Su kunigu – ir akmenų taku į kalno viršūnę 

Lina RUŠĖNIENĖ

Du dešimtmečius Pumpėnuose kunigaujantis Domingo Avellaneda su jaunuoliais žaidžia futbolą, keliauja, pramogauja, bet nepamiršdami sukalbėti maldą. 7 vaikinai pasirinko kunigystę, kiti pargrįžta tuoktis, krikštyti vaikų. Parapijiečiai jį garbina už gerus darbus, bet į bažnyčią nesiskubina. Kodėl? Kunigas kaltina sovietmetį, rovusį tikėjimą su šaknimis.

Be žmonių – vien sienos

Jei Pasvalio rajono Pumpėnų miestelio gyventojai galėtų pasirinkti aukso monetų pilną puodynę ar vienuolyną ir jo dvasiai atstovaujantį Švč. Mergelės Marijos parapijos kleboną – kunigą Domingo Avellanedą, kažin ką imtų?

To korespondentės klausiamas kunigas Domingo ištaria nežinantis, bet, jo įsitikinimu, bažnyčia ir vienuolynas yra kultūrinis Pumpėnų lobis.

Vargu ar kiekvienas pumpėnietis žinotų iš Argentinos atvykusio kunigo D.Avellanedos pavardę, nes įprasta, kad į jį kreipiamasi vardu.

Pašnekovas tęsė, kad bažnyčia ir vienuolynas be žmonių, jų iniciatyvos būtų tiktai šaltos sienos – visai kaip eksponatų pilnas, bet lankytojų nesulaukiantis muziejus.

„Ištisus metus čia dvasingumo gali ieškoti jaunas ir senas, turtingas ir vargšas, išsilavinęs ir bemokslis. Kviečiami ir tie, kurių užkietėjusi širdis, kiekvienas bus priimtas ir išklausytas“, – tęsė kunigas.

Žaisti futbolo – su sutana

Labiausiai Pumpėnų kunigai vienuoliai išgarsėjo savo veikla su jaunimu. Apie tai prabilusiai korespondentei kunigas Domingo atsakė, kad jų tikslas visai kitas, tikrai – ne išgarsėti.

„Ką mums duotų išgarsėjimas, ką tuo laimėtume? Nieko. Mūsų misija kita – padėti žmonėms, ypač jaunimui, rasti Dievą, sutvirtinti jų tikėjimą“, – sakė jis.

Į Pumpėnus jis atvyko prieš du dešimtmečius ir sujaukė nuo seno vyravusią nuostatą, kad parapijiečiai gyvena sau, o dvasininkai turi savo rūpesčių ir savo kasdienybę.

Todėl nuotraukos, kuriose sutaną vilkintis klebonas su paaugliais aikštėje vaikosi futbolo kamuolį, stebino daugelį, ypač gyvenančius kitose vietovėse.

O dar atvykus kunigui Domingo, Pumpėnuose prasidėjo vaikams ir jaunuoliams skirtos stovyklos, renginiai, paskaitos, kelionės į užsienį arba – tiesiog išvykos dviračiais į mišką.

Korespondentės kalbinami pumpėniečiai pritarė, kad vienuolyne gyvenantys Dievo tarnai yra tikras miestelio lobis, nes jie – neužsisklendę, neužsidarę, priešingai – pulsuojantys gyvybingumu ir į įvairias veiklas pritraukiantys jaunimą.

Į kalno viršūnę per akmenis

Kunigas Domingo įsileidžia korespondentus į vienuolyną. Paprašytas jį aprodyti, šeimininkas mus veda į koplyčią. Tai – kunigų vienuolių maldos vieta.

Be pašnekovo, Pumpėnų vienuolyne gyvena dar du taip pat iš Argentinos atvykę kunigai vienuoliai. Seserys vienuolės gyvena Panevėžyje ir į Pumpėnus atvyksta, kai prireikia kokios nors pagalbos.

Dar pamatome jaukią virtuvę ir sužinome, kad čia argentiniečiai savaitgaliais su jaunuoliais kepa picą, ją skanauja ir šnekučiuojasi. Bet jokiu būdu nepamirštami ir tikėjimo reikalai. Sukalbėti maldą vienuolyne besisvečiuojantiems vaikams – įprastas dalykas.

Kunigas tęsia, kad praėjusi vasara buvo labai aktyvi. Vyko stovyklos vaikams ir jaunimui, tradicinės Jaunimo dienos, o bene įspūdingiausia buvo kelionė į Italijos Alpes, kopimas į kalnus.

„Su berniukų komanda kopėme su palapinėmis ten, kur ledas, šaltis, vėjas… Daug ko išmoko – nugalėti baimę lipant per akmenis, kai grįžti negali ir tiesiog turi eiti į priekį. Įprato įveikti nepatogumus, pasigaminti maistą neįprastomis sąlygomis“, – pasakoja pašnekovas.

Užtat kaip visiems buvo gražu pasiekus kalno viršūnę!

Pinigų reikėjo tik degalams

Keliones kunigas Domingo vertina dėl to, kad vaikai pamato pasaulį, praplečia akiratį ir atsiskleidžia patys. Mat per sunkumus labiausiai išryškėja žmogaus dorybės ir trūkumai, pamatai, ar gali juo pasikliauti.

Į kalnus važiavo jaunuoliai iš Pumpėnų ir iš kitų miestų, o pinigų reikėjo turėti tik automobilio degalams.

Kelionė į Italijos kalnus vyko trečią kartą. Klebonas norėtų dažniau vaikams parodyti šį gamtos stebuklą, bet pats yra labai užimtas. Išvykstant reikia surasti kunigą, kuris jį pavaduotų.

Kitos išvykos būna trumpesnės ir daug paprastesnės. Pumpėnų jaunimas yra keliavęs į Vokietiją, Olandiją, Liuksemburgą, miestu muziejumi vadinamą Romą, Italijos sostinę.

Čia klebonas buvo išvykęs savaitei su 30 vaikų būriu.

Lanko muziejus ir bažnyčias

Ar pavyksta susitarti su paaugliais dėl bendros tvarkos, tam tikrų taisyklių? To paklaustas, kunigas Domingo sakė, kad vaikai iš anksto žino: kelionės yra pažintinės, bet ir piligriminės, neatsiejamos nuo tikėjimo.

„Tie, kurie keliauja, žino, kad lankysime ir muziejus, ir bažnyčias, kad tikrai dalyvausime mišiose. O po jų kartais tiesiog vaikštome šių miestų gatvėmis“, – tęsė pašnekovas.

Įspūdžiai lieka labai įvairūs – nuo nuostabos, kaip purvina, iki prisiminimų, kiek daug matė mašinų ir žmonių, įspūdingų meno kūrinių, girdėjo iki šiol negirdėtų kalbų.

„Vaikai pamato pasaulio įvairovę, kad kitur viskas yra kitaip nei gyvenant Pumpėnuose“, – kalbėjo klebonas.

Pažinimo sėklą tereikia pasėti į vaikų širdis, ir daugelis jų sudygs savaime.

Kunigas Domingo tęsė, kad kelionių tikslas yra ne betikslė pramoga, o būdas padėti jaunuoliams rasti Dievą.

Nuo maldos niekam neskaudėjo

Kunigas Domingo tęsė, kad su kitais vienuoliais tariasi, kuo dar galėtų sudominti jaunimą ir taip jį prikviesti į bažnyčią.

Jis pasakojo turintis vaikų patarnautojų grupę. Jie – išskirtiniai, o kad tai parodytų, klebonas su jais dviračiu kartu važiuoja į mišką, žiemą prie laužo pasakoja istorijas, kepa dešreles, lanko partizanų bunkerius.

Kalbasi apie Nepriklausomybės kovas ir apie priklausomybes – nuo telefono, interneto…

„Už žuvusiuosius vardan laisvės sukalbame maldelę – ir niekam nuo to neskauda“, – aiškino pašnekovas.

Kitą sykį vyksta žiūrėti filmo į kino teatrą ar žaisti boulingo.

„Linksmintis galima prasmingai. Na, sakykite, ar jums yra tekę žaisti boulingą su kunigu? O šie vaikai žaidžia“, – šypsojosi klebonas.

Kunigystę pasirinko septyni vaikinai

Jaunimo dienos taip pat būna ne tik šventė su sportiniais žaidimais, smagiomis pramogomis, bet ir – šv. Rožinio procesija, išpažintimis, dalyvavimu mišiose, paskaitomis.

„Žaisti yra smagu, bet tai tik priemonė formuoti jaunuolių asmenybę, kad jie domėtųsi, keltų klausimus, patys bandytų į juos atsakyti“, – kalbėjo kunigas.

Pakviesti lektoriai skaito paskaitas apie Šventąjį Raštą, berniukams – kad vyriškumas puošia, mergaitėms – kas yra moteriškumas, kaip ieškoti savo pašaukimo, kaip pasirinkti profesiją.

„Kunigų pašaukimas – ne tik išklausyti išpažintis, bet ir padėti vaikams planuoti savo ateitį, parodyti, kaip daryti pasaulį geresnį. Rezultatas galbūt ne iš karto matomas, bet kai jaunuoliai grįžta pas mus tuoktis, krikštyti vaikų – didžiulis džiaugsmas“, – atviravo pašnekovas.

Didžiausiu savo ir kitų vienuolių veiklos įvertinimu jis laiko tai, kad net 7 jo pažįstami vaikinai pasirinko kunigystės kelią.

„Jie suprato, kad būti kunigu – tai ne bausmė, o laimė“, – sakė klebonas.

Angelu dar niekas negimė

Vienuolyne, nedideliame kunigo Domingo darbo kabinete, – tik svarbiausi daiktai, kelios nuotraukos, paties tapytas paveikslas, o dar – futbolo varžybose pumpėniečių iškovotos taurės.

Klausiu, ar atvykdamas į Pumpėnus turėjo planą, kaip susidraugauti su vietos gyventojais, jaunimu? Ir ar bent mintyse įsivaizdavo, kad atspirties tašku taps futbolas?

„Nežinojau beveik nieko nei apie Pumpėnus, nei apie žmones, nemokėjau kalbos. Buvau atsiųstas, vos tik tapau kunigu. Atvykęs į viską pažvelgiau kūrybiškai, neturėjau tokios strategijos, kad štai atvažiuosiu, o tada žiūrėsiu, kada vaikai eis žaisti futbolo, ir pats eisiu į aikštelę“, – šyptelėjo kunigas Domingo.

Viskas vyko natūraliai. Argentiniečiai dėl futbolo pametę galvas, o klebonas visuomet mėgo sportą, todėl džiaugėsi, kad yra su kuo drauge pagainioti kamuolį. Kartu tai tapo galimybe susipažinti su vietos jaunimu.

„Reikia pačiam eiti ten, kur žmonės, o ne laukti, kol jie prie tavęs prieis“, – tęsė pašnekovas.

Prisiminus pasakojimus, kad išdykę paaugliai iš pradžių kunigą išmokė visokių negražių žodžių, pašnekovas tuo visai nesipiktino, tiktai juokėsi.

„Vaikai yra vaikai… Argi jūs pati vaikystėje nekrėtėte išdaigų? Angelu dar niekas negimė“, – tolerantiškai įvertino.

Liūdina pustuštė bažnyčia

Kunigas Domingo kalbėjo, kad bendravimas pirmiausia priklauso nuo žmogaus asmenybės, būdo bruožų, nuo to, kaip buvo elgiamasi jo šeimoje.

Jei, pavyzdžiui, turi reikalų kurioje nors įstaigoje, o ten dirba daug darbuotojų, kur kas smagiau, jeigu darbuotojas yra malonus ir paslaugus. Kunigystė yra pašaukimas, bet kartu ir darbas, kaip ir visi kiti darbai.

Klebonas tęsė, kad vis dėlto jo tikslas nebuvo susirasti Pumpėnuose draugų.

„Svarbu, ne kad žmonės mane mylėtų, o kad per mane rastų tikėjimą. Į bažnyčią einama ne su manimi bendrauti, o kalbėtis su Dievu“, – tęsė pašnekovas.

Jis apgailestavo, kad per mišias bažnyčia pustuštė, daugiau dalyvaujančių mišiose – iš kitų vietovių, ne vietiniai.

„Prieš Kalėdas du tris mėnesiu lankau parapijiečius, laiminu jų namus. Malonu, kad priima apie 90 procentų pumpėniečių. Kalbamės, kartu geriame arbatą. Būna šilta ir jauku, bet vėlgi – mano misija yra juos prikviesti į bažnyčią“, – kalbėjo argentinietis.

Tad kodėl pumpėniečiai, garbinantys kunigą už jo aktyvią veiklą su jaunimu, daugiau laiko praleidžia prie televizoriaus negu bažnyčioje?

Kunigas Domingo svarstė, kad dėl to kaltas sovietmetis, kai tikėjimas iš žmonių širdžių buvo raunamas su šaknimis.

Ilgėtis tėvynės nėra laiko

Paklaustas, ar ilgisi Argentinos, kunigas Domingo nusijuokė, kad tam neturi laiko. Tėvynę jis stengiasi aplankyti bent kas antrus metus.

Jo tėvas yra verslininkas, o motina – advokatė. Kunigas turi tris seseris ir brolį. Viena sesuo – vienuolė, dvi seserys turi po 6 vaikus. Jauniausias brolis yra 4 vaikų tėvas.

Argentinoje gausi šeima yra laimė, džiaugsmas.

Pašnekovas lygino, kad abiejose šalyse daugybė skirtumų, bet dabar jau daug keistų dalykų jis suranda Argentinoje, o Lietuvoje jau beveik viskas įprasta.

Tėvai ne kartą lankėsi Pumpėnuose, kunigas su jais kalbasi ir internetu, pasakoja apie savo darbus, veiklą. Nuvykęs į tėvynę, lanko giminaičius ir kalbasi apie jų gyvenimus.

Ar norėtų grįžti į Argentiną?

Į tai kunigas atsakė, kad yra davęs klusnumo įžadus, todėl eina ten, kur siunčiamas.

„Dirbu tam, kad žmonės rastų Dievą, ateitų į mišias. Matyt, teks dirbti dar bent du dešimtmečius“, – šyptelėjo jis.

panskliautas.lt

Projektas „Ieškok lobio!“