomeniškas žmogus. Jam rūpėjo Anykščiai ir jų žmonės.
Tačiau, ko gero, pats svarbiausias B. Meldaikio gyvenimo darbas – pedagogo. Jis fortepiono mokytojas metodininkas.
Drauge su žmona Irena Meldaikiene jis išugdė ne vieną Anykščius garsinantį pianistą – Pauliną Dūmanaitę, Guodą Indriūnaitę, Mildą Daunoraitę ir kitus.

Kompozitorius

Vienas įspūdingiausių darbų, kurį B. Meldaikis savo šešiasdešimtmečio proga sukūrė drauge su dailininku Vilniaus dailės akademijos Kauno fakulteto docentu Virginijumi Kašinsku – audiovizualinis diskas „Kosmogonija“. Tai – bendras menininkų sumanymas, kuriame panaudota prigimtinės kultūros tyrinėtojo V. Kašinsko paveikslų ciklo „Kosmogonija“ fragmentai ir anykštėno sukurta garsų harmonija.

Dailininkas V. Kašinskas, po „Kosmogonijos“ pristatymo Anykščių koplyčioje yra sakęs: „Molėtuose surengiau darbų plenerą, pakviečiau artimus žmones. Tarp jų ir Meldaikius. Balys tuomet man padovanojo kompaktą ir pasakė: „Tai mano sukurta muzika“. Įsidėjau kažkur tą kompaktą ir užmiršau. Radau jį atsitiktinai, pamačiau užrašytą ant dangtelio pavardę ir nusprendžiau pasiklausyti. Muzika man patiko, buvo artima. Tapiau jo klausydamas. Taip ir gimė idėja sujungti į vieną projektą piešinius ir muziką“, – pasakojo dailininkas, į projekto pristatymą atvežęs ir vieną paveikslą iš savo mistiškojo „Kosmogonijos“ ciklo“ (Gražina Šmigelskienė. „Kompozitorių ir dailininką suvienijo požiūris į pasaulį“. „Anykšta“, 2007-10-09).

B. Meldaikio sukurta muzika skamba ir režisieriaus Arvydo Baryso dokumentiniame, 2020 metais kurtame, filme „Kuršių nerija“.
Apie tai, kaip B. Meldaikio muzika buvo pasirinkta filmui, rašė „Anykšta“: „Režisieriui lankantis Anykščiuose, jam į rankas pakliuvo B. Meldaikio muzikos diskas. Anykštėno kūriniai jam pasirodė esą labai tinkantys filmui ir jis paskambino muzikos autoriui atsiklausti, ar gali jo kūrinius naudoti. (Vidmantas Šmigelskas. „Pagal Balio Meldaikio muziką sukurtas filmas“, www.anyksta.lt, 2020-10-14).

Daina, tapusi himnu

Balio Meldaikio sukurta daina „Anykščiai, Anykščiai“ (žodžiai Antano Paulavičiaus, 1983 m.) tapo neoficialiu Anykščių miesto himnu. „Anykščiai Anykščiai“ dainuojami įvairių švenčių ir renginių metu ir reprezentuoja mūsų miestą.
Jis sukūrė ,,Mišias jaunimui“, parengė ir išleido dainų rinkinį ,,Giesmė tėviškei“ (1997 m.), įgrojo dvi kompaktines plokšteles ,,Improvizacijos“ (2007 m.)

Kuklusis kūrėjas

„Anykšta“ yra ne kartą kalbinusi žinomą anykštėnų muzikų porą – Balį ir Irutę Meldaikius. Kad Baliukas, buvęs Irenos, tuomet dar Bagdonaitės, mokytojas, vėliau tapęs jos vyru, buvo nepaprastai kuklus žmogus, matyti ir iš įvairių interviu: apie savo darbus jis kalbėjo itin mažai.
„Mes abu esame kaip viena. Konkursuose nerašoma dviejų mokytojų pavardžių, todėl laurai tenka man. Iš tiesų Balys yra didelė komandos dalis. Jis ne tik pianistų mokytojas, bet ir psichologas, ir net vairuotojas“, – šypsojosi Irena. <…> Menininkas nevengia rodyti savo kūrybos ir mėgsta, kai renginiuose jo darbus pristato žmona Irena, profesionaliai ir jautriai perteikdama kūrybinius sumanymus (Vidmantas Šmigelskas, Daiva Goštautaitė. „Dvare skamba muzika…“. „Aukštaitiškas formatas“, 2010 m., Nr. 8).

Muzikos mokytoja I. Meldaikienė visuomet pabrėždavo, kad jos pedagoginėje karjeroje ypač svarbus sutuoktinio vaidmuo. Muzikos pedagogas ir kompozitorius B. Meldaikis Irutę ir palaikė, ir ragino, ir patarimų negailėjo.

Balys su Irute buvo neišskiriami – drauge dirbo Anykščių muzikos mokykloje, drauge puoselėjo Sedeikių dvarelį, kurio paveldėtoja yra Irena, lankėsi renginiuose.
Pora užaugino sūnų Julių – taip pat muziką, mokslininką fiziką.

Poetiškas, geras žmogus

„Tai buvo geros nuotaikos, visada ką turintis pasakyti žmogus. Su juo buvo lengva pasikalbėti apie viską, nesvarbu, kokia tai bebūtų tema. O kai prisėsdavo prie fortepijono klaviatūros, gyvendavo visiškai kitą savo gyvenimą – čia groja, čia atsisuka, šypsosi. Betarpiškas, mielas žmogus“, – „Anykštos“ paprašytas prisiminti nuolatinį Anykščių menų centro ir koplyčios renginių dalyvį, kalbėjo šio menų centro direktorius, operos dainininkas Tomas Tuskenis.
Apie velionį B. Meldaikį šiltai atsiliepė ir jo kolega, buvęs Anykščių muzikos mokyklos mokytojas, chorvedys ir dirigentas Romaldas Gižinskas:
„Artimai bendravome nuo 1974 metų. Jis net buvo vyriausiasis pabrolys mano vestuvėse. Daug metų dirbome kartu muzikos mokykloje, vėliau – susivienijime „Anykščių vynas“: jis buvo mano chormeisteris, aš – choro vadovas“, – sakė R. Gižinskas.

,,B. Meldaikis buvo labai geros sielos žmogus, labai poetiškas, kalbėdavo poetiškai, kartais – net eilėmis. Buvo muzikantiška-poetiška siela. Mokiniai jį vertindavo gerai, gražiai. Jis nebuvo griežtas, buvo labai tolerantiškas, kartais, žinoma, ir reiklus. Su mokiniais jo santykis buvo šiltas, – prisiminė buvęs muzikos mokytojas. – Jo muzika buvo paprastutė, nuoširdi. 1977 metais buvo parašyta daina apie Anykščius, aš šitą dainą dirigavau Dainų šventėje – tuo metu buvau rajono vaikų meno vadovas, dirigentas. Jis rašė ir kitokios muzikos, tačiau buvo sudėtinga ką nors parašyti: čia reikėtų priminti Liudviko Van Bethoveno žodžius, kad periferija ir didžioji muzika – beveik nesuderinami dalykai. Taip ir čia“, – apgailestavo dėl galėjusios kitaip susiklostyti menininko karjeros buvęs muzikos mokytojas.
,,Buvau ne kartą ir pas B. Meldaikio tėvą, kuris gyveno tarybiniame sodininkystės ūkyje, pažinojau jo brolį, jo sesuo gydė mano žmoną… Kartu su Baliuku mokėmės Vilniaus valstybinėje konservatorijoje, jo pagrindinė specialybė buvo chorvedyba, tik paskui, kai jo gyvenimas susisiejo su Irute, kuri buvo darbšti pianistė, jis pamilo fortepijoną. Jis buvo žinomas ne tik Anykščiuose, bet ir respublikoje. Savo darbais nesigirdavo, bet savo kūrybą parodydavo, bent jau man. Irutė tarp jų, kaip aš supratau, buvo idėjinis vadovas, užvesdavo tą kūrybą – kai kas vykdavo ir jos dėka.
Smagūs nuotykiai visada būdavo po koncertų, po dirigavimo. Būdavo koncerto aptarimas, padegustuodavom vyno – visi muzikantai buvo, o gal ir yra, šiek tiek kitokie, prie bohemos“, – šiltai prisiminė praėjusius laikus R. Gižinskas.

Ir mokytojas, ir draugas

Viena sėkmingiausių Irenos ir Balio Meldaikių mokinių – žinoma pianistė, šiuo metu pati dėstanti muziką Ispanijos konservatorijoje „Conservatori de Bellaterra“ Paulina Dūmanaitė „Anykštai“ sakė, kad Anykščių muzikos mokyklos mokiniai B. Meldaikio kitaip ir nevadindavo, tik Baliuku.

„Baliukas buvo mūsų, fortepijono mokinių, sergėtojas. Visada padėdavo: ar atnešdamas saldainių pasistiprinti, ar paakompanuodamas ir palaikydamas ritmą bei muzikines idėjas, ar geranoriškai pavairuodamas ankstų rytą važiuojant į kokį nors pianistų konkursą. Mes nebuvome tik Irutės ar tik Baliuko mokiniai,kaip atskirų mokytojų, o buvom Irutės ir Baliuko mokiniai“, – gražių žodžių mokytojui negailėjo garsioji jo mokinė. – Tai buvo nepaprastos inteligencijos žmogus, daug žinantis apie muziką ir kitus menus. Labai geranoriškas ir atsidavęs savo aplinkos žmonėms. Mus mokė į meną žiūrėti bendrai – kaip yra svarbu turėti bendrą išsilavinimą, ir viskuo domėtis bei stengtis gyvenime įgyti kuo daugiau žinių. Prisimenu, kaip būnant kokių 11 metų, pirmą kartą grojant C. Debussy kūrinį, man papasakojo apie C. Monet paveikslus ir kaip galima pasitelkus fantaziją perteikti juos per muziką bei pamatyti kompozitoriaus ir dailininko bendrus bruožus. Apie C. Monet aš nebuvau nieko girdėjusi. Atsimenu, ieškojom su Irute paveikslų, kad galėčiau suprasti, apie ką man pasakojo Baliukas. Ir tai tik vienas iš daugybės pavyzdžių, kurie man ir daugeliui jo mokinių buvo didieji pagrindai tolesnio gyvenimo kelio sekimui. Tai tikrai didelė netektis.“

Meldaikių mokinė, Londono Karališkojoje muzikos akademijoje studijuojanti Milda Daunoraitė prisiminė : „Didžiausią dalį savo vaikystės praleidau pas Irutę klasėje grodama su Baliuku, važiuodama su jais į konkursus jų „Pandos“ automobilyje, kartu labai garsiai ir atsidarę langus traukdavom Anykščių himną. Penktame kabinete, mano pirmoje fortepiono pamokoje, Baliukas išmokė mane, kaip sėdėti prie instrumento. Baliuką prisiminsiu kaip labai linksmą, nuoširdų žmogų.“
Dar viena talentinga Meldaikių mokinė Guoda Indriūnaitė, muziką studijavusi Škotijos Karališkojoje muzikos akademijoje, o šiuo metu pati mokanti groti, apie savo mokytoją sakė: „Prisimenu Balį kaip ypatingai šviesaus, ramaus, žaismingo charakterio žmogų. Aš visad maniau, jog jis žinodavo labai daug įvairiausiais klausimais, bet mėgo sugluminti vis spontaniškai pajuokaudamas – kai kada nesuprasdavau, ar jis kalba rimtai, ar juokauja. Aš, būdamas vaikas, mėgau su juo žaisti slėpynių, valgyt picą kitapus gatvės.

Man jis labai imponavo kaip įvairiapusė asmenybė – kaip menininkas, atlikėjas, ne tik pedagogas. O visų svarbiausia – draugas. Tai daug talentų savyje turintis žmogus, bet kartu toks paprastas ir artimas širdžiai, kuklus muzikos ir Anykščių mylėtojas.“