Troškūnuose lietuviai integruojasi į ugningą romų kultūrą

Maždaug prieš šimtą metų Troškūnuose sėslų gyvenimą pradėjo klajokliai romai.
Troškūnų seniūnijos duomenimis, dabar čia gyvena jau 105 romų tautybės asmenys. Lietuviai dar kreivai žiūri į kitą, nepažįstamą kultūrą, tačiau, pasak Anykščių kultūros centro Troškūnų skyriaus vadovės, režisierės Jolantos Pupkienės, Troškūnuose dviejų kultūrų – romų ir lietuvių – integracija pavyko.
Troškūnuose J. Pupkienė įsikūrė 1990 metais. Ji organizuoja įvairius kultūrinius renginius, vadovauja teatro studijai „Mes“ bei veda teatro pamokas Troškūnų Kazio Inčiūros gimnazijoje. J. Pupkienė iš arti pažino Troškūnuose gyvenančių romų kultūrą. Ji „Anykštai“ pasakoja apie sėkmingą romų tautos integraciją į lietuvišką miestelį.

– Kaip šiais laikais atrodo romų gyvenimas Troškūnuose?
– Daugelis gal galvoja, kad jiems sunku. Ne. Čia jų tėvai ir seneliai gimę. Troškūnai – tas kraštas, kur romai jaučiasi saugiai. Jie nėra ignoruojami. Vaikai irgi nesityčioja iš romų. Romų vaikų čia yra gal keturiasdešimt iš beveik 200 Troškūnų gimnazijos mokinių. Tai nėra mažai. Didžioji dauguma, baigę mokyklą, lieka Troškūnuose, kuriasi, perka gyvenamuosius būstus. Ne paslaptis, kad romai labai anksti kuria šeimas. Sukūrę šeimas, susilaukia vaikų ir visi tampa mūsų bendruomenės dalimi. Tai, kad jų daugėja, šliejasi brolis prie brolio, rodo, kad jie Troškūnuose jaučiasi saugiai, jiems čia gera, juos bendruomenė priima.

– Kokia romų prigimtis atsiskleidžia Troškūnuose?
– Pamenu, prieš trisdešimt kelerius metus dar matydavau, kaip jie ruošiasi vasaros kelionei. Nešdavo visas pagalves, antklodes į lauką vėdinti, arkliai atitempdavo vežimus, bričkas, jie susikraudavo mantą ir išvažiuodavo visai vasarai. Dabar jau vasaros kelionių nematau, bet klajokliška prigimtis atsispindi ir kitais būdais.
Jie mėgsta laikyti arklius, šunis ir net balandžius – ne mėsai, ne paštui, o grožiui. Ir gamta jiems apskritai svarbi. Būna, žmonės, apsilankę Troškūnuose, sako: „Troškūnuose labai daug čigonų, visur ant suoliukų sėdi vien čigonai, kiek pas jus tų čigonų?“ Tiesa – vos saulė pašviečia, visi romai sode, miestelyje vaikšto, nori bendrauti, pasileidžia muziką, šoka, tai jų prigimtyje.
Jie muzikali tauta, dar nemačiau, kad romų moterys ar vyrai nejaustų ritmo, jie visi gerai šoka, visi dainuoja, visi yra aktyvūs. Labai mažai pasyvių romų matau. Ugningas charakteris. Bet į konfliktus nesivelia. Lietuviams gali trukdyti, kad jie vasarą visą dieną groja muziką, bet negali žmonių kaltinti, kad jiems linksma. Jie linksmos dūšios žmonės.

– Šiuo metu ne tik vadovaujate teatro studijai „Mes“, bet taip pat vedate teatro pamokas Troškūnų Kazio Inčiūros gimnazijoje. Kokius romus pažinote tokioje aplinkoje?
– Sunku romus įsprausti į rėmus. Ir suaugusius, ir mažuosius. Vaikai nesupranta, kodėl reikia daryti taip, o ne kitaip, kodėl dabar reikia ramiai stovėti ir panašiai. Jiems sudėtinga laikytis disciplinos. Jie daug juda, garsiai kalba. Nors dabar ir lietuvių vaikai hiperaktyvūs, negali pritaikyti to tik romams.
Kalbant apie romus ir net ukrainiečius, didžiausias pažinimas vyksta per kultūrą. Patys teatro užsiėmimai mokykloje labai paveikūs. Čia vaikai mokosi vaidmens tekstus. Į pačius renginius atėjusios tautinės mažumos, tėvai ir vaikai visų pirma girdi scenos kalbą, o dar ir bendrauja. Kultūra gali suteikti didelę pagalbą mokantis lietuvių kalbos ir, svarbiausia, mokantis bendrauti. Aš manau, kad kultūra yra gera priemonė ir gerai, kad mokykla įsitraukia. Ir būtent savo vedamuose užsiėmimuose matau, kad teatras yra ta labai galinga priemonė, per kurią kitos tautybės atstovai gali integruotis ir išmokti kalbos. Kartais kalbos barjeras gali gąsdinti, bet mes susitvarkome. Teatro užsiėmimuose romų vaikai, kurie moka lietuviškai, išverčia kitiems, nemokantiems. Bet apskritai mokykloje juos aktyviai integruojame, jie dalyvauja ir meninėse programose, yra puikių dailininkų, šokėjų.

– Kokios aplinkybės padeda romų ir lietuvių tautoms sutarti Troškūnuose?
– Teatro studijoje dvi kultūros turi progą pažinti viena kitą, o Troškūnuose lietuviai integruojasi į romų gyvenimą, o romai į lietuvių. Tai yra ir lietuvių integracija į romų kultūrą, kuri yra įspūdinga, liepsninga, įdomi ir netradicinė.
Troškūnuose romai dalyvauja daugelyje kultūrinių renginių, kartu einame melstis į tą pačią bažnyčią (Troškūnuose gyvenantys romai yra katalikai – red. past.), tiesiog gyvename bendruomenėje ir bendrystėje, neišskiriam. Artimiausiu metu Kultūros namuose rengsime koncertą, kuriame pasirodys Troškūnų romai.

– Per kokius kultūrinius renginius labiausiai pažinote romų kultūrą?
– Kaip kultūros darbuotoja, padedanti organizuoti renginius, prisidėjau prie Troškūnų romų ansamblio „Mes romai“ įkūrimo. Su juo daug koncertavome, pavyzdžiui, pasirodėme šventėje „Bėk, bėk, žirgeli“. 2004 metais Troškūnuose rengiau tarptautinį romų kultūros festivalį „Romai kelyje“, kuriame dalyvavo romų kolektyvai ir iš Lietuvos, ir iš Čekijos, ir iš Ukrainos. Šis festivalis praūžė galingai, vakarojom iki paryčių. Bet antrą festivalį surengiau gal tik po dešimties metų. Beje, dabar mąstau apie dar vieną, bet trūksta romų ansamblių Lietuvoje – o tuo metu buvo gal aštuoni. Kai Lietuva įstojo į ES, kultūra perėjo į visai kitą lygmenį – didelės scenos, galinga aparatūra, daug šviesų. Romų kultūra, ta egzotika, tapo nereikalinga. Aš džiaugčiausi, jei šiuolaikinis GYPSY FEST įgautų pagreitį, bet kol kas tuo abejoju. Būkim biedni, bet teisingi – romų ansambliai nesiekia profesionalumo. Jie dainuoja sau, savo kultūra, dainomis ir šokiais dalijasi savo šeimose arba su tais žmonėmis, kuriems tai įdomu.

– Kokie romų kultūros aspektai jus žavi labiausiai?
– Jie labai vertina vaikus. Tiesą sakant, negirdėjau, kad vaikų teises ginančios tarnybos Troškūnuose iš romų paimtų vaikus. Arba važiuotų pas juos socialiniai darbuotojai. O mes, lietuviai, norim būti pranašesni už juos šiuo aspektu. Kiek vaikų namų – jie užkišti mūsų vaikais. Romų vaikai prižiūrėti, aprengti iš to, ką šeima turi. Galbūt iš minimalių pajamų. Bet pas juos žmogiškasis faktorius šiek tiek kitoks, negu pas mus.
Be to, jie išlaikė savo tradicijas. Laidotuvių, vestuvių, krikštynų tradicijos nesikeičia. Tik mes, lietuviai, jau kažkaip labai žygiuojam į priekį, pamindami savo tautines vertybes.

– Kaip įsivaizduojate lietuvių ir romų tautų tradicijas ateityje?
– Čia yra skausminga, bet, aišku, mūsų tautinė kultūra mirs greičiau, negu jų. Jie gyvena labai glaudžioj bendruomenėj, o mūsų, lietuvių, yra daug daugiau, mes europėjam žymiai greičiau. Nebėra etninių kultūros pamokų mokyklose, vaikai nemoka nei savo ratelių, nei savo pasakų, nei šokių ar dainų. Jeigu mes nesižavėsim ir nesaugosim savo tautinio kostiumo ir jo raštų, dainų, ratelių, negerbsim savo šaknų, savo papročių, jei negalvosim, ką reiškė kalendorinės šventės, kaip mes šventėm Naujuosius metus, kaip mes minėjome Jurgines, gyvulių išginimo į laukus šventes, tai ir viskas – gyvensim bendroj europietiškoj kultūroj.

– Ką gali daryti kiti Lietuvos miesteliai, norintys svetingai priimti kitas tautas į bendruomenę?
– Visų pirma, reikia kitų tautų žmones kviesti į maldos namus, į koncertus, į visus bendruomenės susiėjimus. Žinau, kad tai požiūrio klausimas, daug kas bijo, kad visi romai vagia, kad romai tik laksto arkliais ir gyvena miškuose, bet reikia atsikratyti stereotipinio mąstymo, priimti žmones tokius, kokie yra, ir suteikti galimybę reikštis. Taip, kultūriškai jie kardinaliai skiriasi nuo mūsų – kitokia išvaizda, kitokie drabužiai. Gal filmai apie romus sukuria neigiamą įvaizdį, bet būtų kvaila manyti, kad filmas atspindi realią visumą. Ir romai vyrai nemuša savo moterų rimbais, kaip galima matyti filme „Taboras žengia į dangų“. Ne. Jie gyvena lygiateisį gyvenimą. Niekada nemačiau ir negirdėjau, kad koliotų romai vyrai savo moteris ar atvirkščiai. Į parduotuves vaikšto ir moterys, ir vyrai. Vaikus vedžioja ir moterys, ir vyrai. Ir šeimos vaikšto drauge.
Dažnai susitinku romus ir Anykščiuose, turguje ar parduotuvėje. Ir matau, kaip lietuviai jų šalinasi. Čia jau yra žmogaus mentaliteto klausimas. Tokiu atveju aš specialiai demonstruoju, kad romai visai nėra pavojingi. Prieinu prie jų, pakalbinu. Keisti man tokie žmonių poelgiai, noriu įkvėpti savo pavyzdžiu.

– Ramybės neduodantis klausimas – romai ar čigonai? Kaip jūs manote?
– Patys čigonai, norėdami pašiepti savo kaimyną, ims ir sakys: „Eik tu, tas tai čigonas, neprasidėk su juo.“ Bet man visgi – romai.

Aistė DAGYTĖ