Artėjančios Vėlinės primena ne tik išėjusiuosius gyventi Amžinybėje, bet ir laiką, kurį teko išgyventi, išgirdus žinią apie netektį.
Nori ar nenori, asmeninės patirtys lieka ilgam, o mintyse grįždami į prisiminimus ir palyginę su dabartimi, matome, kaip viskas keitėsi – netgi visa mirties kultūra. Nuo trijų parų budynių namuose, nuo masyvių vainikų su geležinėmis gėlėmis, palydėjimo į paskutinę kelionę su būriu giedorių ir giesmėmis iki… Iki atsisveikinimo per parą arba tada, kai po pasaulį išsiskirstę artimieji sugrįš, velionį pralaikant savaitę šaldytuve…
Asmeninė patirtis
„Koks trumpas gyvenimas žmogui duotas“, – tarė mano Tėtis, tarsi dar minutei klausiančiu žvilgsniu besikreipdamas, nors jau du insultus patyręs, ir jausdamas, kad šalia Gyvenimo jau Mirtis greta stovi, ir nebelauks, ir nebenusisuks nė pusmečiui… Keli mėnesiai tik patvirtino Jo žodžius. Tiesa, mama spėjo kunigą pakviesti.
Tai buvo prieš 20 metų, kai aš dar tik buvau pradėjusi naują gyvenimą, rašiau universitetinių studijų antrosios specialybės baigiamąjį darbą – gi ką išmoksi, ant pečių nenešiosi, gal pravers kada ir tai. Kovo pabaiga, tad jau ir darbo gynimo diena artėjo. Kelioms dienoms viskam STOP po skambučio iš namų ir skaudžios žinios. Grįžtu namo autobusu iš sostinės, o čia mama, kelio per ašaras nematydama, jau ką tik kritusi ir dešinę ranką skaudžiai susilaužiusi… Lyg vieno skausmo žmogui būtų negana. Bet dar ji, – mums, trim suaugusiems vaikams prisijungus į pagalbą buityje, – imsis knygas ir kitus daiktus iš svetainės nešti kita, sveikąja ranka, nes gi tėtis lyg ir norėjo būti namie pašarvotas, o mirusiojo valios visada, per amžius visi paisydavo.
Visą bufetą dalimis teks į kitą patalpą išnešti, tada sieninę dviejų kambarių pertvarą išardyti, tada dar iš verandos šį bei tą išnešti, nes įeiti ir išeti bus visiems gana patogu… O ranką taip skaudžiai gelia, ir skausmas tik didėja, kai jis persipynęs su kitu – netekties – skausmu. Mes, trys vaikai ir atėjęs kaimynas čia pat susižvalgėm ir apsvartėm antrąjį STOP – gal jau nebe namuose imkimės šarvojimo reikalų… Juo labiau, dar reikia gydymo įstaigą pasiekti ir pas traumatologą patekti – mamos ranką sugipsuoti ir po narkozės kažkaip mamą ant kojų pastatyti.
„Prie jos reikia budėti“, – pasakė gydytojas, palydėdamas po suteiktos narkozės.
Laidojimo tradicijos pasikeitė
Tradicijos, mirusiojo valia ir nuostatos – tai, kas svarbiausia kalbant apie mirtį, velionį, jo artimuosius. Senovės lietuviai kadais statė mažas trobikes. Apmazgodavo mirusįjį, aptaisydavo ir čia pat, gryčioje ant lentos, pašarvodavo. Ant lentos, nes karsto neturėdavo. Karstą čia pat imdavo meistrauti ir į jį mirusįjį įkeldavo tik prieš išvežant į kapines.
Kai kurios gryčiukės kaimeliuose būdavo tokios mažulytės, kad kartais jose net nebūdavo vietos mirusiajam pašarvoti. Tada pas kaimyną pašarvodavo, jei tik šis sutikdavo, įsileisdavo – padėdavo bėdai nutikus.
Dar, būdavo, kur nors kaimuose iš namų pašarvotąjį karste, prieš tai vinimis dangtį užkalus, per langą iškeldavo – juk durys neretai per siauros būdavusios arba išsukti per dvejas duris su karstu kampas per siauras. O jau tuos plaktuko dūžius, persipynusius su skausmingomis raudomis, irgi likimas ne vienam, turbūt, įrašė į atmintį iš vaikystės patyrimų, kai tekdavo laidoti prosenelius ar senelius. Ir visi tie patyrimai nori nenori prisimenami artėjant Vėlinėms… Augančiai kartai, reikia tikėti, nebeteks girdėti užkalamų karstų sunkaus dunksėjimo, skaudaus ir pjaunančio iki širdžių gelmių. Kaip su kūju per širdis, ne kitaip. Ir kelis kartus, ir dar kartą – taukšt, taukšt, taukšt…
Nebe tie laikai, kai iš daugiabučio kažin kurio aukšto – ketvirto, penkto – irgi po pašarvojimo dienų reikėdavo kažkaip karstą per laiptinės vingius išsukti, išnešti. Žodžiu, jau gerokai prieš kelis dešimtmečius buvo įkurta pakankamai daug laidojimo namų ir kitų galimybių – labiau pritaikytų artimiesiems sunkią valandą.
Anykščiuose – 4 laidojimo salės
Koronos laikotarpis dar visai kitaip pasuko laidojimo tradicijas. „Bent leiskite pažiūrėti, ką laidojame!“ – tokie atsiminimai kai kuriems liko iš tų laidotuvių… „Deja, negalima, tokie griežti reikalavimai“, – išgirsdavo.
Statomi krematoriumai – vėlgi kiek kita išeitis. Tiesa, Anykščiuose krematoriumo dar nėra, nors apie tai, kad planuojama tokį statyti, buvo kalbėta ir rašyta spaudoje dar 2023-iųjų vasarą. Pasak Anykščių komunalinio ūkio direktoriaus pavaduotojo Valdemaro Navicko, Anykščiuose dabar yra keturios laidojimų salės – komunalinio ūkio Laidojimo namai ir Carito dvi salės. „Kolumbariumas nepradėtas statyti, nors ir buvo kalbų. Bet kalbos kalbomis – turi būti projektavimas, po to rangos darbų pirkimas“, – teigė V. Navickas.
Šarvojimo sales turi įsirengusios daugelis kaimų bendruomenių. Miesteliuose velioniui būna vietos ir šiuolaikiškai atnaujintuose parapijos namuose. Šiuolaikinis žmogus turi daugybę pasirinkimų, tačiau amžinojo gyvenimo jausmas kažin, ar tapo stipresnis…
Mirtis artėja prie vartotojiškumo
Tradicijų keitimasis palengvino gyvenantiesiems tenkantį mirties fakto krūvį – artimieji gali rinktis labiau estetišką, mažiau artimuosius traumuojantį ir pagarbų laidojimo būdą, tačiau pastebimas vis didesnis paslaugų vartojimas. Ar laidotuvės netapo vartotojiškos? Laidotuvių transportas, duobkasių paslaugos, muzika (kažkodėl dabar tai yra taip vadinama, nors visais laikais būdavo giedama – L. D. past.), kapavietės sutvarkymas… Žiloje senovėje giedotojai neimdavo nei cento, nors giedodavo visą kelią iki bažnyčios, dar prie kapo. Ir visi kiti patarnavimai mirusiajam būdavo daromi neatlygintinai: neimdavo atlygio karsto dirbėjai, tik padėkos žodžius ištardavo duobkasiams, kunigui, šeimininkėms.
Vėlesniais laikais padedantiems ruošti laidotuves atsilygindavo tuo, ką turėjo – duodavo drobės gabalą ar rankšluostį, numegztas pirštines, maisto. Duobkasiams buvo tradicija už iškastą duobę mokėti ne pinigus, o padėkoti ir įdėti stipraus gėrimo už sunkų darbą.
Atėję į laidotuves, pabuvę valandėlę, pagedėję, būdavo pakviečiami prie stalo, o sugrįžę iš kapinių, visi, ne tik artimiausieji, sėsdavo gedulingų pietų, kurių metu buvo giedama, meldžiamasi už mirusiojo vėlę. Beje, kaimynai į laidotuves ateidavo net ir tuomet, kai tarp šeimų nebuvo patys geriausi santykiai. Pagarba mirties faktui nustelbdavo nesutarimus.
Šiandien laidojimo paslaugų sritis – jau šimtus ir net tūkstančius kainuojantys reikalai.
Mirtis – privatus faktas?
Kažkodėl mirtis tapo privačiu faktu – be artimųjų sutikimo net spauda negali paskelbti apie mirusįjį. Laidotuvės gali būti privačios, bet pats mirties faktas neturėtų būti nutylimas.
Keista, nes šiais laikais, kai žinia apie mirusįjį, kaip faktas, gali akimirksniu visus pasiekti (juk nereikia siųsti telegramos ar eiti į kolūkio kontorą, nes ten – telefono ryšys), kažkodėl vis išgirstame: Jo/Jos nebėra, palaidotas jau tada ir tada… Kažkas gal būtų nuėjęs atsisveikinti, bet nežinojo. Iš tiesų – „in memoriam“ ar „pro memoria“ gana retai kada skaitome, nors išeinančiųjų, ir garbingai gyvenimą nugyvenusių, tikrai daug. Nepamirškime bent kūrėjų, visuomenininkų, dabarties asmenybių. Beje, „Anykšta“ mirties faktus publikuoja nemokamai.
Finišo tiesioji – paminkle iškalti žodžiai
Viskas sukasi apie Žmogų: jo einamą ar jau nueitą kelią, išėjimą ir išlydėjimą, kartu apmąstant jo gyvenimą. Koks jis bus – trumpas ar ilgas – ir kur lauks finišo tiesioji? Likimas? O štai vertė gyvenimo daugeliu atveju juk priklauso nuo mūsų pačių. Gi ir baigiamieji darbai ne paskutinę naktį rašomi, tiesa? Tiesa, baigiamojo darbo įvertinimas svarbus jo gynimo dieną ir atsiimant diplomą, na, kartais – ieškant darbo, ir tiek, o kas dėl gyvenimo vertės? Gal prisimins kiti, kiek savo gyvenimo atidavėme tiems, aniems, kiek savęs „išdalijome“ kažkam kitam, ką paliekame darbais, net žodžiais.
Pamenu, viename iš kelių dienų seminarų, kuris vadinosi „Laiko planavimas“, lektorius mums davė užduotį: „Prieinate prie savo kapo, jums stovi paminklas. Iškaltas Jūsų vardas, pavardė. Kas dar ant paminklo užrašyta keliais sakiniais? Esminiai sakiniai apie Jus. Duodu kelias minutes laiko, užrašykite juos“.
Užrašykite ir Jūs. Na, gerai – bent jau pamąstykite…