To nelinkėčiau net baisiausiam savo priešui. Su savo vieno mėnesio amžiaus dukryte sausio 13 dieną buvau išsiųsta į Santariškių kliniką. Mažylė karščiavo ir buvo išberta į meningitą panašiomis dėmėmis, taip pat turėjo kitų panašių simptomų. Labai jaudinausi. Verkiau visą kelią nuo Anykščių iki Vilniaus.
Iš Anykščių mums siuntimą išrašė naktį iš sausio 13 į 14 budėjęs gydytojas. Kai paklausiau, ką jis mano, kas yra mažylei, gavau atsakymą: „Kas čia? Egzaminavimas?! Aš dabar čia turėsiu ligas jums vardint?!“ Tokie buvo gydytojo žodžiai.
Santariškių 4 gydytoja uždarė mus atskirą į šaltą „kamerą“, kaip raupsuotuosius. Apžiūrėjusi mergaitę, ji paprašė 1026 litų avansinio mokesčio, arba nepriims į ligoninę daryti tyrimų, kadangi, jų teigimu, mergaitė nėra drausta.
Aš pati esu drausta ir turiu 6 metų sūnų, kuris yra taip pat draustas.
Aš pasakiau, kad turiu tik 200 litų. Budinčioji gydytoja pasakė: „Bankomatas už kampo. Arba mokat 1000 litų, arba mes jūsų nepriimam!“ Dieve brangus, juk tai vieno mėnesio kūdikis. Kur žmogiškumas? Kur pasaulis ritasi?
Aš turėjau pasirašyti dokumentą, kad atiduosiu pinigus išeidama iš ligoninės – su ta sąlyga sutiko mus su mažyle priimti.
Buvome palydėtos bjauriu koridoriumi į pirmąjį skyrių. Sąlygos pasibjaurėtinos: tualetas dvokia išmatomis, auga pelėsiai po kriaukle, langai užkalti didele vinimi – kraupu. Lovos čiužinys iš supuvusio porolono, spintelės be rankenų, iškrypusios, vaiko lovelė kaip kiaulių gardas.
Aš tikrai nemaniau, kad išsivysčiusiame pasaulyje dar yra tokių vietų. Tiesiog kraupu. Kaip siaubo filme.
Budinčios seseles paėmė kraują iš mažylės tyrimams. 5 val. ryto atėjo tą naktį budėjęs vedėjas. Pasakė, kad tyrimai yra geri, ir kad mažylei nėra meningito. Aš norėjau kuo greičiau išsinešdinti iš ten, nes tokiomis sąlygomis gulėti ligoninėje yra visiškas absurdas.
Į rytinę pamainą atvykusi skyriaus viršininkė sausio 14 rytą įpuolusi bjauriu tonu net neprisistačiusi pareiškė: „Ką čia galvojat? Niekur jūsų neišleisim, net negalvokit! Dabar pat susimokėkit 1000 litų!“
Čia yra žemiau žmogiškumo ribų. Visa, ko jie nori – tik pinigų į vieną iš savo penkių kišenių, atkištų prieš tavo nosį, arba dvėsk kaip šuo.
Tokio gyvuliškumo ir žvėriškumo iš gydytojų nesu patyrusi per savo gyvenimą. Net nemaniau, kad tai egzistuoja! Bejausmiai laukiniai! Dieve, padėk jiems!
Iš ligoninės išvykau tą patį rytą.
Šiuo laišku norėčiau perspėti gerus žmones, kas laukia jūsų, jeigu patektumėte ten.
