Vis dažniau maisto pristatymo paslaugas teikiančios ar mažmeninės prekybos bendrovės kreipiasi į specialistus, kad šie suteiktų žinių, kaip darbuotojams elgtis apiplėšimų metu. Tokius kursus organizuojanti saugos tarnyba „Ekskomisarų biuras” teigia, kad apiplėšimas – vienas žiauriausių nusikaltimų, dažnai nukentėjusieji sutrinka, būna ištikti šoko ir nežino, kaip elgtis, kaip prisikviesti pagalbos.
Vis dažniau maisto pristatymo paslaugas teikiančios ar mažmeninės prekybos bendrovės kreipiasi į specialistus, kad šie suteiktų žinių, kaip darbuotojams elgtis apiplėšimų metu. Tokius kursus organizuojanti saugos tarnyba „Ekskomisarų biuras” teigia, kad apiplėšimas – vienas žiauriausių nusikaltimų, dažnai nukentėjusieji sutrinka, būna ištikti šoko ir nežino, kaip elgtis, kaip prisikviesti pagalbos.
Apiplėšimo padariniai dažniausiai būna tragiški: sunkus kūno sužalojimas, dvasinė trauma, net mirtis. Plėšikų aukomis gali tapti ne tik prabangos prekėmis prekiaujančios parduotuvės darbuotojai ar pasiturintys gyventojai, bet ir vos galą su galu suduriantys žmonės – kartais užpuolikai apie savo aukas žino mažai. Noras turėti pinigų nustelbia ne tik logikos dėsnius, bet ir moralę.
Nors organizuojamus mokymus dažniausiai lanko įmonių darbuotojai, šią naudingą informaciją galime pritaikyti kiekvienas mūsų. Kaip elgtis apiplėšimų metu konsultuojamės su „Ekskomisarų biuro” saugos specialistais.
Kaip jie sužino?
Dažniausiai aukomis tampa turintieji vertybių. Iš kur apie tai sužinoma, paaiškėja pasklaidžius dienraščius ar skelbimų svetaines – iškart akivaizdu, kas ką parduoda, perka ir kt. Todėl į svečius kvieskitės tik gerai pažįstamus žmones. Kaip jūs gyvenate, ką turite, nusikaltėliai dažniausiai sužino ne tik iš jūsų pačių, bet ir iš artimųjų, giminaičių, kaimynų, draugų, šeimos bičiulių. Pasakodami apie naujus brangius daiktus jūs informuojate apie turtą, kuriuo atitinkami asmenys tuoj pat susidomi ir tomis žiniomis pasinaudoja.
Įvykus užpuolimui auka dažniausiai neprisimena, kaip atsidūrė nepažįstamoje vietovėje, kada ir kaip buvo apiplėšta. Gali būti, kad aukai „padėjo” atsitiktiniai draugai arba pasisiūlęs pavežti nepažįstamasis. Labai dažnai ant tokio kabliuko kimba atvykėliai arba pakeleivingas mašinas stabdančios moterys ir merginos. Kartais veždamas pakeleivę vairuotojas paslapčiomis ją apžiūri ir, matydamas ne vieną auksinį papuošalą ant rankų ar kaklo, užpuola. Dažnai tai baigiasi ne tik apiplėšimu, bet ir išprievartavimu ar net nužudymu.
Aukos stebimos ir gatvėje. Iš elgesio, aprangos, kalbos užpuolikai nesunkiai nustato, ar žmogus vietinis. Paprastai aukas stebi vadinamieji „žvejai” – savotiškos plėšikų akys ir ausys. Jų užduotis – ne tik surasti auką, bet ir įgyti jos pasitikėjimą, įvilioti į spąstus. Klaidžiais keliais žmogus atviliojamas į landynę, nuošalią gatvę ar skersgatvį, apleistus, negyvenamus namus, statybų aikšteles. Užpuolikų bendrininkės neretai būna dailios merginos. Jos aukas medžioja restoranuose, kavinėse, viešbučiuose, stotyse, skveruose, parkuose. Paprastai mergina po linksmų vaišių kviečia auką į svečius pas save ar draugę arba tiesiog prašo palydėti namo. Pakeliui prisistato „gerbėjai”, „chuliganai” ir auka apiplėšiama, o mergina pabėga.
Aukų kartais tykoma ne tik nuošalesnėse vietose, bet ir tualetuose, ypač moterų. Čia atimami rankinukai, auksiniai žiedai, laikrodžiai, apyrankės, grandinėlės. Juk moterys mėgsta puoštis. Tuo plėšikai ir naudojasi. Be abejo, tokios plėšikų padėjėjos vardas visada išgalvotas, mergina visada ginasi savo „gerbėjų” ar „chuliganų” nepažįstanti. Panašios situacijos kartojasi, kol pagaliau jinai įkliūva kriminalinės policijos darbuotojams.
Ką daryti užpuolus?
Plėšikai dažniausiai slepia veidus, stengiasi nepalikti pėdsakų, dėvi kaukes, mūvi pirštines ir paprastai atvyksta savo transportu. Svarbu nesutrikti.
Įstatymai numato, kad žmogus turi teisę gintis, net nužudydamas užpuoliką. Namuose ginklu gali tapti ir kirvis, šakės bei kiti rakandai. Patartina, jei įmanoma, išsukti elektros kamščius arba nors lemputes. Tamsoje nusikaltėliams bus sunkiau orientuotis. Duris galima užstatyti spinta, stalu, prie slenksčio padėti aukštyn apverstą kėdę. Jei žinote, kad negalėsite pasipriešinti ar prisišaukti pagalbos, bandykite slėptis, išbėkite iš namų. Visada atsiminkite: svarbiausia – jūsų gyvybė. Saugokite ją, o ne materialines vertybes.
Labai svarbu apiplėšimo metu įsidėmėti kuo daugiau detalių. Susidūręs su nusikaltėliu žmogus neretai sutrinka ir pamiršta įsidėmėti svarbias detales. Tačiau orientaciją, įvykio vertinimą lemia ir žmogaus individualiosios savybės: charakteris, amžius, patirtis, pastabumas, emocijos. Į kritinę padėtį patekęs žmogus daug ko nepastebi, nes viskas vyksta žaibiškai. Todėl reikėtų įsidėmėti vieną taisyklę: kad ir kaip nusikaltėlis maskuotųsi, yra nemažai ypatybių, kurių paslėpti arba nepastebėti neįmanoma, pavyzdžiui, nusikaltėlio ūgis, sudėjimas, gestai, eisena, balsas, kalba, iš kurios pusės užpuolikai pasirodė, kas juos atvežė, kur dingo.
Spąstai!
Kartais žmonės užpuolami tarpuvartėse, kiemuose, laiptinėse, net liftuose. Reikėtų įsidėmėti keletą taisyklių, kaip elgtis tamsiu paros metu:
– visada stenkitės išvengti nuošalesnių vietų;
– grįždami namo apsidairykite, ar niekas neseka iš paskos;
– jei įėjote į neapšviestą laiptinę, būkite pasiruošę bet kokiam netikėtumui, visada atminkite, kad galite būti užpultas net lifte, ypač jei namas netoli kavinės, restorano, baro ar kitų pasilinksminimo vietų, kur renkasi aštrių pojūčių mėgėjai, linkę čia pat uždarbiauti, kai pristinga pinigų.
Pasitaiko, kad moteris ar merginas užpuola taksistai, nuvežę į mišką ar toliau į priemiestį. Ypač pavojinga stabdyti automobilį vėlų metą, naktį. Jei esate svečiuose, geriau telefonu išsikvieskite taksi, nerizikuokite keliauti viena, be palydovo. Jei naktį važiuojate taksi ar privačiu automobiliu, stebėkite kelią, ar tikrai veža į namus. Sėsdamos į taksi merginos turėtų įsidėmėti automobilio numerį, vairuotojo veidą, mašinos spalvą. Sėstis geriau ant užpakalinės sėdynės. Atrodo, smulkmena, bet verta dėmesio. Pusmetris, skiriantis nuo vairuotojo, sukuria psichologinę erdvę, padeda geriau orientuotis, stebėti kelią.
Kaip pasipriešinti užpuolikams?
Auka dažniausiai užpuolama netikėtai. Iš pradžių grasinama peiliu ar pistoletu, stengiamasi apsvaiginti ar paveikti psichologiškai. Prievartautojai, kaip ir kiti nusikaltėliai, bijo šviesos, žmonių, triukšmo. Jei užpuolikai fiziškai yra stipresni, nepamirškite, kad vienintelis jūsų ginklas – balsas. Patekus į tokią situaciją reikia šauktis pagalbos, o ne tyliai grumtis su užpuoliku. Beje, pradėjus šaukti pagalbos, ir pats užpuolikas neretai sprunka, ypač jei pasirodo žmonių.
Jeigu esate užpulti iš nugaros, stenkitės ištrūkti iš užpuoliko gniaužtų, šaukite, spirkite į tarpkojį, kibkite į plaukus, kąskite. Jei partrenkė ant žemės, susirieskite į kamuolį, draskykite užpuolikui veidą. Tik nepasiduokite baimei. Ji pakerta jėgas ir valią priešintis. Atminkite, kad po grumtynių lieka nusikaltimo pėdsakų: ant jūsų kūno, drabužių, po oda, ant žemės. Jei nesugebate priešintis, tai nors meskite užpuolikui į akis žemių ar rankinuką, skėtį, laimėkite nors menką akimirką atsiplėšti nuo užpuoliko, bėkite link žmonių, į artimiausią namą ir šaukitės pagalbos.
Visas situacijas išvardyti sunku. Kiekvienas nusikaltimas – kone atskira istorija: veikiantys asmenys, laikas, vieta, priežastys, sąlygos, kitos aplinkybės. Kur ir kaip galime būti užpulti, prognozuoti nelengva, tačiau dažniausiai tai būna nuošalios, neapšviestos vietos.
Netylėti
Užpuolimo akimirką labai svarbu šaltakraujiškai įvertinti padėtį, žaibiškai reaguoti į aplinkybes. Tokiais atvejais žmonės dažniausiai sutrinka, išsigąsta, nežino, ką daryti. Net po nusikaltimo abejoja, ar verta kreiptis į policiją: ar jos darbuotojai patikės, kad apiplėšė, ar ten niekas neapšauks, ar, užuot padėję, nenugabens į blaivyklą ir panašiai. Taip žmogus įtikina save, kad neverta pradėti žygio norint atgauti prarastas vertybes. Dėl to įvykio detales dažnai sužino tik šeimos nariai, artimieji, o ne policijos darbuotojai. Taip nusikaltėlio veiksmai lieka nuslėpti ir sudaromos sąlygos jam toliau plėšikauti.
Plėšikavimo būdų yra daug ir įvairių. Pavyzdžiui, nusikaltėlių žargonu vadinamas „truktelėjimas”, kai plėšikas, žaibiškai nutvėręs rankinuką ar kepurę, dingsta tarpuvartėje, kiemais nubėga į kitą gatvę ar pagrobtą daiktą pakeliui perduoda bendrininkui, laukiančiam sutartoje vietoje. Plėšikas taip vikriai pasislepia, kad auka nespėja pamatyti nė jo veido. Užpulta auka šaukiasi pagalbos, tačiau dažniausiai jos nesulaukia. Tokiais atvejais specialistai pataria šaukti ne „Pagalbos!”, „Gelbėkite!”, o „Gaisras!”, nes tik taip galima labiau atkreipti aplinkinių dėmesį.
„Ekskomisarų biuro” pranešimas
72096 231406Register a domain, search for available domains, renew and transfer domains, and select from a wide variety of domain extensions. 785621