Tradicines šventes reikia minėti naujomis formomis

Trečiadienį, rugpjūčio 23 dieną, Lietuvoje buvo minima Baltijos kelio, arba Juodojo kaspino, diena. Anykščių rajone šia proga renginių ar minėjimų nebuvo.
„Anykštos“ kalbinti kultūrininkai – buvęs Anykščių Kultūros centro režisierius Julius Jakubėnas, Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos Anykščių filialo pirmininkas, istorikas Gintaras Vaičiūnas, Anykščių kultūros centro Troškūnų skyriaus renginių organizatorė, režisierė Jolanta Pupkienė – buvo vieningos nuomonės: šią dieną minėti reikia, tačiau kaip tą daryti, galvas turėtų pasukti visi.

Šventė nunyko

„Bandymų surinkti žmones minėti Baltijos kelio sukaktį buvo, ir labai nemažai. Bet ir pats, dirbdamas Kultūros centro režisieriumi, pastebėjau, kad kaži, ar pavyktų surinkti žmones į Baltijos kelią. Tada žmonės buvo pasiruošę susirinkti, manau, turi ateiti atitinkamas laikas, kad žmonės norėtų prisiminti tą datą ne tik kaip istorinį įvykį, bet ir tų jausmų, patirties rekonstrukciją. Bet kokia šventė yra to fakto ir to prisiminimo rekonstrukcija. Tokios didelės vienybės, kokia buvo pademonstruota prieš 34 metus, ko gero, dar nereikia“, – apie tai, kodėl anykštėnai nebemini šios datos, svarstė J. Jakubėnas.

„Manau, kad žmonėms šventė nebeaktuali, jie nesusirenka. Iš organizatorių vidinės pusės galiu pasakyti, kad šventė jokiu būdu nebuvo pamiršta, ji ilgainiui nunyko dėl galbūt tik Anykščiams būdingo tos šventės neaktyvumo. Tenka susirinkti dėl dviejų-trijų žmonių. Kai pats pradėjau čia dirbti prieš septynerius metus, jau tuomet į suorganizuotą šventę atėjo saujelė žmonių – kokių penkiolika. Buvo bandyta įtraukti jaunimą, vyko orientacinės varžybos, kuriuose sudalyvavo gal keturi žmonės.
Privaloma ir būtina šią dieną minėti, bet pasirinkimas – švęsti ar nešvęsti – priklauso ne vien nuo organizatoriaus, bet ir nuo piliečio. Ilgainiui, per patirtį, buvo prieita prie išvados, kad diena yra labai svarbi, bet galbūt žmonės dar nepasiruošę vėl susiburti. Ji minima nacionaliniu mastu, galbūt ji pasireikš ir pas mus kitomis formomis iš pačių gyventojų. Kitais metais bus 35-erių metų sukaktis, tad net neabejoju, kad Anykščiai sužibės. Neabejoju, kad jubiliejinių metų minėjimas bus grandiozinis“, – buvo įsitikinęs režisierius.

J. Jakubėno nuomone, šią dieną minėti yra reikalinga tol, kol yra amžininkų.
„Po to tai yra tik istorijos priminimas. Manau, kad šventę reikia minėti tol, kol yra ją menančių. Deja, jų vis mažėja, ir kai jų nebeliks, bus istorijos priminimas. Kultūros atstovams tarsi našta yra priminti tas datas, jos jau nėra įprastos minėti. Atsiranda tarsi dilema. Jeigu ta data jau po truputėlį nyksta, amžininkų, kuriems ji rūpi, mažėja, tradicija ją minėti taipogi proporcingai mažėja.

Tada jau reikia ieškoti kitos formos tai dienai paminėti. Arba tai taps tik įsimintina data kalendoriuje, kurią mes atversime, arba ji evoliucionuos į kažkokią minimą datą, – mąstė režisierius. – Šiandien patys amžininkai yra atitinkamo amžiaus ir sveikatos, o tos datos istorinis palikimas jau turėtų būti skatinamas, kaip priminimas jaunimui. Ir tai jau – kitokių pateikimo formų ieškojimas.“

J. Jakubėnas prisiminė, kad jau yra būta bandymų šią datą paminėti kitaip: „Bandyta tą datą pakelti iki aktyvios šventės su orientacinėmis varžybomis, performansais – čia yra atsigręžimas į mūsų jaunąją auditoriją. Tačiau jei jaunas žmogus, jau sulaukęs brandos, „įšoka“ į tokių datų minėjimą, jam jos nėra aktualios, jis jau susiformavo jų neminėdamas…“

Pastebėjus, kad galbūt tokiais minėjimais turėtų rūpintis kultūros centrai, J. Jakubėnas svarstė: „Viena centrinė iniciatyva ar iš Kultūros centro, ar pavienio kūrėjo, gali būti kaip blyksnis ir nuaidėti vieną kartą. Bet tęstinumas ir tradicija turi būti puoselėjama ir tradicija yra diegiama ne iš vieno šaltinio. Tai jau yra bendruomeniškumas, o bendruomeniškumas yra nuo šeimos, pirminio ugdymo sistemos, vėliau – vidurinio ugdymo ir toliau.“

Galėtų organizuoti sporto varžybas

Istorikas, pirmasis Lietuvos genocido aukų muziejaus direktorius G. Vaičiūnas taip pat išsakė mintis, kad šios dienos pamiršti nevertėtų.
„Ši diena įtraukta į valstybinių švenčių sąrašą, manau, kad ją reikėtų paminėti. Ji susijusi su labai skaudžiais mūsų istorijos įvykiais – Molotovo-Ribentropo paktu. Tą dieną buvo nuspręsta Lietuvą sunaikinti. Mūsų kaimynai suderėjo tą padaryti“, – kalbėjo G. Vaičiūnas ir, pasiteiravus, kaip šią dieną būtų galima minėti, tęsė: – Tokios šventės pavyzdys man yra partizano Algimanto apygardos žūties minėjimas, kuomet žuvo net 33 žmonės Šimonių girioje – tądien ten susirenka daug jaunimo, organizuojamas pagarbos bėgimas, su prizais, apdovanojimais. Tradiciškai šis bėgimas organizuojamas spalio pabaigoje ir į jį atvyksta ne tik žmonės iš mūsų rajono. Tad paminėti galima ir kažkokia kitokia forma, kuri pritraukia daugiau jaunimo.“

G. Vaičiūnas teigė manantis, kad Anykščių Kultūros centro muzikiniai pasirodymai minėjimuose yra gerai, jie tinkantys įvairioms šventėms, tačiau, istoriko nuomone, tokiomis progomis būtų galima pagalvoti ir apie sportą, pagarbos varžybas.
„Algimanto apygardos žūties minėjimas irgi yra liūdnas paminėjimas, jis galėtų vykti su kalbomis, dainomis, o įgavo visiškai kitą formą – pagarbos bėgimą. Tad toks akcentas galėtų būti ir šiai dienai paminėti. Būtų galima vienais metais vienaip daryti, sakykime, su sportu susijusias varžybas, kitais – kitaip, pavyzdžiui, organizuoti koncertą ar panašiai.

Reikėjo apie šią dieną mokyklose daugiau pasakoti, jaunoji karta nuo to labai toli. Pastebiu vieną dalyką – jei jaunimas yra savanoriai, šauliai, jie visai kitaip reaguoja į tuos renginius, šventes, kitaip jas supranta. O eiliniai mokinukai jomis domisi kur kas mažiau“, – kalbėjo G. Vaičiūnas.

Svarbu įtraukti jaunimą

J. Pupkienės nuomone, Lietuvoje, o ir Anykščių rajone, švenčių ir minėjimų išties labai daug, tad vertėtų pagalvoti ir apie kitokias renginių formas bei kaip atskirti tas datas, kurias reikia paminėti, ir kurias – švęsti.

„Sakykime, Gedulo ir vilties diena yra paminėjimo diena – dideliam tokių dienų šventimui apskritai nepritariu. Kartais atrodo, kad tokias gedulo dienas mes minime su triukšmu, tačiau šventės ir minėjimai turėtų būti išsiskirstomi.

\Kiekvienai įstaigai tai turėtų būti aktualu ir nebūtina švęsti su dideliu patosu, didelėmis sueigomis, galima minėti įvairiomis akcijomis, kažkokio aprašo įkėlimu medijose. Manyčiau, kad turime galvoti apie bet kokias naujas renginių formas, nes Lietuvoje vyksta labai daug visko ir jau nebepakanka senomis formomis susirinkti aikštėje, palozunguoti ir pasirodyti, kad štai, kaip mes mokame kažką surengti…“ – kalbėjo režisierė.

Pasiteiravus, kodėl, jos nuomone, anykštėnai šios datos nebemini, J. Pupkienė sakė:
„Kodėl vyksta arba nevyksta, atsakyti negaliu, nes neturiu tam teisės, tai – kiekvienos įstaigos reikalas. Norėdama kažką kritikuoti, turiu pati prie to prisidėti. Jei pati nepasiūlau nieko, negaliu ir kritikuoti kitų darbų. Tačiau kad nereikia tokių dienų pamiršti ir jas reikia prisiminti, nes tai yra tautos dalis, tai tikrai. Bet kaip organizuoti ir kokia forma, aš nežinau – manyčiau, šį klausimą reikia išdiskutuoti visiems kultūrininkams bendrai susirinkus ir nuspręsti, kaip prisibelsti prie vaikų ir jaunimo, kad jie nepamirštų. Juk jie yra mūsų ateitis.“

Rankomis susikibo apie
2 milijonai žmonių

Rugpjūčios 23 dieną Lietuvoje minima Juodojo kaspino diena, taip pažymint 1939 metų rugpjūčio 23 dieną Vokietijos ir Sovietų Sąjungos užsienio reikalų ministrų pasirašytą nepuolimo sutartį – vadinamąjį Molotovo-Ribentropo paktą ir slaptuosius protokolus.
Pagal paktą, sovietai ir naciai Antrojo pasaulinio karo išvakarėse pasidalijo Baltijos šalis ir Lenkiją į įtakos sferas. Papildomuose slaptuose protokoluose Estija ir Latvija buvo priskirtos TSRS, o Lietuva palikta Vokietijai. Rugsėjo 28 dieną Josifas Stalinas ir Adolfas Hitleris pasirašė antrąjį Vidurio Europos padalijimo aktą, pagal kurį Lietuva atiduota TSRS.
1989 metų rugpjūčio 23 dieną, prisimindamas J. Ribentropo–V. Molotovo aktą, atėmusį Baltijos šalių nepriklausomybę, Lietuvos Sąjūdis surengė akciją „Baltijos kelias“. Akcijos metu Lietuvos, Latvijos ir Estijos gyventojai (apie 2 mln.), susikibdami rankomis, sudarė gyvą grandinę per Baltijos valstybes, taip simboliškai atskirdami Baltijos valstybes nuo Sovietų sąjungos, išreikšdami norą būti laisvais.