Okupantai naikina visa, kas gražu

Birželio pradžioje L. ir S. Didžiulių viešojoje bibliotekoje ukrainiečių rašytoja Kateryna Jehoruškina porai savaičių įsikūrusi Anykščiuose, pristatė savo knygą vaikams „Mano priverstinės atostogos“.
„Vasario 24 dieną mūsų vaikai vietoje įprastinių atostogų gavo priverstines. Tai buvo „atostogos“, kad pabėgtume nuo karo ir išgelbėtume savo gyvybes. Knygoje sudėta daug mano šeimos ir mano draugų šeimų istorijų“, – kalbėdama apie knygą, kuri yra išversta ir į lietuvių kalbą, sakė K. Jehoruškina.

Skaitė dviejomis kalbomis

Į biblioteką atvykusiems moksleiviams lietuviams bei Antano Baranausko pagrindinės mokyklos ukrainiečiams mokiniams K. Jehoruškina pasakojo apie savo knygą. Anykščių krašto garbės ambasadorius Ukrainoje, mecenatas Virginijus Strolia pasakojimą vertė į lietuvių kalbą.
„Mano priverstinės atostogos“ – knyga, parašyta dienoraščio forma: apie karą nuo pat pirmosios įsiveržimo dienos pasakoja mergaitė, vardu Vera. Knygoje ypatingą vietą užima iliustracijos – per jas K. Jehoruškina vaikams ir perteikė karo baisumus.
„Aš gyvenau netoli Kijevo. Kai pamačiau rusų sraigtasparnius pro savo langą, išbėgau į balkoną, kad užklijuočiau stiklą. Dailininkė, kuri iliustravo mano knygą, nežinojo, kad mano langai buvo užklijuoti, tačiau nupiešė būtent tokį piešinį. Aš jai parodžiau, kad taip buvo iš tiesų“, – apie vieną knygos iliustracijų kalbėjo „Mano priverstinių atostogų“ autorė bei pridūrė, kad pati ilgai nelaukusi paliko savo namus ir su šeima persikraustė į saugesnę vietą – vakarinę Ukrainos dalį, nors apšaudymai vyksta ir ten.
K. Jehoruškinai buvo svarbi dar viena iliustracija – joje vaikai vaizduojami žaidžiantys visame pasaulyje populiarų žaidimą „Minecraft“, kuriame reikia statyti: kol suaugusieji gina šalį, vaikai tik šitaip gali prisidėti prie šalies „atstatymo“.
„Ši knygutė turi daug padėkų“, – sakė dvidešimties knygų autorė K. Jehoruškina bei parodė nuotrauką, kurioje mergaitė skaito „Mano priverstines atostogas“ pasišviesdama telefonu, nes tuo metu nebuvo elektros. Nuotrauką autorei atsiuntė mergaitės močiutė…
J. Biliūno gimnazijos ir A. Baranausko pagrindinės mokyklos mokiniai pagerbė knygos autorę, paskaitydami kūrinio ištraukas ukrainiečių bei lietuvių kalbomis.

Kultūra yra ginklas

„Labai svarbu, kad mūsų, ukrainiečių, vaikai čia jaučiasi saugūs ir jie gali tą karo baimę nuimti nuo savo pečių. Ukrainoje, Lvovo lėlių teatre, scenoje, žmonės gyveno su savo gyvūnais. Vienas Lvovo teatro atstovas papasakojo, kad kai žmonės ten atvažiavo, ir gyvūnai, ir vaikai tylėjo. Tik po kiek laiko vaikai nusiramino ir pradėjo žaisti, kalbėti“, – apie karo baimės padarinius pasakojo iš Ukrainos atvykusi K. Jehoruškina ir pakvietė ukrainiečių vaikus išmokyti draugus lietuvius populiarios jų dainos „Slava Ukraini…“, nes keistis kultūra yra labai svarbu.
„Lietuvių ir ukrainiečių kultūra yra labai sena ir mes turime bendrauti betarpiškai, kad nebūtų rusiškos kultūros, kuri mus jungtų. Kultūra yra ginklas, todėl Rusija iš pradžių viską būtent per kultūrą ir darė. Kultūra negali būti už politikos“, – kalbėjo K. Jehoruškina, kuri jau nuo septynerių metų žinojo, kad bus rašytoja: „Aš planuoju ir svajoju, kol esu Lietuvoje, parašyti knygą apie lietuvių ir ukrainiečių draugystę. O mums reikia grįžti į savo šaknis, kultūrą. Ir aš pati augau rusiškoje aplinkoje, bet reikia atrasti savo pilietiškumą.“
J. Biliūno gimnazijos istorijos mokytoja Jūratė Musteikienė rašytojai padėkojo už apsilankymą ir įteikė vaikų piešinį.

Niokoja bibliotekas ir skaito „Playboy“…

Kita prezentacija – „Liudininkų balsai“ – kuria pasidalijo K. Jehoruškina, sukrėtė ir dar kartą priminė, kad karas vyksta čia ir dabar, XXI amžiuje, mūsų kaimynystėje…
„Aš važinėju po okupuotas teritorijas ir fiksuoju žmonių parodymus, noriu parodyti pasauliui, kas vyksta Ukrainoje“, – kalbėjo rašytoja ir pakvietė čia esančius ukrainiečius, norinčius, kad jų istorijos būtų užrašytos, su ja bendradarbiauti.
K. Jehoruškina lankėsi įvairiose nuniokotose Ukrainos vietose. Viena tokia – Irpinė.
„Ėjau tuščiomis Irpinės gatvėmis ir mačiau siurrealistinį vaizdą: ten buvo nauji pastatai, į kuriuos žmonės nespėjo įsikelti. Jie buvo pusiau sugriauti, o šalia puikavosi reklama, kviečianti pirkti naujus butus.
Nusiaubtuose Irpinės kultūros namuose buvo lankstinukai, kviečiantys aplankyti šį turistinį miestą. Kabėjo perspėjimai dėvėti kaukes nuo koronaviruso… Toks didelis kontrastas. Ten namų atstatyti nebeįmanoma“, – kalbėjo K. Jehoruškina.
Vienoje bibliotekoje netoli Černobylio gyveno okupantai – ten apsilankiusi rašytoja išvydo knygas, kurios buvo… sušaudytos. O audimo muziejuje apsistoję okupantai austus daiktus naudojo kaip kilimėlius tualete: „Šalia mėtėsi nesuvalgyti maisto daviniai ir žurnalai „Playboy“. Toks jų kultūros matymas.“
Rašytoja vaizdžiai pasakojo, kaip atrodo kontrastų kupina tėvynė: „Šalia sugriautų pastatų žydi gėlės ir tarp griuvėsių žaidžia vaikai, apsirengę neperšaunamomis liemenėmis… Kartą vežėme knygas į Černigivo biblioteką ir tuo metu sužinojome, kad mums virš galvų skrenda 20 raketų. Buvo paskelbti pavojaus signalai, bet nutarėme nesustoti. Karo atveju tai yra sudėtinga, nes kai nebereaguoji į šiuos signalus, anksčiau ar vėliau gali ištikti mirtis. Žmonės pripranta prie karo, ir būtent per šias istorijas mes galime pasakyti pasauliui, kas vyksta pas mus.“

Viena signatarių

K. Jehoruškina – ukrainiečių prozininkė, poetė, pasakų kūrėja, psichologė, praktikuojanti dailės terapiją, novatoriškų projektų įmonėms autorė. 2014 metų kovo mėnesį ji tapo viena iš signatarų, pasirašiusių kreipimąsi „Ukrainos kultūros veikėjų pareiškimas kūrybinei pasaulio bendruomenei“ dėl Rusijos agresijos.
Jos knygos vaikams ir suaugusiesiems leidžiamos Lietuvoje, Bulgarijoje, Didžiojoje Britanijoje, Rumunijoje, iš jų mokomasi Ukrainos mokyklose.
K. Jehoruškina Anykščiuose buvo įsikūrusi porai savaičių. Ji – jau penkta ukrainiečių rašytoja, atvykusi į Anykščius, į kūrybinę rezidenciją. Pernai Anykščiuose rezidavo ukrainietis, nuotykių romanų rašytojas Andrijus Kokotiucha.