Žiniasklaidoje gyvenimo įgūdžių programa mokiniams jos šalininkų yra bandoma pateikti kaip nemotyvuota baimė arba nauja sąmokslo teorija, blogąja prasme vienijanti bei klaidinanti visuomenę. Bet nesileiskime į šias kovas, kuriose tikriausiai nebus nei laimėtojo, nei pralaimėtojo.
Tiesiog pamąstykime visai iš kitos pusės. Pradėkim nuo Šv. Rašto ir žmonijos istorijos. Biblijoje aiškiai pasakyta, kad Dievas Kūrėjas sukūrė žmogų pagal savo paveikslą ir panašumą (Pr 1, 27), kad sukūrė jį kaip vyrą ir moterį. Todėl visos tiesioginės ar paslėptos teorijos, prieštaraujančios šiai Dievo Žodžio minčiai (jos yra be galo populiarios ir paplitusios plačiai dabartiniame vadinamo Vakarų liberalaus pasaulio mąstyme, kurių mus taip intensyviai moko įvairios Europos Sąjungos institucijos bei diegia valstybių narių Švietimo sistemoms), paplitę net ir nebūtinai šitoje lytinio ugdymo programoje, tiesmukai atsispindi ar yra slapta užkoduotos. Taigi, visi tiesioginiai ir netiesioginiai bandymai, apeinant biblinę antropologiją, teigti ir sakyti, kad save galima pažinti ne tik, kaip šias abi lytis – vyrą ir moterį – tikintiems (gal net ir netikintiems) žmonėms yra absoliučiai nepriimtini, nes iškreipia Dievo Kūrėjo valią, prieštarauja Jo Žodžiui.
O tų bandymų tai jau turėjome Lietuvoje per visus Nepriklausomybės metus ne vieną ir ne du. Dėl to neverta net ginčytis ir to kvestionuoti. Be to, pažvelgus į žmonijos istoriją, galima sau išsikelti klausimą: „Kodėl jau apie 5000 metų (t. y. nuo pirmųjų žmonijos didžiųjų civilizacijų susikūrimo pradžios) žmonija niekada, bent jau iki XX amžiaus antros pusės, iš esmės nepriėmė alternatyvių mokymų nei apie daugiau, negu dvi lytis žmonijoje, nei apie vyro ir žmonos tarpusavio santykį bei vaikų auklėjimą? Nepriėmė iki laiko. Tačiau po II Pasaulinio karo pasaulyje pradėjo tarpti naujieji mokymai. Galiausiai išsivystė bei įsitvirtino modernūs, nauji, iki tol nežinomi mokslai – psichoanalizė ir psichologija. Nes šių naujųjų mokslų pagrindas toli gražu nėra nei Dievo Žodis, nei biblinė antropologija. Šiais laikais daugumai žmonių pasaulyje nebereikia nei Dievo, nei Jo Žodžio, nei Jo įsteigtos Bažnyčios mokymo apie prigimtinę Kūrėjo nustatytą tvarką, žmonių tarpusavio santykius, įvairius teisingus, deramus vertybinius pasirinkimus. Jau nuo Renesanso laikų žmogus nori tapti pasaulio centru, ir, atrodo, jau šiame XXI amžiuje jam tai puikiai pavyko. Gali būti, kad greitai Bažnyčia ir Dievo Žodis sugrįš į senuosius persekiojimo laikus, į katakombų Bažnyčią, kaip kad buvo pirmaisiais amžiais po Kristaus, net 300 metų, iki pat Milano edikto, kuomet krikščionybė buvo paskelbta oficialia Romos imperijos religija ir galiausiai išlindo iš to katakombų pogrindžio.
Štai kodėl visuomenėje ir vyksta tokios kovos tarp žmonių, kuriems Dievo Žodis, Jo mokymas yra gyvenimo pagrindas ir tarp tų, kurie savo gyvenimo pagrindu renkasi kitokius mokymus. Tai nieko nuostabaus. Istoriškai žiūrint, tai nėra nei gerai, nei blogai. Nevertintina. Tiesiog esmė ta, kad žmonės, kurie linkę mieliau sekti įvairiomis iš pasaulio ateinančiomis, žmogaus protu sugalvotomis filosofijomis ar ideologijomis bei aklai tikėti naujais mokslais, nėra sutikę Gyvojo Dievo Jėzaus Kristaus savo gyvenime. Nėra Jo sutikę kaip savo gyvenimo pagrindo, pradžios, esmės ir pabaigos. Ir prasmės. Ir jie nėra dėl to kalti ar blogi savaime. Tai, ar tikiu, ar ne, prieštarauju ar ne Dievo valiai, yra Dievo laisvai iš meilės mums skirta dovana. Laisvės dovana. Laisvo pasirinkimo už ar prieš Dievą dovana. Bet ji taip pat yra ir mus įpareigojanti dovana. Įpareigojanti rinktis Kūrėją, kelią pas Jį, o ne į priešingą pusę. Vieni žmonės turi tikėjimą ir klusnumą Dievo Žodžiui ir Bažnyčios mokymui, kiti galbūt ne. Vieni turi jį kaip garstyčios grūdelį, kiti tokį, kuris, bibliškai išsireiškiant, „kalnus kilnoja“. Bet ir tai nėra vertintina. Tiesiog reikia suprasti, kad kol egzistuos žmonija, tol bus priešprieša tarp Dievo, Jo Žodžio, ir kokios nors filosofijos ar ideologijos mokymo. Ir žmonės, kurie turės atitinkamai skirtingus įsitikinimus, bus nuolat susiskaldę, nuolat dėl to vyks amžina kova. Kaip teigiama Šv. Rašte, kova tarp gėrio ir blogio, Dievo ir Dievo priešo stovyklų ar erdvės. Ši kova ir vyks iki Laikų Pabaigos, kuomet mirtis ir blogis bus Dievo galutinai sunaikinti.
Todėl, prieš imant svarstyti konkrečius prigimtinės moralinės tvarkos, vaikų auklėjimo bei ugdymo klausimus, yra būtina atsižvelgti į aukščiau apsakytus dalykus. Antraip grabaliosimės lyg akli tamsoje ar vesime kaip aklas aklą į duobę tose diskusijose ir aiškinimuose.
Jei konkretizuojant, tai galbūt ir galima mokyti paauglius, kaip apsisaugoti nuo nėštumo, bet tai, mano giliu įsitikinimu, bus dviračio išradinėjimas iš naujo. Nes dabartinė jaunoji karta, kuri nuolat gyvena informacinėj erdvėj, virtualiame pasaulyje dažnai iki tokio laipsnio, kad jau daugumai jų reikia skubios pagalbos nuo šios naujos rūšies baisios priklausomybės, yra netgi pernelyg gerai žinanti ar nujaučianti tokius dalykus kaip nėštumas, saugūs-nesaugūs santykiai ir t. t. Ir ne kontrargumentas šiai minčiai būtų žinomi šių laikų dideli neplanuotų nėštumų ir abortų skaičiai, kuriuos, galimai, ši programa padėtų reguliuoti.
Štai neseniai teko skaityti sociologų ir istorikų mokslinę studiją apie tai, kad XIX amžiaus Lietuvos kaimuose buvo net trečdalis ne santuokoje gimusių vaikų! Iš pradžių net negalėjau patikėti, kai apie tai perskaičiau… Nes buvau įsitikinęs, kad A. Vienuolio „Paskenduolės“ istorija ir panašios į ją senajame Lietuvos kaime buvo labai reta išimtis. Pasirodo, smarkiai klydau. O ką jau kalbėti apie šiuolaikinę „apsišvietusią jaunąją kartą“ ir jos išprusimą šioje srityje? Reikėtų prisiminti, kad Bažnyčia, kuri ruošia sužadėtinius santuokai, šiuos lytinio švietimo klausimus labai aiškiai išdėsto Bažnyčios aprobuotoje lytinio ugdymo programoje. Poros, kurios nusprendžia susituokti Bažnyčioje, gali susipažinti su Bažnyčios mokymu apie sutuoktinių tarpusavio santykių problemas, natūralų šeimos planavimą, naujagimių priežiūrą ir pan. priešsantuokinių sužadėtinių kursų metu, kuriuose privalo sudalyvauti prieš santuoką.
Ne paskutinis žodis, bet, ko gero, pirmutinis, tenka patiems tėvams šeimose, pradedant aiškinti vaikams lytiškumo klausimus. Vėlgi, ne argumentas būtų teiginys, kad dabartinė tėvų karta savo laiku nebuvo ugdoma lytiškai ir yra atsilikusi. Tai prilygtų teiginiui, kad visa žmonija, gyvavusi iki maždaug XX amžiaus antros pusės, buvo nieko verta, neišsilavinusi, atsilikusi ir beveik „pusžmogių“ termino žmonijos istorijoje teverta. Vertėtų prisiminti, iš ko gavome savo gyvybę, elementarų auklėjimą, pasaulėžiūrą, vertybinį suvokimą bei tikėjimą ir tai, kas esame dabar? Ir turėtume būti be galo dėkingi šiai kartai, kuri mus mokė to, ką prigimtyje laikė gerais dalykais ir stengėsi apsaugoti nuo to, ką savaime laikė blogiu. Ne tik dėkingi, bet ir to tęsėjai, perdavėjai naujoms kartoms. Taip, bėgant laikui vertybės tikrai keičiasi, bet tik ne prigimtinės, t. y. mūsų prigimtyje, genuose, sieloje įrašytos vertybės. Dabartiniai „naujojo amžiaus“ žmonės yra niekuo ne geresni, ne protingesni, ne kitokie, negu gyvenę, sakykim, kad ir prieš 100 metų. Ir niekuo nėra geresnis ar vertingesnis jų požiūris į visus probleminius gyvenimo ir lytiškumo klausimus. Greičiau atvirkščiai.
Kita vertus, visokie bandymai pateisinti (kad ir netiesiogiai, kokioje nors šiuolaikinio lytinio ugdymo programoje) nesusituokusiųjų gyvenimą kartu, įvairius lytinio gyvenimo ne santuokoje ir tarp tų pačių asmenų aspektus, yra moraliai prasilenkiantis su Dievo mokymu apie žmogaus prigimtį, Kūrėjo nustatytą prigimtinę žmonių tarpusavio santykių tvarką, todėl yra moraliai blogi. Nes tai yra nuodėmė prieš šeštąjį Dievo Įsakymą. Žinoma, dauguma į tai nekreipia dėmesio, gyvena, taip, kaip jie išmano. Nes Dievas ir tikėjimas, kaip jau yra minėta, nėra jų gyvenimo centre. Tačiau Bažnyčia yra, kaip išsireiškė popiežius Pranciškus, ligoninė, pilna įvairių ligonių. Ji rūpinasi ir netvarkingą moralinį gyvenimą gyvenančiais asmenimis, nes ir jiems yra skirtas Jėzaus Kristaus atneštas išgelbėjimas. Nes ir jie yra mylimi Dievo Vaikai. Todėl yra įvairios sielovados sritys bei pagalba taip gyvenantiems žmonėms.
Taip pat ir homoseksualios orientacijos žmonėms. Štai jau keleri metai, kaip Vilniaus Bernardinų parapijoje renkasi šios orientacijos asmenų sielovados grupelė, vadovaujama dvasininko. Jėzaus Kristaus, Dievo Sūnaus įsteigtos Bažnyčios pagrindinė funkcija yra kiekvieno žmogaus pasaulyje sielos išgelbėjimas. Kova dėl sielų. Kad jos amžinybėje sugrįžtų į Dangiškojo Tėvo, Dievo Kūrėjo glėbį ir per amžius gėrėtųsi Jo palaimintojo Veido regėjimu. Todėl Bažnyčia nesmerkia ir priima visus nusidėjėlius, net ir labiausiai nutolusius nuo Dievo ar užkietėjusius. Bet ji nepateisina ir kovoja su nuodėme. Užtai, visokie bandymai remtis naujais mokymais, netgi galimai prieštaraujančiais Kūrėjo sukurtai prigimtinei tvarkai, yra nepateisinami.
Todėl aš, kaip kunigas, turiu teisę ir privalau pasisakyti prieš tokius mokymus. Jų nereikia. Nes ne visa, kas nauja, yra gera. Dažniausiai tai, ką ilgus amžius žmonija puoselėjo ir perdavė iš kartos į kartą, yra laiko patikrinta, išbandyta, ir yra daugiau ar mažiau patikima. Ypač tie dalykai, apie kuriuos pasakyta ir paaiškinta Šv. Rašte ir Bažnyčios Katekizme.
Nemanau, kad naujoji lytiškumo ugdymo programa remiasi šiais, aukščiau apsvarstytais, kriterijais, todėl nevertėtų skubėti ją priimti nesvarstant ir neduodant plačiajai visuomenei laiko bei galimybių įvertinti jos reikalingumą. Neverta skubėti pateikti ją privalomų pamokų pavidalu mokyklose. Kita vertus, esu skaitęs kai kurių specialistų įvertinimus, kad toje programoje yra ir daug gerų bei skatintinų iniciatyvų.
Žilvinas Treinys,
Anykščių Šv. apaštalo ir evangelisto Mato parapijos vikaras, kunigas
