UNESCO Reprezentatyvųjį žmonijos nematerialaus kultūros paveldo sąrašą papildė ketvirtoji Lietuvos vertybė – šiaudinių sodų tradicija.
Toks sprendimas priimtas Botsvanoje vykstančioje Nematerialaus kultūros paveldo išsaugojimo konvencijos Tarpvyriausybinio komiteto sesijoje.
Kultūros viceministras Albinas Vilčinskas džiaugiasi, kad ši mūsų unikali tradicija tapo visuotinai pripažinta vertybe: „Tai yra nors ir sena, bet šiandien itin gyva, gyvybinga tradicija, perduodama iš kartos į kartą, vienijanti skirtingas bendruomenes ir burianti įvairių kartų meistrus. Šiaudinių sodų rišimo tradicija įgyja vis didesnį aktualumą, įtraukia vis daugiau jos saugotojų, perėmėjų bei vartotojų. Dalis mūsų visuomenės šiuos tradicinę pasaulėžiūrą simbolizuojančius kūrinius suvokia kaip kultūrinės tapatybės ženklą, o menininkai – netgi kaip įkvėpimo šaltinį.“
Šiaudinių sodų tradicijos nominacinės bylos rengimo procesą koordinavo Lietuvos nacionalinis kultūros centras, konsultuojant Kultūros ministerijai. Darbo grupėje dalyvavo šio centro, Lietuvos nacionalinės UNESCO komisijos sekretoriato, Vilniaus etninės kultūros centro specialistai, A. ir J. Juškų etninės kultūros muziejaus, Lietuvos nacionalinio muziejaus, Lietuvos istorijos instituto ekspertai, taip pat nevyriausybinės organizacijos, asociacijos „Dangaus sodai“, vienijančios sodų rišėjas, nariai. Beje, paraiškos rengimo procesas paskatino įsteigti pastarąją asociaciją.
2017 m. sodų rišimo tradicija įrašyta į Lietuvos Nematerialaus kultūros paveldo vertybių sąvadą. Šiaudiniai sodai, dar vadinti liktoriumi, voru, pajonku, pajonkėliu, dangumi, pasauliu, rojumi, sietynu, reketuku, rekėžiu, krijeliu, aitvaru, miestu, žarondėliu, buvo rišami visoje Lietuvoje ir turėjo ne tik dekoratyvinę, bet ir apeiginę reikšmę, simbolizuoja visatos modelį, tad siejami su gyvenimo gerove, apsauga. Neretai šiaudiniai sodai tampa neatsiejama tradicinio medinio būsto interjero dalimi, teikiančia tapatybės ir tęstinumo pojūtį. Šiandien šiaudinių sodų rišėjai dirba įvairiose Lietuvos savivaldybėse, tačiau daugiausia sodų meistrų susitelkę Vilniuje ir Vilniaus rajone. Daug kitų „sodininkų“ gyvena Šiaurės rytų Lietuvoje – Aukštaitijoje, ypač Utenos, Jonavos, Anykščių, Biržų, Ukmergės, Švenčionių, Rokiškio, Kupiškio rajonuose.
Šiaudinių sodų tradicija atvira visiems – kiekvienas gali mokytis ir susiverti sodą ar mažytį jo modelį. Kaip socialinė praktika, sodų rišimas skatina bendradarbiavimą, pagarbą kūrybingumui bei kultūrinei įvairovei. Ši tradicija rišėjams svarbi ir dėl to, kad lavina kūrybiškumą. Rišant sodus šeimoje, bendruomenėje stiprinami kelių kartų šeiminiai ryšiai, mokomasi darnaus kolektyvinio darbo.
Šiemet, minint UNESCO Nematerialaus kultūros paveldo išsaugojimo konvencijos dvidešimtmetį, buvo nutarta kasmet spalio 17-ąją minėti kaip Tarptautinę nematerialaus kultūros paveldo dieną. Lietuva, kaip viena pirmųjų prie konvencijos prisijungusių šalių, dar prieš oficialios minėtinos dienos paskelbimą konvencijos dvidešimtmetį paminėjo įvairiais su nematerialiuoju kultūros paveldu susijusiais renginiais.
Anksčiau į UNESCO Reprezentatyvųjį žmonijos nematerialaus kultūros paveldo sąrašą jau įrašytos trys mūsų šalyje puoselėjamos vertybės – dainų ir šokių švenčių tradicija Baltijos valstybėse, sutartinės – lietuvių polifoninės dainos ir kryždirbystė bei jos simbolika Lietuvoje. Šiuo metu Kultūros ministerija rengia pastarųjų dviejų vertybių išsaugojimo veiksmų planus, kuriuose numatoma koordinuoti įvairių įstaigų ir institucijų vykdomas priemones, skirtas kryždirbystės ir sutartinių gyvybingumui užtikrinti.
Lietuvos delegacija, dėkodama už tradicijos įvertinimą, įteikė ambasadoriui, Botsvanos nuolatiniam atstovui prie UNESCO ir šios sesijos pirmininkui J. E. Mustq Moorad žinomų Lietuvos sodų rišėjų Vidos Sniečkuvienės ir Linos Žaliauskienės vizito metu surištą sodą – kaip taikos, harmonijos ir skalsos linkėjimą. J. E. Mustq Moorad ketina šį sodą perduoti Botsvanos Prezidentui.
Vilniaus etninės kultūros centro nuotrauka
