Didžiojo meno dievų pagarbinimas

Liaudies meistras Zenonas Valunta (1907–1997) klūpo prie savo skulptūros. Fotografuota maždaug 1975 metais, nuotrauka išliko meistro šeimos albume. Iš Butėnų šilų raisto durpyne iškastų kelmų, pušų šakų jis, neatpažįstamos dvasios įkvėptas, sudėliojo, išskaptavo patį žvėrių karalių liūtą. Ir nustėro – ar tai čia aš, paprastas žmogus, šį pasakišką žvėrį ir dar gal du šimtus medinių figūrų padariau?

Ir kodėl aš jas padariau? Kam to reikėjo, kokia jėga mane įkvėpė ir suteikė tiek išmonės ir kantrybės. Gal tai paties Aukščiausiojo valia? Kiek daug gali padaryti Dievo įkvėptas žmogus…

Išdykęs piemuo

Butėnų sodžius buvo pats didžiausias plačioje apylinkėje, Valuntų sodyba buvo per patį senojo kaimo gatvės vidurį. Gimė dar caro laikais, vos jam ūgtelėjus, žemę skirstė į vienkiemius, po to užgriuvo pasaulinis karas. Nuo pat mažens buvo pratinamas prie darbo, tačiau labai mėgo ir pramogų prasimanyti. Prisimindavo, kaip užjoję smailiakepuriai pačiupę vokiečių Barono aviną, kuris prie bandos atklydęs. Visi vaikai, piemenys, atjojusiems vokiečių kareiviams šaukė, kad imtų Barono aviną. Ir kaip nustebo, kuomet vokietukas tą aviną ir pasigriebė. Stebėjosi, kad anie suprato lietuviškai.

Zenonas ganė ilgokai, mat jaunesnio piemens šeimoje dar nebuvo, o samdyti nenorėjo. Nors smagu būdavę mušti čižiką, kažką meistruoti ir svajoti. Dar ir po karo teko su gyvuliais. Patyręs, išdykęs piemuo – neišdildomas įspūdis mažesniems, taip pat ir neseniai iš Rygos grįžusiam, karo metais Rusijos gilumoje gyvenusiam, nūnai pas tetulę Valuntienę piemenavusiam Albertui Juzėnui. Prabėgus keliems dešimtmečiams nuo tų smagių piemeniškų vasarų, jis parašys novelių romaną „Parduotos vasaros“, kuriame smarkuolis Aloyzas amžiams įkūnys smagų Butėnų sodžiaus piemenį Z. Valuntą.

Neišsipildžiusios lemties lazda

Išėjęs į pusbernius, labai greitai ėmęsis berno darbų, šį tą padrožinėdavęs. Panašią lazdą matęs pas Gyliškių kaimo Barauską. Mat šis dar caro laikais sėdėjo kalėjime, o iš ten ir parsivežė išmaniai išdrožtą, įvairiais simboliais išmargintą lazdą. Kur ta lazda pražuvo, nežinia, nors prieš kelerius metus kaip istorijos detektyvas bandžiau jos ieškoti tame veik sunykusiame sodžiuje netoli Užpalių.

Panašaus stiliaus lazdą išdrožė ir Zenonas. Rankenoje puikavosi dantis iššiepęs ir nugarą išlenkęs krokodilas, žemiau – lietuviško Vyties, pašauto savanorio, prezidento Smetonos, grybautojo, išsigandusio raguoto elnio, ąžuolo šakelių, bėgančios voveraitės vaizdais. Gražuolė lazda. Tuomet ja mėgdavo pasipuikuoti. Pasiėmęs ir tuomet, kai kartu su vyresniu broliu, nagingu staliumi, darę spindutes Stolovo vaistinei Svėdasuose. Pamatęs tą lazdą klebonas Kraniauskas ir paprašęs kartu su kitais svėdasiškių pavasarininkų darbeliais į „Pavasario“ sąskrydžio Užpaliuose parodą nuvežti. Parodoje lazda laimėjo diplomą, o ją pamačiusi iš kažkur atklydusi viešnia iš Amerikos panoro nupirkti. Bet nepardavę, mat šeimininko valios atsiklausti norėję. Zenonas, tai patyręs, nuliūdo. Jei būtų gavęs bent šimtą ar kiek mažiau dolerių, tai kostiumą, dviratį gal būtų pirkęs. Neišsipildė ir svajonė patekti į medžio drožėjų mokyklą, jei kas būtų parėmęs, gal lauktų kelionė į meno mokyklą Prancūzijoje. Tada sakė, kad tokia vienintelė Europoje tik tenai yra.

Po to kariuomenė, pusantrų metų II kunigaikštienės Birutės ulonų pulke Alytuje, sunkūs, bet gerai apmokami darbai melioracijoje, tarnystė pas ūkininkus, nuotykiai Latvijoje, beprasidedantis jau antrasis gyvenime karas ir vedybos. Panelė iš Kauno. Trys dukros, gyvenimas pamiškės vienkiemyje, pokario baisumai, dienos Rokiškio kalėjime ir galiausiai jau ramesnis gyvenimas.

Medinio vilko sapnas…

Suradęs jį durpyne, tuomet jau dirbo eiguliu, parsivežęs namo ir kieme po eglute pastatęs. Eina takučiu pro šalį žmonės, žvelgia, stebisi, gūžčioja: vilkas ne vilkas… Kaip kadaise Vilniaus istorija prasidėjo nuo geležinio vilko, taip ir Z. Valunto skulptūrų sodo pradžią lėmė vilkas. Tik ne geležinis, bet medinis. Suradęs į jį panašų kelmą durpynėje, parsivežęs į sodybą, pastatęs ties eglaite prie takelio. Kas tik ėjo pro šalį, tas ir matė vilką. Tai bent gamtos meistrystė. Ir sumanė tą dievišką meistrystę su savąja sodžiaus eigulys sujungti. Kelmų, įvairiausių išsiraičiusių šakų prisivežė daugybę, net arkliniu vežimu gabeno. Didysis kūrybos laikas išsitęsė į vienuolika, o gal net ir dvylika žiemų. Šiltmečiai būdavo skiriami būtiniausiems ūkio darbams. Palengva erdvi smiltėta aikštelė į prisipildė įvairiausių medžio skulptūrų.

Apie du šimtai įvairiausių skulptūrų. Pasakų, žymių istorijų herojai, sodžiaus vaizdai, pasaulio paukščiai ir žvėrys, ir dar šis tas. Dulsinėja po berželiu lietuvišku, besiskubinantis ant žirgo, ilgą ietį riteriškai iškėlęs Don Kichotas, iš paskos žingsniuojantis Sanča Pansa, asiliukas. Velnių, velniukų daugybė su Liuciferiu, kurs skelbė esąs paties Hitlerio draugas, bebrai medžius graužiantys, paukščiai, paukšteliai, atskiri ploteliai Afrikai ir kitoms šalims, simfoniją griežiantis žvėrių kvartetas, šokėjai ir žiopsotojai, du gaideliai su visais kitais tos pasakos draugeliais ir pilna pieva šokančių gervių. Buvę ir politinių motyvų. Įsiklausęs į taikdariškas tarybinės vyriausybės kalbas, ėmė ir sukūrė dominuojančią milžiniškomis figūromis kompoziciją „Karo kurstytojai“. Skrybėlėti, frakuoti kapitalistai buvo apsiginklavę pistoletais, bombomis, o prie ilgu cilinderiu išsiskiriančio dėdės Samo pūpsojo dolerių prikimštas maišelis. Deja, labai greitai sovietai su amerikiečiais pasirašė istorines ginkluotės ribojimo sutartis, o Anykščių rajono partijos komiteto įsakymu „karo kurstytojus“ meistras privalėjo nuginkluoti. Ir pasiliko jie keistos išvaizdos muzikantais.

Butėnų įdomybes netrūko pastebėti, jos tarsi vartus į pasaulį sodžiui atvėrė. Zenonui liaudies meistro vardą suteikė, žmonės vis gausiau ėmė ekspoziciją kvapniam šile po dangaus stogu lankyti. Ekskursantai keliavo autobusais, dažnai poilsiautojai iš įvairių Sovietų sąjungos respublikų. Apsistodavę Anykščių, kitose aplinkinių rajonų poilsio namuose ir keliaudavę po įdomesnes vietas, vis į Butėnus užsukdavę. Prie plento atsirado rodyklė „Liaudies meistro Z. Valuntos sodyba“.

Šiltojo laiko šventadieniais meistras svečių iš viso pasaulio laukdavo, pasirėdydavo kostiumu. Jei labai šilta, tai vienmarškinis, užsidėdavo skrybėlę. Būdavo tokių vasaros savaitgalių, kad net pietų pavalgyti ramiai nevaliodavo. Tik prisėda prie stalo, kelis šaukštus riebios sriubos susrėbia, ir jau ateina, beldžia į duris. Kai kuriomis dienomis net po dešimt ir daugiau ekskursijų. Kuo ne parduotos vasaros? Prisimindamas tą laiką vis pažymėdavo, kad buvę žmonių iš tolimiausių sovietų sąjungos kampelių, net iš Azerbaidžano, iš Amerikos…

Meistras džiaugdavosi, pasipuošdavo kaip į didžiuosius atlaidus, vis su kostiumu ir kiekvieniems papasakodavo iš širdies gražia vaizdinga butėniška šnekta. Nemokamas muziejus. Kad imtų kokį mokestį, žmogui net į galvą neatėjo – karališkas pasišventimas.

Z. Voluntos darbais žavėjosi to meto žymūs kultūros žmonės, menininkai. Pasigėrėdamas apie bičiulio darbus kalbėjo rašytojas Juozas Baltušis. Skulptorius Vytautas Kazimieras Jonynas pažymėjo, kad tie darbai unikalūs pasaulio mastu, kažkuo primenantys Amerikos indėnų drožinius. Lietuvos dailės muziejaus direktorius Rimantas Budrys net pažadėjo pasirūpinti drožinių konservavimu, kad jie kuo ilgiau išliktų.

Kuomet senatvė ėmė slėgti ir jau nebebuvo vilties, kad kažkas imsis skulptūras konservuoti, tik numodavo ranka ir be didesnio liūdesio pratardavo: „Nebebus manęs, nebebus ir drožinių“.