Įpusėjusio rudens dienas lydi ilgėjančios sutemos, o jaukiai besikūrenantis savų namų židinys guodžia ir ramina, lyg nujausdamas, kas yra mūsų viduje, kai po truputį artėja Visų Šventųjų ir Mirusiųjų atminimo dienos.
Vėlinės – tai ne tik diena, bet ir antgamtinis metas, kai žmogaus sielos pasaulyje vienas prieš kitą stovi gyvenimas ir mirtis. Šios dvi priešingybės atsiduria kiekvieno iš mūsų ne tik išgyvenimuose, bet tampa ir savotišku verdiktu, kai bandome suvokti vertę, prasmę ir padarytų išvadų realybę.
Kažkada apie tą gyvenimo ir mirties stovėjimą vienas prieš kitą žmogaus sielos pasaulyje papasakojau savo studentams – būsimiesiems medikams. Kam daugiau negu jiems, pabaigus mokslus, teks realiai susitikti su gyvenimo ir mirties tikrove, neprarandant vilties bei padedant žmogui tą tikrovę priimti tokią, kokia ji yra ar bus. Stovi priešais vienas kitą Gyvenimas ir Mirtis, o žmogus juos iš šalies stebi ir baugščiai dairosi tai į vieną, tai į kitą, lyg kažko norėdamas ar ieškodamas, kažko lyg klausdamas. „Žmogau, kai tu gimei, aš mačiau, kaip tavo kūdikiška siela ir kūnas visomis jėgomis kabinosi į mane“, – prabilo Gyvenimas. „Paskui tu augai, brendai, tvirtėjai lyg medis, o aš tave maitinau savo gyvastimi, kad žinotum, koks yra mano skonis. Kartais tu raukeisi, pykai, bet ir šypsojaisi, lyg būtum pats laimingiausias žmogus pasaulyje. Buvai laimingas, kol šalia manęs neatsistojo ji – Mirtis“. Šalia gyvenimo stovinti Mirtis šyptelėjo ir tarė: „Žmogau, kol manęs čia nebuvo priešais Gyvenimą, tu niekada nežinojai, kokia yra gyvenimo vertė, nežinojai ir dažnai nemokėjai gyventi, negalėjai įsivaizduoti, kokia baisi esu aš – nežinoma, nesuvokiama, bet kokiu keliu vengiama, bet neišvengiama. Nors mudu su Gyvenimu esame kaip dvi priešingybės, tačiau esame čia, mielas žmogau, kad suvoktum, kas yra vertė, laikinumas ir buvimo bei išnykimo paslaptis…“ Baigęs pasakoti šią, vos ne filosofinę pasaką, pakviečiau studentus kuo dažniau pagalvoti apie savo gyvenimo prasmę ir vertę, kuriai galutinį pažymį rašo mirtis. Pakviečiau nepamiršti pagalvoti ir apie kitų – jų būsimų pacientų – gyvenimą ir kokia yra lemiama ar brangiausia kiekviena gyvenimo akimirka, ypač mirties valandą. Juk pats didžiausias mūsų noras – tai noras gyventi. Ne veltui mūsų poetė Janina Degutytė viename savo eilėraštyje prisipažįsta: „Apkabinsiu kaip lapkričio vėją savo gyvenimą“. Teisi poetė: gyvenimą reikia apkabinti ir kaip lapkričio vėją, ir kaip tylų šiltos dienos metą. Juk yra tik vienas žemiškasis gyvenimas duotas, dovanotas vieną kartą. Svarbu, kad kiekviena diena būtų praleista ne veltui, o virstų žmogiškumo pavidalu. Nesvarbu, kad viskas laikina, viskas prasideda ir kažkada baigiasi. Svarbiausia – tai gyventi tikro, gražaus sielos pasaulio žmogaus gyvenimą. Garsusis antikos filosofas Aristotelis mus moko: „Nors mes ir mirtingi, neturime paklusti laikiniems dalykams, bet kiek įmanoma turime kilti iki nemirtingumo ir gyventi vedami to, kas mumyse yra geriausia“.
Prieš Vėlines turime dar vieną prasmingą dieną, kurios negalime ignoruoti. Tai Visų Šventųjų diena. Esu kažkada jau rašęs, kad terminai: „šventumas“ ir „šventieji“ dažną žmogų gali sugluminti, nes šie terminai kai kam gali realybėje atrodyti nerealūs arba sunkiai pasiekiami. Mūsų bažnyčios yra tarsi prifarširuotos visokių šventųjų paveikslais, statulomis ar ikonomis. Visi tie, vos ne nežemiškosios išvaizdos, dažnai melancholiškais veidais ir žvilgsniais nutapyti žmonės atrodo tokie tolimi nuo mūsų kasdienybės. Tačiau šventieji ir palaimintieji yra tie patys žmonės, kaip ir mes. Tik jie savo žemiškojo gyvenimo kelionėje sugebėjo įsimylėti Dievą tiek, kad be Jo visas gyvenimas yra tuštybė. O Dievo įsimylėjimas ateina per meilę žmogui, kuriam galime atiduoti visą save. Taigi, jei norime ieškoti Dievo, nebijokime Jo ieškoti, įsimylėdami kitą žmogų. „Meilė – tai du sujungti delnai. Ir gurkšnis juose: gyvenimas“, – sako daugumos mylimas poetas J. Marcinkevičius. Kitam daryti gera – tai jau yra meilė arba viena iš jos formų. Pamenu vieną savo solidaus amžiaus pašnekovą. Sėdėjome ant suoliuko rudenėjančios Kauno Laisvės alėjos viduryje ir diskutavome apie viską po truputį. Mano pašnekovas man papasakojo vieną savo labai jautrią gyvenimo istoriją. Jis ilgą laiką rūpinosi sergančiu ir vienišu savo universitetinių studijų draugu, kuris sirgo onkologine liga. Nenumaldomai artėjo tas lemtingas išėjimo metas. Kai jau priartėjo ta valanda, mano pašnekovas paėmė savo mirštančio bičiulio ranką ir ją laikė tol, kol ją palietė mirtis. „Tai buvo jo prašymas ir svajonė, kad tą valandą kažkas būtų šalia ir jį laikytų už rankos, kad būtų ne taip baisu… Aš išpildžiau jo prašymą“, – pasakė man pašnekovas. Tas pasakojimas mano atmintyje išliko kaip nuostabus bičiulystės ir artimo meilės pavyzdys. Tai paprasto ir kartu žmogiško šventumo paveikslas, dvelkiantis tikra palaima, einančia iš Dievo širdies, nežiūrint, kad mūsų žmogiška realybė dažnai turi silpnumo ir trapumo savybes. Tačiau per savo netobulumus esame pašaukti siekti dvasinio tobulumo, kaip galutinio mūsų žemiško gyvenimo tikslo. Visų Šventųjų ir Vėlinių dienos, esančios kaip seserys greta viena kitos, mus moko pajausti žemišką gyvenimą kaip vienintelę dovaną. Šioje žemėje viskas yra laikina: tai, kas yra bloga, ir tai, kas yra gera ir be galo brangu. Netekdami to, kas yra brangiausia, – tik tada suvokiame viso to vertę bei pajaučiame, kiek mylėjome žmogų, kurio netekome. Tikėdami, kad Amžinybė – tai ne pasakos davatkėlėms, o tikra antgamtinė realybė, kurioje gyvena Viešpaties šventieji ir palaimintieji, mes esame kviečiami drąsiai pasitikti savo mirties valandą, kad iš laikinumo pereitume į amžinumą. Šis teologinis teiginys savo vietą randa ne vien krikščionybėje, bet ir kitose religijose, kuriose galutinis tikslas yra tobulas Gėris ir pomirtinis amžinas gyvenimas. Juk žmogus yra tiek ypatingas savo esybe, kad negali šiaip sau po mirties išnykti kaip kokia kita biologinė būtybė. Žmogui yra skirta būti amžinu, tačiau tik ne žemiškame gyvenime, o tame gyvenime, apie kurį svajojo ir tebesvajoja žmonija nuo pat savo atsiradimo. Svajoja, bet kartu ir daug ko nesupranta, nes tai tebelieka pati didžiausia anapusinė paslaptis, kurią suvoksime tik po savo mirties.
Mūsų laikais, dažnai paženklintais beprasmybėmis bei paviršutiniu ir banaliu įvaizdžio kultu, gyvenimas ir mirtis dažnai pristatomi kaip atvaizdas iškreipto veidrodžio fone. Atrodo, gyvenimas visiems duotas vienas, tačiau masinės komunikacijos priemonės dažniausiai nutyli apie paprasto žmogaus gyvenimą, o visokių „garsenybių“ kasdienybė pateikiama kaip kažkas nepaprasto ar tariamai fenomenalaus. Sureikšmintai pateikiama ir mirtis tokių „garsenybių“ pasaulyje. Mirties faktas pristatomas ar pagarsinamas su pompastika, dažnai su visokių „žvaigždžių“ paprotinio kičo ar subkultūrų spektaklio atspalviu. O juk mes visi – paprastieji ir „garsenybės“ – kažkada gimėme, gyvename ir kažkada mirsime. Visi šie trys minėti dalykai savo esatyje yra tokie, kokie yra. Tik žmogiškos silpnybės, noras išsiskirti iš kitų, iškreipia tikrus gimimo, gyvenimo ir mirties atvaizdus. Negalima iškreipti tik neišvengiamumo. Jis nepasiduoda žmogui. O gal tai lemtis, kurią supa baimė ir paslaptis?
Vėlinių metas – tai ne vien kapinių, kapų lankymas. Tai ir atminimo metas. Tą dieną mūsų sieloje atsiverčia atminimas tarsi fotografijų albumas. Į mus tyliai ir švelniai žvelgia tie veidai, kurių be galo pasiilgstame ir trokštame, lyg tai būtų oras, kuriuo kvėpuojame. O begalinis ilgesys mumyse prabyla atminties malda, kad būtų lengviau tą ilgesio sunkią naštą panešti, kai nenustoja skaudėti, kai skaudama praradimo skausmu. „Nieko neliko tyloj. Tavęs nebuvimas, šnarantis kraupiai žolėj, ir tavo rankų švelnūs tonai ant veido gęsta kartu su manim“, – skundžiasi poeto Alfonso Nyka-Niliūno eilėraščio žodžiai. Tuo pačiu metu taip norisi pasakyti, kad vis tiek dar lieka vienas dalykas – tai viltis ir troškimas kažkada vėl susitikti visiems. O kol kas reikia gyventi toliau…
Praveriame kapinių vartus ir įžengiame į vietą, kuri laukia mirusiųjų prisikėlimo dienos. Žemės pataluose guli mūsų artimųjų kūniškos relikvijos, su kuriomis mintyse kalbamės, guodžiamės, meldžiamės. Rudeninių darganų šešėliuose taip gražiai ir ryškiai ant mūsų mirusiųjų kapų žydi viržiai bei įvairiaspalvės chrizantemos. Ant jų žiedų spindi rasos lašai, lyg daugybė ašarų. Tai mūsų visų ašaros…
Ričardas BANYS,
Panevėžio rajono Vadoklių
parapijos klebonas, svėdasiškis
