Ką darytumėte, jei į telefoną ar elektroninį paštą gautumėte žinutę, kad jums atsiųstas pranešimas kokiame nors negirdėtame interneto puslapyje ir turėtumėte prie jo prisijungti? Tikriausiai pagalvotumėte, kad elektroniniai sukčiai bando išvilioti jūsų prisijungimo prie bankininkystės kodus, nes nuvalkiota pasakaitė apie mirusį eilinį Nigerijos princą, kuris, pasirodo, buvęs nežinomas jūsų giminaitis, jums palikęs turtus, nebeveikia? O gal palaikytumėte eiliniu „spamu“, bandant jums įbrukti visiškai nereikalingą daiktą? Tikrai abejoju, ar, būdami budrūs piliečiai, nuolat raginami sugotis elektroninių sukčių, pulsite ieškoti būdų, kaip čia tą pranešimą patikrinus, kaip ir kokiais būdais prisijungus prie nurodyto puslapio.
Tačiau, kaip ten bebūtų, toks pranešimas gali būti ne kas kita, kaip visą jūsų tolesnį gyvenimą nulemsianti žinutė. Ir ne sukčių, o mus taip mylinčios valdžiukės, kuri dieną naktį rūpinasi mūsų ateitimi.
O dar puikiau yra tai, kad toli gražu ne kiekvieną tų žinučių, jei net rizikuosite patekti ant elektroninių sukčių kabliuko, galėsite perskaityti. Leidęsi į nesuvokiamo sudėtingumo, nors (teoriškai) gyvenimą turėjusių palengvinti, elektroninių platformų labirintą, nebūkite tikri, kad sugebėsite bent jau prie tos sistemos prisijungti. Ir tai tik tuo atveju, jei naudojatės internetu, turite elektroninę bankininkystę arba mobilųjį parašą, kad bent jau turėtumėte galimybę bandyti prisijungti.
Labai abejotina, kad darbo tokiomis elektroninėmis sistemomis nesusidūręs ir net nenutuokiantis apie visokias keistų trumpinių abreviatiūras, kuriomis jos pavadintos, apskritai ką nors gebės padaryti. Ką jau ten gebės – tuntai kandidatų nesugebėjo tinkamai suprasti, ko iš jų norėjo elektroninė dokumentų pateikimo dalyvauti rinkimuose sistema, bet manė, kad tinkamai pateikė prašymus dalyvauti, nes juk sistema dokumentų teikimą patvirtino. Manykime, kad tokie bandytojai nepriklauso tai mažiausiai išmanančių asmenų grupei, kita vertus, juk ir partijose turėjo atsirasti tokių, kurie juos pakonsultuotų. Bet kandidatai į kandidatus taip tik manė ar galėjo manyti iki tol, kol rinkimų komisija juos tiesiog pašalino dėl nepateiktų dokumentų. O kad teismas puolė taisyti padėtį – čia jau kita istorija.
Regis, kai priimi sprendimą, ypač įpareigojantį, privalai būti tinkamai informuotas apie sąlygas ir galimas pasekmes. Apie tai kalba ir Civilinis kodeksas, ir daugybė teismų nutarčių, pagal kurias sutartys buvo anuliuotos. Tačiau kažkodėl pati valdžia (deja, bet vadinti valstybe jos nebegalima: pernelyg nebesutampa valdžios aparato ir visuomenės gyvenimo judėjimo vektoriai ir net gyvenamosios visatos) nesivargina piliečiui aiškinti apie sąlygas ir gauti aktyviai išreikštą jo sutikimą – „taip, sutinku“. Neatsakei – traktuokim, kad sutikai. Kai kada – ir be galimybės neišreikštą sutikimą kada nors atšaukti. Taip gali ir pensijų fondų klientu tapti, gali ir (planuojama) organų donoru pasidaryti. Juk neatsisakei pagal kažkieno sugalvotą nesutikimo formą! Lyg gyventume absoliučioje sovietijoje, kurioje už tave jau viskas nuspręsta: tavo gyvenimas priklauso kolektyvui, kūnas – valstybei, tad ir nekelk triukšmo: garsiau padėkok partijai, nes nesutikti gali tik psichiniai ligoniai. Viskas.
Jei toks modelis laikomas legaliu ir visaverčiu sutikimu – kada atvirai banditiškos schemos pareikalaus lygybės įstatymų lygmeniu? Juk ar valstybinis modelis, ar privatus – visi paklūsta įstatymui, yra įstatymiškai lygūs… Gausi žinutę, skelbiančią, kad, jei neatsakysi, – tavo namai priklausys kažkam kitam. Pasijuoksi, o po dienos kitos į namus įsiveržę „gorilos“ tave iškeldins. Neatsakysi į žinutę, kad tavęs kur nors laukia žinutė, – mokėsi kokį nors abonentinį mokestį visą gyvenimą. Juk neatsisakei, o tai reiškia – sutikai. Juk valdžia taiko tą patį „neatsisakymo“ modelį, tai kodėl jo negali taikyti, pavyzdžiui, verslas ar privatūs asmenys? O aplinkybės… – kam jos įdomios!? Na, jei jau labai preciziškai siuntėjas panorės paisyti teisės, gal prie žinutės pridės nuorodą į kokį kinų kalba surašytą dešimties lapų dokumentą, kuriame paspaudęs kažką, kas turėtų reikšti „atšaukti“, išreikši valią – „sutinku“.
Skamba absurdiškai, bet modelis analogiškas. Ir tikrai nesu tikras, kad vieną rytą neatsibusiu, jog pats to nežinodamas esu tapęs kokios nors sektos ar partijos nariu su įsipareigojimu visą gyvenimą dirbti jos labui. O gal dar ir ką vedęs, nes… neatsisakiau.
įdomu kiek pęrskaitė toki yylgaa rąšštą