Jau daug metų Adomynę garsina senovines liaudiškas dainas atliekantis „Jaros“ kolektyvas.
Kur šuo pakastas, kad nedidelis Kupiškio rajono kaimas lyg magnetas traukia keliautojus? Ne tuos, kurie ieško vien gražių vaizdų akiai, o trokštančius kur kas daugiau. Jie čia gauna visokio peno – ir akims, ir ausiai, o kai po ilgo vaikščiojimo ima gurgti pilvas – dar ir „pagrabinių“ bandelių. Pavadinimas tų bandelių gal kiek liūdnokas, bet jau pilvui nuo jų gardumo – oi, kaip malonu!
Rado ketaus puodą su turtu
Adomynės kaime ir šiais laikais randama tikrų lobių. Prieš beveik 20 metų, kai vyko dvaro restauravimo darbai, šiukšlių krūvoje prie dvaro verandos darbininkai rado sunkų ketaus puodą su sidabrinėmis monetomis. Iš viso puode buvo 287 monetos: 903 seni lietuviški litai ir 20 centų.
Lobis buvo perduotas Kupiškio etnografijos muziejui ir dabar jame saugomas.
Bet mums rūpi kiek kitokie lobiai.
Jų ieškome su ekspertais: ilgamete kultūros darbuotoja ir kraštotyros entuziaste Rima Lapieniene, jaunosios kartos atstove, bendruomenės pirmininke ir kraštovaizdžio specialiste Arevik Babajan, Kupiškio turizmo centro vadybininke, ekskursijų vadove Virginija Pakalniškiene, legendinio ansamblio „Jara“ dainininke, lituaniste Danguole Mašauskiene ir „Jaros“ vadove, muzike Virginija Skupiene.
Neišvengiamai pirmiausia sukame prie vieno iš nedaugelio išlikusių medinių dvarų, įtrauktų į kultūrinį istorinį paveldą. Jį baigiama restauruoti, didžioji pastato dalis šviečia naujutėle apdaila.
Parke palei tvenkinį pridygę naujų skulptūrų, gausu suolelių, medinių konstrukcijų vaikams. Ramiame vandeny atsimuša debesys ir baltutėlės dvaro rūmų arkos.
Bemat mašinų eilė išsirikiuoja
Vos spėju pagalvoti, kad saulės nutviekstas, tolokai nuo pagrindinių kelių esantis ramus kaimas visgi yra užkampis, kai tuoj už mūsų automobilio išsirikiuoja mašinų eilė. Būrelis atvažiavusiųjų suguža į dvarą, yra užsisakę ekskursiją. Atvykėlius priima ekskursijų vadovė V.Pakalniškienė.
Kol ji užimta, kalbamės su D.Mašauskiene, ilgamete „Jaros“ dainininke.
Anot jos, šie metai lankytojų prasme šiek tiek kitokie nei ankstesni, autobusų su ekskursantais nesumažėjo, bet atvyksta gerokai daugiau mažų grupelių, pavienės šeimos ar draugų būreliai.
„Adomynė vis keičiasi, tad žmonės atvažiuoja pakartotinai. Ir nebuvo taip, kad kažko naujo nerastų“, – pasidžiaugia pašnekovė.
Didelės grupės dažnai pageidauja būti sutiktos su ilgesne programa: legendinėmis Adomynės „pagrabinėmis“ bandelėmis ir „Jaros“ dainomis.
Tada dainininkės tautiniais kostiumais išsipusto ir nuo dvaro slenksčio atvykėlius labina dainingais kupiškėniškais žodžiais, dar ir saviškai pašokdina.
Nemąžta ir pageidavimų kupiškėnų tarmę išgirsti ne tik dainose, bet ir gyvoje kalboje. Tada „Jara“ svečius perduoda nepakeičiamai šio krašto pasakorei Alvyrai Palačenkienei.
Bedainuodamos ir anūkus greitai užaugino
Šiemet 20-metį atšventusi „Jara“ iš tiesų gyvuoja jau keturis dešimtmečius.
„Dainuoti susibūrėm jaunos, dabar jau anūkus užauginom, o vis tos pačios tebedainuojam“, – šypsosi pašnekovė.
Tiesa, pirmuosius du dešimtmečius kupiškėniškas dainas dainuojantis moterų kolektyvas neturėjo pavadinimo, tad gyvavimo laikas dabar skaičiuojamas nuo to momento, kai pasivadino „Jara“.
„Pradėjome važiuoti į dainų šventes, dėl to ir prireikė pavadinimo. Šalia teka upė Jara, jos vardą ir pasiėmėm, o moterų ansamblis pasiskolino Jaros intako Aluotėlės vardą“, – sako, kad pasivadinant keistenybių nenorėjo ieškoti.
„Man šitos moterys – tikras stebuklas“, – sako dabartinė „Jaros“ vadovė V.Skupienė.
Ir paaiškina kodėl: ankstesnė ansamblio vadovė kurį laiką sunkiai sirgo, paskui mirė. Dainininkės neišsilakstė, pačios rinkdavosi repetuoti, pačios repertuarą susidėliodavo.
„Aš pas jas atėjau prieš dvejus metus ir juokiuos, kad man nieko daryti nereikia, tik šalia pabūti, nes jos viską moka. O iš kur mūsų pasakorė istorijų semiasi, nė neįsivaizduoju, jos į sakmes panašios, su humoru, klausytum ir klausytum“, – džiaugiasi kolektyvu.
V.Skupienės manymu, Adomynė turi du pakylėjančius dalykus: unikalų medinį dvarą ir šauniąją „Jarą“, kupiškėnų tarmės nešėją ir saugotoją.
Dainingam kraštui du dainuojantys kolektyvai visai nedaug, pernai susibūrė dar vienas – vokalinis ansamblis. Jam vadovauja Aldona Bagdonienė. Ansamblyje dainuoja jaunesnės moterys, o ir repertuaras – ne liaudiškas, populiarus, dainos linksmesnės.
Net ir tarptautiniai festivaliai
D.Mašauskienė pasakoja, kad prieš metus atgijo Atgimimo laikotarpiu labai stiprus buvęs Adomynės parapijos choras. Kai anuometis choro vadovas Stanislovas Šeškevičius išsiskraustė į Anykščius, nebebuvo, kas balsinguosius burtų į repeticijas.
„Dabar pas mus važinėja Svėdasų klebonas Raimundas Simanavičius, jis pasikvietė ir gabią vargonininkę Liną Šeduikytę-Lukošienę, ši sugebėjo žmones įtikinti, kad mišioms galima giedoti keturbalses lotyniškai. Dabar labai tuo didžiuojamės“, – pasakoja apie naujai prikelto parapijos choro virsmą.
Adomyniečių lotyniškai giedamos keturbalsės – retas dalykas, parapijos choras jau kviečiamas koncertuoti, štai neseniai giedojo atlaiduose Zarasuose.
„Vadovė pažadėjo, kad kitąmet pasirodyti važiuosim į Šiluvą“, – choristai jaučiasi įvertinti ir pakylėti.
Pasak pašnekovės, pastaraisiais metais Adomynę garsina ne tik vietiniai kolektyvai, o ir čia vykstantys solidūs muzikiniai bei literatūriniai renginiai.
Šioji, kaip ir ankstesnės vasaros, Adomynėje buvo skirta profesionalaus meno sklaidai.
Rugpjūčio pabaigoje Adomynės dvare vyko tarptautinio muzikos festivalio fortepijoninės muzikos koncertas. Dvaro salėje skambino muzikantės ukrainietės, Charkovo menų universiteto auklėtinės Jana Serbina ir Maria Kurhuzova.
Liepą dvaro verandą buvo okupavę dainuojamosios poezijos atlikėjai ir klausytojai.
Rugsėjo 10-ąją buvusius Švč. Mergelės Marijos titulinius atlaidus vainikavo Kupiškio kultūros centro organizuotas trečiasis sakralinės muzikos festivalio „Regina pacis“ koncertas. Medinėje kaimo bažnyčioje skambėjo violončelininko Glebo Pyšniako ir smuikininkės Dalios Dėdinskaitės duetas.
Senienos atvedė prie knygos
Buvusi ilgametė kultūros centro darbuotoja R.Lapienienė yra toji, kurios iniciatyva dvare buvo pradėtas kurti muziejėlis.
Iš pradžių moteris sunešė giminaičių sodybose rastas senienas ir viename kambarėlyje išdėliojo pasieniais.
Adomyniečiai greit tą virusą pasigavo, ėmė nešti įvairiausius senovinius daiktus, pasakoti jų istorijas, R.Lapienienė jas užrašinėjo. Iš to triūso gimė ir mintis išleisti knygą apie Adomynę. Medžiagą knygai rinko 15 kaimo aktyvisčių, keliavo pakiemiais, užrašinėjo žmonių prisiminimus, rinko nuotraukas. Iš surinktos medžiagos knygą sudėliojo R.Lapienienė ir D.Mašauskienė.
Vėliau, kai iš dvaro buvo iškeltos paskutinės čia užsibuvusios įstaigos – medicinos punktas ir biblioteka, eksponatai, atsižvelgiant į jų paskirtį, paskirstyti po visus rūmus.
Šimtamečiai receptai – iš senų motinų, anytų
Vietinių moterų nuo seno kepamos „pagrabinės“ bandelės – vienas Adomynės išskirtinumų. Čia jas kepė jau prieš pusantro šimto metų.
Anksčiau jos siejosi su laidotuvėmis, Kupiškio krašte vadintomis pagrabu.
Ne kasdien žmonės tokį iš baltų miltų keptą gardėsį valgė, tik ypatingomis progomis – per laidotuves bei vestuves.
R.Lapienienė pasakojo, kad legendinių bandelių pirmą kartą paragavo daugiau nei prieš keturis dešimtmečius, kai būdama jauna agronomė atvyko dirbti į Adomynę.
Atgaivinti bandelių kepimą dvare nebuvę sunku, Adomynėje gyveno kelios puikios šeimininkės, kiekviena perdavė savus receptus.
Dabartinė tokių bandelių kepėja V.Raugalienė mokėsi iš savo mamos Marės Meiduvienės bei anytos Kazės Raugalienės. Šioji visame Kupiškio krašte garsėjo kaip nepamainoma gaspadinė.
Šeimininkė išvykusi, bet bandelių nepritrūks
Išleidusi turistus, prie mūsų vėl prisijungia V.Pakalniškienė.
Jos manymu, didžiausias šiandienos kaimo kultūrinis turtas yra dvaras su visa čia vykstančia veikla. Anot jos, visame Kupiškio rajone nėra kito tokio visomis prasmėmis gyvo dvaro, taip įtaigiai perduodančio istoriją ir pritraukiančio norinčių ją pažinti.
V.Pakalniškienė jau anksčiau yra sakiusi, jog kai gavo „pagrabinių“ bandelių, kaip kulinarinio paveldo, sertifikatą, turistų dar pagausėjo.
„Šiandien bandelių neturiu, mūsų kepėja atostogauja, bet išeidama jų prikimšo pilną šaldiklį. Jei bus ragauti pageidaujančių grupė, tereikia jai tai mums iš vakaro pranešti“, – patikina.
Vertės prideda ir parkas
Šalia Adomynės gimusi ir augusi, po studijų vėl gimtinėn sugrįžusi A.Babajan, kaip kraštovaizdžio specialistė, siūlo atkreipti dėmesį ir į dar vieną itin vertingą Adomynės vietą – sutvarkytą ir skulptūromis išpuoštą parką.
Jos manymu, tai yra kaimo išskirtinumas. Parkas turi išliekamąją vertę ir dėl skulptorių, medžio drožėjų bei kalvių plenerų metu sukurtų ir Adomynei padovanotų kūrinių, ir dėl parke augančių vertingų medžių. Klevų ir liepų alėjos pasodintos senais dvaro gyvavimo laikais.
„Prieš kelerius metus, atsimenu, dalyje tos teritorijos dar augo pusantro metro žolės, o dabar turim išpuoselėtą ir pravažiuojantiems įsidėmėtiną vietą“, – specialistė teigė, kad aplinkos grožis kaimui prideda vertės.
panskliautas.lt
Projektas „Ieškok lobio!
