Išėjo universiteto Atminties diplomo alumnė…

Netekome kavarskietės, mokytojos Eleonoros Vincentinos Rudolevičiūtės Žemaitaitienės (1928–2023) – moters, kurios gyvenimo istorija domino ir jaudino daugelį skaitytojų.
„Papykstu, papykstu ant tos senatvės… Laikas man jau iškeliauti ten, į Kavarsko kapines, kur visi mano artimieji palaidoti, kur esam pervežę iš Kabelių ir perlaidoję mano vyro palaikus, Aš jau pavargau gyvent. Man visur skauda. Bet kodėl Dievas mane dar laiko? Nei gyvent negaliu, nei numirt negaliu. Rodos, iškeliautum, ir pasibaigtų kančios, bet kankina, nepaima dievas kažkodėl“, – taip kalbėjo senolė 2022-aisiais, o paskutinius gyvenimo mėnesius leido Kauno Šv. Klaros globos namuose, ir vis silpo, jausdama artėjančią mirtį. Nebijojo Ji mirties – kantriai laukė…
Publikuojame straipsnį parengtą pagal paskutinius buvusios mokytojos pasakojimus.

Atminimais prikelta „Ivanauskynė“

Anuomet ne vienas daug ką perrašinėjo ranka, kas mokėjo – piešė, tapė, schemas braižė. Natūralu, nes tuokart gyvenę neturėjo kito pasirinkimo – nebuvo tiek fotoaparatų, pats fotografijos menas dar buvo besiformuojantis. O ir nebuvo mados fotografuoti sodybas su pastatais. Tik gyventojai – paprastai stambesni ūkininkai, dvarelių savininkai – kartais turėdavo tokią neeilinę progą papozuoti atvykusiam fotografui.

Kartais reginys išlieka kita forma, pavyzdžiui, jei yra kažkieno ranka nupieštas. Tokį peizažą nutapė ir išnykusios savo senelių sodybos istoriją papasakojo Eleonora Vincentina Žemaitaitienė ( mergautinė pavardė – Rudolevičiūtė), kilusi iš Kavarsko miesto. Šovenių kaime ji turėjo ne tik senelius, bet ir dėdę Joną Ivanauską, pas kuriuos dažnai nueidavo pėstute nuo Kavarsko. Įdomu tai, kad keli vyriausieji Šovenių gyventojai tą vietą taip ir tebevadina – „Ivanauskynė“. Šiuos atsiminimus Eleonora papasakojo, būdama net 93-erių. Atviravo, kad dalį atsiminimų perskaitė iš savo pačios ranka rašytų lapų, tad prisiminimai grįžo ryškūs, bet visus dienoraščius ji sudeginusi, nes, ruošdamasi išeiti iš šio pasaulio, norėjo švariai viską palikti…

Prisiminus vaikystėje lankytus senelius

Eleonora Žemaitaitienė pėstute eidavo iki senelių sodybos penkis-šešis kilometrus: „Šovenių kaime gyveno mano mamos Marijos Ivanauskaitės-Rudolevičienės tėvai –Antanas ir Ona Ivanauskai. Visada su malonumu skubėdavau pas senelius. Senelis meiliai mane vadindavo Lionyte. Senelio šeimoje augo 7 vaikai: 4 dukros ir 3 sūnūs. Pasiturinčiai gyveno savo sodyboje ant aukšto kalno. Senelis buvo Kurklių dvaro ūkvedys. Namas jo buvo didelis, o įstiklinta veranda „žvelgė“ į Budrių ežerą. Nuo jų kiemo labai gerai matėsi Budrių ežeras į pietus ir Pienionių dvaro balti pastatai į šiaurę.“

Pasak senolės, norint privažiuoti prie senelio sodybos, reikėjo, pravažiavus Zagajų dvarą, pasukti į dešinę link Pienios, daryti staigų posūkį tarp dviejų kalnų, o pavažiavus apie 50–60 metrų, vėl pasukti į kairę ir įvažiuoti į gana didelį kiemą. „Senelis turėjo daug žemės, kieme buvo ir ūkinių pastatų – tvartų su pertvarom arkliams, karvėms ir kitiems gyvuliams, buvo didelis klėties pastatas. Toliausiai nuo klėties stovėjo edvus kluonas. Už klėties – sodas. Netoli nuo vartų buvo šulinys su svirtimi, labai gilus. Aplink į visas puses matėsi laukai ir kitos sodybos, nutolusios vienos nuo kitų“, – kalbėjo senolė.

Baimė eiti pro žydų kapus

Maždaug devynių ar dešimties metų Eleonora senelių sodyboje būdavo nuolatinė viešnia. „Mamai vis atsirasdavo reikalų nusiųsti mane pas senelius, pas brolį. Mamos brolis man – dėdė Jonas. Vis kažko prireikdavo. Tekdavo eiti pėsčiomis. Pereidavau per miestelio aikštę, kur kiekvieną savaitę vykdavo turgūs. Labai bijodavau eiti pro senus žydų kapus, ties keliu link Budrių“, – atviravo senutė.

Senolė prisimena, kad žydų kapai jai buvo labai nemaloni, bauginanti vieta: „Nors visada išeidavau anksti, kai jau šildydavo saulutė, bet, pasiekusi žydų kapus, skubėdavau, vos žvilgterėjusi kapų pusėn, ar ten nieko nėra, ir kuo greičiau pirmyn.“
Pasak E. Žemaitaitienės, dėdė Jonas buvo paveldėtojas didelio senelio ūkio. „Senelis turėjo daug žemės (40 ha), miško prie Girelės kaimo. Visą gyvenimą ūkininkavo su didele šeima. Kaip paprastai, suaugę vaikai kaip kregždės išskrido, sukūrę savo gūžtas, išsisklaidė po visą Lietuvą. Namuose liko tik seneliai ir vienas sūnus Jonas, kuris gana ilgai bernavo“, – prisiminimais dalijosi senjorė.

„Dėdė Jonas buvo paliktas „prie ūkio“. Mes, visi penki Rudolevičių vaikai, lankydavomės pas senelius, kai reikėdavo talkos: kasti bulvių, padėti javapjūtės metu arba kuliant javus“, – pasakojo senutė.
Pasak Eleonoros, pas jos senelius buvo labai didelė pirtis. „Mūsų tėveliai pirties Kavarske neturėjo. Žiemos metu mes maudydavomės virtuvėje, didelėje medinėje vonioje, vasarą – upėje, Šventosios srovėje, o rudenį ir pavasarį tėvai susodindavo į pakinkytą vežimą su arkliu, ir taip važiuodavom praustis pas senelius, į iškūrentą pirtį“, – atviravo senolė.

Pasak Eleonoros, jos dėdė Jonas prižiūrėjo visą tvarką ūkyje, nuolat turėjo padėjėjų. „Jų sodyboje dar buvo daug ūkio inventoriaus: kuliamoji mašina, varoma arkliais, arfa (išvalyti grūdams), sukama rankom ar rankena“, – prisiminė E. Žemaitaitienė.
Eleonoros dėdė Jonas buvo žinomas ir toliau nuo Šovenių kaimo, nes buvo muzikantas, grojo armonika, jį kviesdavo visur į vestuves, į visas šokių vakaruškas. „Buvo gražus, aukšto stoto (kaip ir senelis) vyras. O muzikantus juk dažnai kaimuose kviesdavo“, – pasakojo Eleonora.

Buvo užkasęs sidabrinių pinigų

Pasak E. Žemaitaitienės, tiek jos senelis Antanas, tiek dėdė Jonas domėjosi visais įvykiais Lietuvoje: „Kai atsirado Lietuvoje radijo aparatai, jie tuojau nusipirko. Klausydavosi per ausines radijo laidų“.

Be to, pasak garbingo amžiaus pašnekovės, jos senelių šeima buvo labai religinga: „Kiekvieną sekmadienį, pasikinkę bričkelę, vykdavo į Kavarską mišių išklausyti“.
„Tik senatvėje aš sužinojau, kad senelis Antanas buvo Kurklių dvaro ūkvedys. Jis ir savo sodyboje iki žilos senatvės tvarkė visus ūkio reikalus. Jo kambaryje ir baldai buvo gražūs (skrynia, šėpa (spinta), komoda ir kt.). Visi raktai (nuo svirno su keturiom durim ir laipteliais, nuo priesvirnio ir kt.) buvo tik jo rankose. Labai taupus buvo, viskas buvo jo žinioje. Žinau, ten, kur kadais sodyboje stovėjo klėtis, kažkas iš giminės proanūkiukų ėjo sliekauti, kasinėjo ir… rado senelio užkastų sidabrinių pinigų puodynėje. Buvo paslėpęs senelis“, – atviravo senolė.

E. Žemaitaitienė pamena, kaip ji, nedidukė mergaitė, nuėjusi pas senelius, ten gerai jausdavosi: „Dėdė Jonas, radęs laiko nuo darbų, arba po pietų, mane apkabindavo, pasisodindavo šalia, pakalbindavo, kaip sekasi mokykloje, kokia mamos ar tėčio sveikata, kas naujo Kavarske. Sakydavo: „O dabar padainuok dainelę. Aš mielai padainuodavau „Aš atsimenu namelį, tą gimtinį savo“, nes man gerai sekėsi dainuoti, be to, ir mokyklos chore dainavau. Mano dainos klausydavo ir senelis, ir senelė. Senelis kartais pakviesdavo ir į savo kambarį. Iš kažkur ištraukdavo kokį saldainį ar „piernikų“ ir pavaišindavo mane.“

Jono vestuvės (maždaug 1942 metais)

Bėgo metai. Eleonoros dėdė Jonas visgi išsirinko žmoną nuo Radiškio tilto netolimo kaimo. „Valerija irgi buvo „pabuvusi“ panelė, žinoma, kilusi iš ūkininko šeimos. Man jau tada buvo gal 14-ti metai. Po dėdės sutartų piršlybų ruošėsi vestuvėms. Visų nuostabai, mane kviečia būti vyriausia pamerge. Paprašė mamos papuošti mane vestuvėms. Mane mama aprengė šilkine mėlyna suknele, papuošta baltai. Atmintyje liko baimė, nes gi nežinojau, ką reikės daryti, labai bijojau“, – prisiminimais dalijosi senutė.
„Kai nuvažiavom pas jaunąją, pamačiau man paskirtą pabrolį. Jis buvo suaugęs vyras. Atsimenu ir pavardę – Niaura. Nežinojau, kaip elgtis. Mačiau, kaip dar kokios penkios pamergės vis pažvelgdavo į mane ir kalbėdavo tarp savęs, o aš stovėjau kaip įbesta ir tylėjau, mažai besidairydama. Pagaliau viena iš pamergių priėjusi pasakė: „Mes tau pasakysim, ką reikės daryti bažnyčioje. Eisim visi išsirikiavę paskui jaunuosius. Tu turi eiti paskui jaunąją su šia puokšte ir jeigu reikės, padėti jaunajai pasitaisyti nuometą. O kai kunigas juos „suvinčiavos“, prieik prie jauniosios, nuo galvos nusek gėlytę ir prisek į kitą galvos pusę“, – pasakojo Eleonora.

Pasak Eleonoros, arkliai buvo pakinkyti į paprastus vežimus, taip jie visi ir pasiekė bažnyčią. „Man vis ką nors pasufleruodavo iš paskos stovėjusi pamergė. Aš gėdijausi žiūrėti į savo pojaunį. Jis buvo gražus vyras, gana kultūringai elgėsi, visur duodavo suprasti, kad sekčiau šalia jo“, – pamena E. Žemaitaitienė.
Senutė prisimena, kaip, grįžę į jaunosios namus, sėdėjo už stalo prie jaunųjų, o pavalgę, prigėrę, visi pakilo nuo stalo, kas kur. „Šėlo, kaip mokėjo. Grojo armonikos, kurių buvo ne viena, dar būgnelis skambėjo, ir sklido jų garsai iki miškų…“ – teigė Eleonora.

„Aš turbūt buvau daugiau stebėtoja, nei dalyvė. Gal labiau būčiau tikusi prie ten esančių vaikų, bet mane kažkoks vaikinas ar mergina pastvėrė už rankos ir nutempė į tą šurmulį. Įdomiausias šokis, atrodo, buvo „Pasiutpolkė“. Visi šokėjai norėjo pasireikšti ir išsidirbinėdavo. Mano dėdė Jonas irgi grojo armonika. Senyvi žmonės išsiskirstė, nesulaukę vidurnakčio, o jaunesni, išsišėlioję, jau į paryčius, kas norėjo, ruošėsi eiti miegoti ant šieno, kur buvo pakloti patalai – padėtos pagalvės ir kažkokie austi paklotai“, – teigė senutė.

Antroji vestuvių diena

„Pabudom, kai mus pažadino triukšmas kieme. Gal žadino jaunuosius ar šiaip ką. Kieme šurmuliavo vestuvininkai. Kas prausėsi prie šulinio, taškėsi vandeniu. Moterys nešiojo iš lauko virtuvės indus su maistu. Pavalgę, ėmė ruoštis važiuoti į Šovenius.

Kinkė arklius į vežimus, nešė kraitį. Bernai juokavo ir stumdėsi. Dalis dalyvių skirstėsi“, – apie antrosios vestuvių dienos rytą pasakojo Eleonora.
„Grojo armonikos. Atsisveikindama jaunoji apsiverkė, bučiavo senelius. Susėdo į vežimus. Gal kokie 9, o gal 10 vežimų važiavo linksmai, lydint armonikos garsams.
Šoveniuose jau laukė dėdės Jono svečiai, draugai, giminės iš Kavarsko, mano mamos ir dar vienos sesers Onos Striogienės šeimos. Buvo kaimynų, kurių nepažinojau. Troba buvo išpuošta vainikais. Svečių vaikai šurmuliavo kieme. Tėvai sveikino jaunuosius. Mano seneliai jaunuosius sutiko su duona ir druska, lydėjo iki trobos slenksčio. Jaunieji bučiavo tėvų rankas“, – prisiminimais dalijosi senolė.

Eleonoros senelė ją nuolat kvietė ką nors padėti: atnešti ką iš stancijos, klėties ar iš sodo: „Aš buvau tik močiutės palydovė ir vaikų globėja – su vaikais ėjom į sodą čia pat už klėties, žaidėm „kavonių“, žiūrėjom, kaip linksminasi svečiai. Tuštėjo ąsočiai – ten turbūt buvo naminio alaus. Naminį vyną, žinau, gamino ir mano tėvai, ir seneliai.“

Pirmas bučinys…

Kitą rytą, kai jaunosios svečiai atsisveikinę susėdo į vežimus ir ruošėsi išvažiuoti, Eleonora buvo kažkur kieme, toliau nuo žmonių. „Pribėgo prie manęs mano buvęs pabrolis, paėmė mane už pečių, pavedėjo toliau nuo visų kažką sakydamas, o tada, stipriai apkabinęs ir pabučiavęs į lūpas bei ranką, nubėgo atgal iki savo vežimo. Aš stovėjau kaip sustingusi… Nusišluosčiau lūpas ir, uždengusi rankom veidą, išsigandus žiūrėjau, ar niekas nematė. Tai buvo pirmas vyro, gražaus bernioko, bučinys, kurį prisimenu visą gyvenimą. Daugiau jo niekad nemačiau, nors teko būti tetos Valerijos tėviškėje“, – atviravo senutė.
Jonas ištremiamas

Daugiau Eleonorai neteko eiti pas senelius, nes ji mokėsi tai Ukmergės, tai Kauno gimnazijose. „Žinau, kad dėdė Jonas sovietmečiu buvo suimtas ir gavęs 3 metus lagerio už duoklės nemokėjimą. Be to, jis buvo apkaltintas už pagalbą partizanams. Lageryje jis sugebėjo įtikti lagerio vado žmonai. Nuolat jai iš medžio padarydavo kokį reikalingą daiktą: tai segtukus prisegti džiaunant drabužius, tai pakabas. Jos dėka jam buvo sudarytos sąlygos palikti lagerį“, – pasakojo Eleonora.
Kai Jonas grįžo iš Sibiro, jau buvo labai prastos sveikatos, turėjo bėdų dėl širdies, sirgo tuberkulioze. Pasirodo, tą Sibire gautą duoną jis išmainė į labai gražią armoniką, su kuria vis grodavo ir grodavo…
„Žinau, Jonas grodavo, žmona dainuodavo, o šeši vaikai šokdavo. Gaila, kaip relikvijos to instrumento nepavyko išsaugoti“, – pridūrė Eleonora.

Jonas su žmona susilaukė septynių vaikų

Eleonoros dėdė Jonas susilaukė net 7 vaikų, tiesa, vienas mirė dar kūdikystėje. „Dėdės šeimoje augo šeši vaikai: Romas, Stasys, Nijolė, Angelė, Jadvyga ir dar Jonas – savo tėčio bendravardis. Mūsų šeimos susitikdavo jau tik švento Jono atlaidų dieną. Politiniai įvykiai taip pat darė įtaką žmonių gyvenimams. Sulaukus sovietmečio, po vokiečių pasitraukimo, prasidėjo nuosavybės praradimas. Nacionalizuota žemė iš visų ūkininkų virto kolūkiais. Šoveniuose buvo įkurtas kolūkis“, – pasakojo Eleonora.
Seneliai mirė. Dėdei Jonui nebereikėjo jokios talkos „prie ūkio“, nes to ūkio nebeliko.

Jonas gana anksti mirė, jo žmona sunkiai vertėsi po vyro mirties, likusi net su šešiais vaikais. „Žinau, pragyveno labai sunkiai, iš 27 rublių septyniems asmenims… Priaugindavo žąsų. Per žiemos atostogas papildavo daugybę plunksnų ant stalo ir sėsdavo su vaikais jų plėšyti. Ir taip kasmet. Vasaromis eidavo vaikai kitų vaikelių daboti, uogų rinkti. Išaugo su svetimais drabužėliais. Sunkios gyvenimo sąlygos buvo“, – atsiduso E. Žemaitaitienė.

Senelių sodybos beieškant

1997 metų rugpjūčio Eleonora su giminėmis susiruošė į Šovenius, turėdami tikslą apžiūrėti senelių sodybos vietą. „Vykstam. Kelio į senelių namus nerandam, jo neliko. Kaimynystėje gyvenanti moteris parodo ranka į senelio namų pusę ant kalno ir pasiūlo eiti tiesiai nuo jos namų kalnu iki sodybos. Lipame į kalną. Mums pastojo kelią ūsnių platus laukas. Atsargiai ūsnis praskyrę rankomis, einame tolyn. Aš žinau, kad senelio kieme prie vartų buvo šulinys. Perspėju einančius. Pagaliau, prasibrovę pro ūsnių lauką, įžengėm į kiemą nustebę ir nusigandę. Kiemas apžėlęs saulės nukepinta žole. Jokių penkių pastatų nėra, tik pamatai. Už dar matomų, nenugriautų pamatų matom didelę rūsio po namais duobę. Duobėje daug šiaudų, lyg būtų kas užklota. Taip, matosi įvairių daiktų: batų, senų puodų, rakandų…“ – atviravo senutė.
Pasak Eleonoros, viename pamatų gale dar žydėjo daugiametės pinavijos, aukštai iškėlusios savo galveles, lyg linguodamos į kiemą, į buvusius stovėjusius pastatus…