Kino režisierius Linas Mikuta į Anykščių ligoninės priėmimo skyrių kreipėsi įtaręs, kad jam gali būti plaučių uždegimas, ir išgirdo paaiškinimą, kad už apžiūrą galbūt teks mokėti.
Jau keletą metų iš eilės bandoma Anykščių Antano Baranausko aikštę prikelti naujam gyvenimui, paversti ją „gyva“, lankoma vietos gyventojų ir svečių. Aikštėje buvo pakabintos sūpynės, vienu metu jos prieigose stovėje prekybiniai nameliai, aikštę keletą metų puošė floristiniai nameliai.
„Anykšta“ teiravosi pašnekovų, ar jiems gera, jauku būti A. Baranausko aikštėje, domėjosi, ką, jų manymu, aikštėje reikėtų keisti?
Linas MIKUTA, kino režisierius, gyvenantis Anykščiuose:
Man A. Baranausko aikštėje stovinti ta skulptūra atrodo ne labai vietoje. Ji tos aikštės nevienija, nesuformuoja, nelabai tokią trauką turi. Negalvoju, kad skulptūra turėtų aikštėje stovėti. Aikštė turi turėti žmonių trauką, kad joje būtų faina pabūti, prisėsti, atsigerti arbatos iš termoso, ateiti su vaikais pažaisti. Labai geras sprendimas, manyčiau, yra tos sūpynės. O vietoje tos skulptūros aš, pavyzdžiui, įsivaizduočiau gražų fontaną. Tai iš tiesų labai pagyvintų miesto centrą, fontanas būtų traukos objektas tiek šeimoms, tiek turistams, tiek gal smulkaus verslo atstovams, kurie gal galėtų vykdyti prekybą, pavyzdžiui, pardavinėti ledus. Kažkaip norėtųsi, kad ta aikštė ir miesto centras būtų gyvybingesnis, daugiau žmonių rinktųsi, sėdėtų. Senjorai galėtų ateiti pabūti, pažiūrėti į tekantį vandenį. Aš tikrai ten įsivaizduoju gražų fontaną, nes ta skulptūra yra, mano nuomone, tokia šalta ir šalia jos nėra faina būti.
Aikštėje stovėję floristiniai nameliai man smarkiai netrukdė, vaikams patikdavo palandžioti po tuos namelius, tik, kaip čia sakyti, ar čia miesto centrinės aikštės objektas. Čia yra didelis klaustukas. Aš esu klaipėdietis, tai Klaipėdoje Atgimimo aikštėje pastatė tokį laivelį, padarytą iš gėlių. Man tas laivelis atrodė labai kičiškas, labiau tinkantis kokiam nors kolektyviniam sodui. Tai va, aš nebūčiau tikras dėl tų floristinių namelių vietos. Jie patys yra labai faini, tik ar tenai yra jų vieta? Pavyzdžiui, dabar, kur Ramybės rajone formuojami tokie daržiukai, ten, kur bus lyg ir vaisių, daržovių turgelis, kur žmonės galės prekiauti, o tai yra labai gera idėja, tai ten tie gėlių nameliai būtų tiesiog „į dešimtuką“.
Matosi, kad atridenama trinkelizacijos „būtinybė” A.Baranausko aikštei. Nors šaukiama apie žalumą, tvarumą ir Co2 , bet elgiamasi atvirkščiai. Kas norės sėdėt toje „atstatytoje” aikštėje .lyg keptuvėje vadaros metu? Fontaną galima atkurti,Vildžiūno serijinį paminklą galima iškelti, žuvusiems Anykščių partizanams Būtina sukurti mieste rimtą įpaminklinimą, pasigendam ir muziejinio lygio ekspozicijų- o tiek partizanų Anykščių krašte kovojo ! Nebūtina iš aikštės padaryti vėl turgaus ir čia visus įveiklinti.Tam jau yra miesto turgus, tam yra prekybcentriai, kultūros namai, biblioteka ir t.t.Dabartiniai miesto medžiai Baranausko aikštėj yra atgaiva, žalioji oazė, kur gali pasislėpt nuo kaitrios saulės, dulkių . Miesto plaučiais -medžiais -Anykščiuose tinkamai nesirūpinama: jie nelaistomi, tinkamai neprižūrimi, įbetonuojami ir kankinami lėta mirtimi. Ramybės mikrorajone prikaišiojo medelių- krūmelių bet kaip, į statybines atliekas, o elementarią jų priežiūrą-palaistyt , patręšt”pamiršo”. Svarbu trinkelių kuo daugiau paklot, o želdiniai gal kaip nors.
Kodel Anyksciuose prasminiai dalykai suvokiami kaip destrukcija? Niekas trinkelizacijos nesiulo, ir medziu kirtimo neplanuoja – kazkoks ligotas isivaizdavimas, kad „uz mano tvoros nebera doros”.
Esmės klausimas – pačios aikštės ateitis, jos vardo pateisinimas, jo prasmės atskleidimas, traukos sukūrimas, funkcionalumas. Prieš 30 metų buvo lengviau iš nieko ties bažnyčia sukurti Vyskupo skverą su prasmingiausiu Anykščiuose paminklu – iš buvusių daržų, šabakštynų, krūmynų, išmintų takų, o A. Baranausko aikštės pertvarka dabar turi pateisinti kaip nors aikštės vardą – Antano Baranausko aikštė (buvusi akmenim grįsta turgaus aikštė prieš karą, kurią po karo, komunistų partijai paliepus, pionieriai uoliai apsodino liepom). Paminklo ar kito ženklo poetui Baranauskui čia nėra ir nebus, Vienuolio buvusi vaistine irgi netapo naujai suvoktu reiškiniu, tad pirmas klausimas – kuo ir kaip ši aikštė yra Baranausko aikštė.
Siūlau tokį jos konceptą: pats bendriausias, visiems suprantamas kultūros miesto šios aikštės segmentas galėtų būti garsiojo kūrėjo – klasiko aikštės pavertimas KŪRYBOS AIKŠTE, kultūrinių visuomeninių SUSITIKIMŲ aikšte, kurioje kuo daugiau žmonių galėtų susėdę įvairiais ratais, lankais kalbėtis, kad šioje poeto A. Baranausko aikštėje formuotųsi kilnojamųjų parodų, renginių, įvairių instaliacijų tradicija dar stipriau, kad aikštė imtų pulsuoti kaip MENO RATAS IR KULTŪROS KVADRATAS, kaip DIALOGO, kaip pokalbių erdvė. O tam ją reikia visiškai performuoti, pertvarkyti.
O dėl paminklo – silpno, nepavykusio – merui S. Nefui už stūmimą buldozeriu turėtų būti bent jau nejauku. Skulptoriaus Vlado Vildžiūno, kilusio nuo Dabužių, genijų Anykščiuose liudija puikus paminklas bažnyčios šventoriuje „Jėzus Nazarietis”, talpinantis skausmo ir kančios gelmę stoiškame erškėčių vainiku karūnuoto Kristaus atvaizde. O tai, ką matome grėsmingai žvilgančios skulptūros ir dar baugesnio postamento kompozicijoje – tai veikiau paminklas ne laisvei, o nelaisvės kančiai. Šio paminklo meno profesionalai teigiamai neįvertino, bendruomenė trauko pečiais ir visaip jį pavadina.
Manau, kad jam galima rasti kitą vietą, o kūrybos aikštės modelyje, kuris jau sukurtas, reikia visiškai ko kito.
Fontanas, kaip rodo viešųjų erdvių tyrėjų duomenys, patinka beveik visiškai visiems. Kaip ir buvęs fontanėlis su laikrodžiu nebuvo prastas variantas. Tad gerbiamam Linui Mikutai verta padėkoti už drąsą ir teisingą, prasmingą ir tinkamai pagrįstą pasiūlymą. Ačiū, maestro.
ir kelių milijonų vertės tokia kocepcija, stumianti „kūrybos” dirbtuves prie ūkininkų burzgiančių traktorių aplinkui aikštė su tempiamais srūtovežiais, prie sunkvežimių vilkikų, tepenčių medieną į Rokiškio geležinkelio stotį ar žvyro gruntą iš Kurklių karjero į statybos objektus?
Mielieji, nepudrinkite smegenų, kas 10-imt ar kas 5-7-i metai vis prie to paties grįždami ir burdami bei pilstydami vandenėly per rėtį, kaip pilstėte 2012m arba svaigote su meru apie medinės pilies didybę ant piliakalnio.
kas svaigo, o kas mane priešingai, tad kuo smirdi, tuo ir tepi kitus!
tai ne paminklas o sabloninis gaminys kuri vildziunas anykscems prastume kaip serijini kopiju tad nematau sito baiboko jokios vertes
Kokiu kampu žiūri-taip ir matai. Gal ir valstybęs laisvės kovų ir žuvusiųjų pasipriešinant okupacinei valdžiai žmonių veiklos vertės nematai, kai tik rublis ar kita valiuta nusveria vertybių matą.
deja paminkle to, ką prasmingai įvardinote ir kas tikrai labai svarbu, deja paminkle nėra išreikšta.
Norisi fontano, ramios erdvės, o paminklą jei yra galimybė iškelti į didesnę erdvę. Gal prie metrikacijos tiktų, nes ten yra kapeliai.
Žmogaus, dabar gyvenančio Anykščiuose, bet nežinančio miesto praeities istorijos ir jos gyventojų istorinių, kultūrinių ir socialinių įvykių raidos nuomonė dėl viešosios erdvės ir joje esančio Laisvės „Prisikėlimas” paminklo mano nuomone yra ne visai tinkamai pateikiama žiniasklaidoje, formuojant visuomenei užmarštį vertybėms, kurios išreiškia piliečių patriotiškumą.
Dabartinė Europos politinė padėtis ir Lietuvos dalyvavimas ES turėtų atsispindėti ir vietinės žiniasklaidos informacijoje, akcentuojant valstybės ir jos piliečių laisvės, patriotiškumo vertybes, o ne tik trupalaikškas, vartotojiškas nuostatas, be vertybinių kritėrijų.
labai bloga tendencija Anykščiuose teikti, jog nuomonę dėl miesto gali turėti tik vietiniai, o iš kitur turi tylėti. Vadinasi, ekspertų nereikia, profų nereikia, o kaip rodo dauguma komentarų – vietinių išmanymas dažnai būna trims su minusu ar dar blogiau. Tad ar aklas aklą gali toli nuvesti?
Laisvės paminklo idėjos pradininkas – Saulius Nefas, visi šios idėjos rėmėjai, paminklo statybos komitetas, rajono savivaldybės merai, Pasaulio anykštėnų bendrija, skulptorius Vladas Vildžiūnas norėjo vieno, kad Laisvės paminklas susietų visų amžių ir visų kartų lietuvius, kurie čia gyveno, dirbo, o kai jų darbui trukdė mūsų žemės ir gerovės ištroškę grobikai, atimdami laisvę, kalbą, tikėjimą, gyvenimą užtikrinančias vertes, jie kildavo gintis, gelbėti Tėvynę, savo šeimas ir save.
Meras Nefas visus tiesiog privertė su tuo sutikti ir tiek.
Čia kaip su katilinemis kurios kažkur pradingo?
Buvo fontanėlis,buvo daug jaunesnė aikštė,ne vieta šiai stovinčiai skulptūrai centrinė aikštė.