Daugiau dinamizmo ir optimizmo

Daugiau dinamizmo ir optimizmo… Matyt, taip šiandien negandų slegiamą tautą į sėkmės žygį kviestų tarpukario geopolitikas, geografas, garsus vandenų tyrinėtojas ir vietos naujai, atsarginei Lietuvai, kurią pavadino „Dausuva“, ieškotojas prof. Kazimieras Pakštas. Kvietė tautą drąsiai darbuotis, stengtis išlaikyti tapatybę, ragino jo vizijomis tikėti.
Šiemet sukanka 130 metų, kai 1893 metų birželio 29 dieną šis ypatingas žmogus gimė netoli Užpalių.

Puikus oratorius ir talentingas publicistas prof. Kazimieras Pakštas savo gausiuose raštuose – knygose, straipsniuose – išsakė daug minčių apie Lietuvą ir lietuvius. Prof. K. Pakšto frazės aktualios ir šiandien.
„Mūsų tautai teks nuolatos stovėti sargyboje. Negalėdami kokybe susilyginti su savo kaimynais, mes privalome iškelti kiekvieno lietuvio kokybę.
Pats laikas mums išmokti ne iš kranto į jūrą, o iš jūros į krantą žiūrėti. Ne kojoms mirkyti Dievas mums jūrą davė, o ja plaukti laivais…

Būtų labai neatsargu manyti, kad amžinai išlaikysime savo nepriklausomybę. Gal ji tik meteoras, blykstelėjęs keista pašvaiste istorinių amžių eigoje? Todėl nepriklausomybės momentus tikslinga sunaudoti tautai sustiprinti, kad ji galėtų išlaikyti tuos išbandymus, kuriuos ateitis jai dar skirs.
Neišmintinga valdžia, kuri skęsta dienos reikaluose. Būtinas įžvalgumas. Būtina išugdyti lietuvių tautos veiklumą, nes žemė pažadėta aukštos iniciatyvos tautoms. Veiklumas be švietimo nedaug reiškia, piliečius reikia geriau išlavinti.“

Artimas, nes butėnietiškos kilmės – jo tėtis Adomas gimęs didžiajame Butėnų kaime, prie Svėdasų. Neramaus būdo, be didesnių aistrų sutiko, kad tėvų ūkis atitektų vyresniam broliui, o pats iškeliavo į platųjį pasaulį. Ne taip toli ir nukako: vedęs užpalietę, pradžioje apsigyveno Kušnieriūnuose, vėliau šeima persikėlė Alinaukos vienkiemyje prie vieškelio iš minėto miestelio į Sudeikius, kur 1893 metų birželio 29 dieną ir gimė Kazimieras Pakštas. Atrodytų, turėjęs būti Petru ir Povilu, bet pakrikštytas kiekvienam tikram lietuviui brangiu Kazimiero vardu.Sodžiaus žaidimus žaidžiant, tėvams prie ūkio padedant, paaugusio K. Pakšto mokslai prasidėjo pradžios mokykloje Užpaliuose, po to jau kelionės. Išlaikęs šešių klasių egzaminus Šv. Kotrynos gimnazijoje Petrapilyje, išvyko į JAV, kur socialinius mokslus bei politologiją studijavo Valporaiso (Indiana), Lojolos ir Fordhamo (Niujorkas) universitetuose. Studijas tęsė Fribūro universitete 1919–1923 metais, kur studijas vainikavo moksline disertacija apie Lietuvos klimatą, tačiau daug geriau nei orą gebėjo nuspėti politinį klimatą ir jo permainas. Dar porą metų gyveno JAV, kur aktyviai dalyvavo lietuvių bendruomenių veikloje, redagavo populiarius laikraščius „Draugas“ bei „Darbininkas“.

Sugrįžęs į Lietuvą, 1925–1939 metais Lietuvos universitete dėstė gamtos mokslų disciplinas. Aktyviai veikė Lietuvos katalikų mokslo akademijoje, Ateitininkų federacijoje, Lietuvos geografų draugijoje, kitose organizacijose, buvo „Rotary“ klubo nariu, aktyviai diegė Baltijos valstybių sąjungos – Baltoskandijos konfederacijos – idėją. Daug keliavo, pažindamas svetimus kraštus sėmėsi idėjų Lietuvai. Pirmasis lietuvis, kuris įsmeigė lietuvišką trispalvę ant uolos, šalia šniokščiančio, gausiai putojančiais, griaudėjančiais vandenimis krintančio Viktorijos krioklio tolimojoje Afrikoje. Jo knyga „Aplink Afriką“ tarpukariu tapo kelioninės literatūros bestseleriu. Tyrinėjo ežerus, upes, kartu su prof. Steponu Kolupaila leisdavosi į daugybės dienų keliones baidarėmis.

Besikeičiant politiniam klimatui, telkiantis virš Europos audros debesims, ragino ruoštis vyriausybę karui, didiems praradimams ir todėl ragino bandyti įsigyti didesnius žemdirbystei tinkamus žemės plotus Kanadoje, Angoloje ar Britų Hondūre ir nukreipti į tuos kraštus lietuvių emigrantų srautus, kad išsiblaškę po visą pasaulį lietuviai nenutautėtų, neištirptų kitų tautų katile, tačiau susitelktų į vieną vietą, kurią visiškai kolonizuotų ir įkurtų atsarginę Lietuvą. Kraštą, kuriame būtų lietuviškos mokyklos, bažnyčios, laikraščiai, draugijos, klestėtų tradicijos ir ta rojaus žemė vadintųsi „Dausuva“.

Prezidentas Antanas Smetona, o ir kiti valdžios vyrai, į K. Pakšto pasiūlymus nekreipė dėmesio, manė, kad nelaimės aplenks šalį, tačiau už tokį abejingumą teko sumokėti brangia kaina – daugybe žuvusių, įkalintų, tėvynę apleidusių geriausių tautos sūnų ir dukrų.
Savo idėjomis pralenkė laiką, lietuvius kvietė naujais metodais iškelti savo tautą į garbingųjų ir kūrybingųjų eiles. Nors ir priverčia žiauri tikrovė konstatuoti mūsų krašto gamtinį vidutiniškumą ir net „biednumą“ bei jo padėties pavojingumą, bet ir neišvystyta lietuvio dvasinė vertė užkrečia mus gaivastingomis viltimis ir neleidžia numirti neišsitiesus pilnu nacionaliniu ūgiu ir neišbandžius pačių herojiškiausių pastangų išspausti iš savo žemės turtus, iškelti iš galvų mintis, iš širdžių meilę.
K. Pakštas teigė, kad dideliais gamtos turtais ir istorinio palikimo vertybėmis pernelyg apdovanotai, galima sakyti, ir neturtingai tautai, reikalingi puikūs, aukščiausios kokybės žmonės. Ir svarbiausias uždavinys yra jų išsiugdyti. Kvietė dinamizmo ir energijos ieškoti jūroje, kvietė tapti jūrine tauta, nes jūroje išmoksime drąsos, ištvermės, entuziazmo, optimizmo, pasitikėjimo savo jėgomis. Jūroje glūdi didieji Lietuvos turtai, tik išmokime juos gaudyti. Tik paimkime į savo rankas jūrinį prekių kelią iš Lietuvos ir Lietuvon, pasistenkime, kad visos tos prekės nuo Zarasų ir Merkinės iki pat Londono, Antverpeno ar Havro eitų per lietuvių rankas ir lietuvių laivuose. Greit įsteikime jūrininkų mokyklą ir padidinkime savo laivyną, kad galėtume, nors ir kaip dulkės, mažyčiais laiveliais užberti jūras ir apimti visus mums naudingus kelius ir kryžkelius.
Teigė, kad sunku būtų tiksliai išsiaiškinti, kodėl lietuviai yra taip lėti, flegmatiški, nejudrūs. Kodėl jie pasivėlavimą laiko tarsi tautišku stiliumi, ir kodėl gi šūkis „rytoj pažiūrėsim“ daugeliui virto nepakeičiamu principu? Tų priežasčių rasime menkoje sveikatoje, riebioje ir sunkioje dietoje, socialinėje ir istorinėje aplinkumoje ir didelėje Rytų įtakoje. Ar atsibundanti tautos dvasia vis labiau pajunta veržlumo, ryžtingumo stoką?

Pasak nepailstančio kovotojo už lietuvių ateitį, mažai tautai svarbu iškelti kiekvieną savo talentą ir neleisti jam skursti, sunykti. Šią taisyklę pamiršusios ir didžiosios tautos netenka įtakos pasaulyje ir sunkiai velkasi kultūrinės procesijos uodegoje. Jei talentų nebrangina mažosios tautos, tai jos pasirašo sau lėtos ir negarbingos mirties dekretą. Kūrybinė vaizduotė ir fantazija užtikrins lietuvybei nemarumą net sunkiausiuose, tragiškiausiuose išbandymuose.
Lemtingais 1939 metais pakviestas skaityti paskaitų į Kalifornijos universitetą, prof. K. Pakštas išvyko į JAV. Tuojau prasidėjo karas, vokiečiai ir rusai grobė silpnesnių kaimynų žemes, 1940 metais nepriklausomybės neteko ir Lietuva. Lietuvis tėvynės daugiau nebepamatė, likusį gyvenimą jos reikalais degdamas. Vis dar nepametė didžiosios idėjos visus lietuvius emigrantus bei karo pabėgėlius sutelkti į vieną vietą ir įkurti svajonių valstybę – „Dausuvą“. Jai buvo nusižiūrėjęs tinkamiausią vietą – Britų Hondūrą. Planas rodėsi visai paprastas: atvykus nors kelioms dešimtims tūkstančių lietuvių, buvo galima tapti didžiausia tautine bendruomene krašte, tad savomis ir viso krašto pajėgomis išlaikyti tautiškumą, tikėjimą, tradicijas, per amžius būti lietuviais. Tačiau tai padaryti nepavyko, nes didžioji idėja reikalavo ir pasiaukojimo, ir rizikos, todėl prie svetimųjų šlietis nuo seno įpratę tautiečiai buvo linkę naudotis kitų šalių ūkiniais bei socialiniais laimėjimais, tačiau nesiaukoti kuriant savąjį, lietuvišką rojų.

Švenčiant Šventosios dieną, 2016 metų vasarą Butėnuose ant senosios Pakštų sodybos ulyčioje trobos buvo pritvirtinta lentelė su užrašu, kad čia tarpukario vasaromis lankydavosi Lietuvos vandenų tyrinėtojas, geopolitikas prof. K. Pakštas. Jo pavasarojimus šviesiai prisimindavo profesoriaus pusbrolio Mykolo Pakšto dukros Marytė ir Onutė, pastaroji pas dosnų dėdę net kelerius metus gyveno Kaune, jo globojama lankė gimnaziją. Į Butėnus atvažiuodavęs automobiliu, kuriuo pavežiodavo sodžiaus vaikus, atveždavęs gardžių saldainių, jam valgiui parūpindavo Šventojoje sugautos žuvies. Moterys prisimindavo ir ypatingą nuotykį, kuomet dėdė į svečius atplaukė upe, mat keliolikos inteligentų grupės keliavo baidarėmis. Iš svečių išsiskyrė aukštas prakaulus vyras, garsus hidrologas prof. Steponas Kolupaila.
Nors ir primirštos, bet K. Pakšto idėjos tebėra gyvos. Norėtųsi tokią tautiškumo, tikėjimo, tradicijų puoselėjimo karalystę „Dausuva“ sukurti Butėnuose. O kad taip bent energingiausioji išeivių ir jų palikuonių dalis sugrįžtų į sodžių ir pabandytų sutartinai dirbdami sukurti stebuklą – pavyzdinę, veiklią bendruomenę, gyvenančią šviesioje vienybėje, ypatingai branginančią tautiškumą, puoselėjančią tikėjimą ir lietuviškas tradicijas.