Gruodžio 9 dieną Anykščių koplyčioje-Pasaulio anykštėnų centre humanitarinių mokslų daktarui, kalbininkui, pedagogui, prof. Skirmantui Valentui buvo įteikta dvyliktoji Antano Baranausko literatūrinė premija už knygą „Baranauskas, Antanas. Anykščių šilelis = Anykszczũ sziłĕlys“.
Šiai premijai prof. S. Valentas jau buvo nominuotas 2010-aisiais, kai premija buvo teikiama pirmą kartą, tačiau tąkart laureatu netapo.
Dėkoti negalima
„Už pastarųjų trejų metų naujai atskleistus Antano Baranausko poemos „Anykščių šilelis“ semantikos atradimus, jų akademinę sklaidą ir „Anykščių šilelio“ filologinį vokalinį įgarsinimą 2023-ųjų metų Antano Baranausko literatūrinė premija skiriama Skirmantui Valentui“, – Anykščių rajono mero Kęstučio Tubio patarėjas Laimas Fergizas prof. S. Valentui įteikė A. Baranausko premiją, o Kultūros, turizmo ir komunikacijos skyriaus vedėja Kristina Jakubauskaitė-Veršelienė – A. Baranausko portretą, kuriame rašytojas – tokio amžiaus, kokio būdamas parašė garsiąją poemą „Anykščių šilelis“.
„Dėkoju anykštėnams už šį premijos sumanymą. Tai yra Lietuvos premija. Jaunystėje gyvenau su fizikais, kurių institute buvo trys Nobelio premijos laureatai.
Jie man sakydavo: gavęs premiją, niekados negali padėkoti. Dėkok už ką nori, nes gali pagalvoti, kad nevertas“, – už premiją, juokaudamas, vis tik dėkojo jos laureatas.
„Anykščių šilelyje“ užšifruota Karolina
„Anykščiai man – labai mielas kraštas. Jeigu prisiminčiau savo ryšius su Anykščiais, tai turėčiau pasakyti – jie yra absoliučiai per Baranauską ir jo aplinką. Aš esu modernios poezijos tyrinėtojas, o Baranauskas, arba Kairys, mane ištiko visiškai netikėtai“, – kalbėjo prof. S. Valentas ir tęsė: – „Anykščių šilelyje“ koduojamas Karolinos Praniauskaitės vardas, su kuria Baranauskas bičiuliavosi. Vieną vasaros dieną ėjau Algirdo Juliaus Greimo gatve Šiauliuose ir pradėjau mąstyti: kodėl Baranauskas anagramom neįrašė Karolinos vardo į tekstą. Ir staiga supratau – įrašė! Pradėjau žiūrėti skiemenis, kas yra ta anagrama ir kaip ji įrašoma.“
Prof. S. Valentas sakė, jog poezijoje yra tokių dalykų, kurių nežino nei pats rašantysis, nei skaitytojas. Vienas iš tokių dalykų ir yra anagrama – dažniausiai tikrinio vardo įrašymas į posmų skiemenis.
„Tai nėra tyčinis veiksmas. Pirmasis šį reiškinį XX amžiaus pradžioje pastebėjo Ferdinandas de Sosiūras. Jis teigė, kad tarp daikto, ir to, kaip tas daiktas vadinasi, tarp tų garsų, nėra absoliučiai jokio ryšio. Tyrinėdamas senovės kinų, indų ir graikų himnus, jis aptiko, kad tose eilutėse paslaptingai užfiksuotas vieno ar kito dievo vardas.
Pirmoje Baranausko poemos dalyje ir yra užfiksuotas Karolinos vardas. Iš poemoje esančių priebalsių susidaro vardas: Karolina. Ar Baranauskas tai žinojo? Ne.
Anagramos neieškome. Anagrama ateina netikėtai. Bet man kilo ir moralinis klausimas: ar galima tai atskleisti? Ar aš turiu teisę? Baranauskas turbūt nebūtų labai patenkintas. Šią vasarą aš nuvažiavau į Seinus, pasimeldžiau prie Vyskupo kapo ir atsiprašiau, kad tokią paslaptį atskleidžiau. Man šiek tiek atlėgo, nors ar atleido, aš nežinau“, – atskleidęs tai, ko nė pats A. Baranauskas nežinojo, nejaukiai jautėsi prof. S. Valentas.
Skaitė „Anykščių“ šilelį“ tarmiškai
Laureatas tarmiškai įrašė „Anykščių šilelio“ kompaktinį diską, kurį klausant, atsiskleidžia visai kitoks – ypatingas – kūrinio skambesys.
„Pirmas visas „Anykščių šilelis“ buvo įgarsintas čia, šioje koplyčioje. Kai man sukako 70 metų, aš nusprendžiau, kad daugiau „Anykščių šilelio“ nebeskaitysiu. Išskyrus tris atvejus – kada pristatomas naujas leidimas, Anykščiai ir Pandėlys, mano kraštas“, – sakė prof. S. Valentas bei papasakojo, jog net ir jo anūkai, gyvenantys Danijoje, moka didelius „Anykščių šilelio“ „šmotus“ – kaip pats A. Baranauskas pasakytų ir nuolat senelio prieš miegą prašo paskaityti „Kolnus“.
Prof. S. Valentas susirinkusiesiems padovanojo ypatingą dovaną – jis tarmiškai mintinai perskaitė A. Baranausko „Anykščių šilelio“ antrąją dalį, sakydamas, jog ji – tamsesnė nei pirmoji, kad joje atsispindi ne tik Anykščiai, bet ir visa Lietuva.
Reikia skaityti savaip
„Laureatas – garbingas. Visą gyvenimą Baranauskui dirbęs ir šio to pridirbęs“, – apie prof. S. Valentą sakė Lietuvių tautosakos ir literatūros instituto leidybos centro vadovas Gytis Vaškelis, kurio iniciatyva profesorius ir buvo apdovanotas šia premija.
„Turiu knygelę, kurioje yra abu „Anykščių šileliai“ – ir tarminis, ir bendrinis. Abu Untano Baranausko palikti. Ir dar – du diskai. Vienas – su tarminiu Baranausku, kurį skaito S. Valentas ir Algirdas Latėnas, o kitas – su bendrine kalba, kurį skaito A. Latėnas. Pirmoji knyga savo formatu didesnė, pasirodžiusi 2009 metais, ir, ko gero, 2008 metais mes čia, po Anykščius važinėjome ir aštuoniose vietose bandėme įrašyti „Anykščių šilelį“. Visur skambėjo ne taip, kaip reikėjo. Galiausiai jis buvo įrašytas Rašytojų sąjungos bibliotekoje. Tai yra pirma knyga, kurią kartojam, bet žmogus, kuris mato save amžinu pretendentu į laureatus, negali parašyti to paties straipsnio. Pasakė, kad parašys naują, nes turi visai kitų atradimų. Vienas jų – Karolina Praniauskaitė“, – kalbėjo G. Vaškelis bei dėkojo prof. S. Valentui, kad šis tiek dėmesio skiria A. Baranauskui.
„Tyrinėdamas kalbą, Skirmantas sugeba daug pasakyti ir apie pačią poemą. Beje, kai įrašinėjome poemą, pastebėjau, kad pirma ir antra dalys skamba skirtingai. Paklausiau Skirmanto, kodėl taip yra. Jis atsakė, kad pirmąją dalį skaitė, o antrąją mokėjo mintinai. Atsakiau, kad bus gerai, o jis man paskambino po kelių dienų ir pranešė, kad ir pirmąją dalį išmoko“, – profesoriaus darbštumu stebėjosi G. Vaškelis ir susirinkusiesiems išsakė mintį, jog Anykščiuose galėtų būti organizuojami tarmiški „Anykščių šilelio“ skaitymai:
„Tarminės dalies žavumas ir yra tas, kad vieni taip skaito, kiti – kitaip. Kaip sako A. Latėnas – skaitau taip, kaip aš iš mamos girdėjau. Iš tiesų, tam pačiam kaime būdavo ir aukštaičių, ir žemaičių, todėl kiekvienoje pirkioje galėjo kalbėti kitaip. Todėl nereikia bijoti skaityti „Anykščių šilalį“ taip, kaip mamos pirkioj šnekėdavo.“
Skamba mokyklose
Lietuvių tautosakos ir literatūros instituto direktorė, prof. dr. Aušra Martišiūtė-Linartienė sakė, jog
A. Baranausko literatūrinė premija leidžia aktualizuoti ir Anykščius, ir Baranauską, ir labai platų kultūros lauką.
„Šiemet mes institute išleidome 1883–1886 metų gabentą „Aušrą“ ir ten – pirmas numeris, Jono Basanavičiaus priekalba A. Baranausko „Dainų dainelei“, kurią visa Lietuva iki šiol moka.
Toliau matome, kad apie „Anykščių šilelį“ rašoma kaip apie ypatingos meninės vertės kūrinį. Baranauskas yra ašis, ant kurios mes galime verti platų lietuvių kultūros plotą.
Skirmanto Valento knygas su įrašais užsisakė mokyklos, mokiniai šių įrašų klausosi. Kas neturi, įrašą gali rasti duomenų bazėje, kurią per dieną aplanko apie 6000 žmonių. Vadinasi, Skirmanto Valento įgarsintas „Anykščių šilelis“ bent jau vienuoliktokus pasiekia ir tuo garsiniu pavidalu“, – kalbėjo prof. dr. A. Martišiūtė-Linartienė.
Išleido ne vieną knygą
Prof. S. Valentą sveikino A. Baranausko ir A. Vienuolio-Žukausko memorialinio muziejaus direktorius Antanas Verbickas, taip pat buvęs nominuotas šia premija, rašytojas, šios premijos laureatas Rimantas Vanagas, menotyrininkė dr. Jolanta Zabulytė, susirinkusiesiems koncertavo „Anykščių kvartetas“.
Prof. dr. S. Valentas gimė Obeliuose, Rokiškio rajone, mokslus krimto Vilniaus, Maskvos ir Austrijos universitetuose, dėstė Šiaulių universitete, kur 2014 metais pelnė Metų mokslininko įvertinimą. Mokslinės veiklos pagrindinės sritys: bendroji kalbotyra, baltistika, poezijos kalba. Šiaulių pedagoginio instituto (Šiaulių universiteto) dėstytojas, profesorius. Parengė veikalus „Sudurtinių žodžių ir sintaksinių konstrukcijų santykiai“, „Poezija ir kalba“, knygas „Šiauliai: vardas poezijoje ir vardo poezija“, „Klemensas Kairys. Dingę poezijos garsai“. Parašė monografijas „Lingvistinis pasaulis poezijoje“, „Mė(lynojo)nulio lingvistika Vlado Braziūno ir Sigito Gedos poezijoje“, „Kalbos stigmos poezijoje: (prō)nōmen“.
2010 metais Antano Baranausko literatūrinę premiją įsteigė Anykščių rajono savivaldybė, bendradarbiaudama su Lietuvos Rašytojų sąjunga. Premija skiriama už grožinės literatūros kūrinius, knygas, skiriančius meilę gamtai ir Antano Baranausko gimtinės aplinkai, atskleidžiančius žmogaus ir gamtos dvasinį ryšį arba profesionalios literatūrologijos kūrinius, skirtus A. Baranausko kūrybai.
A. Baranausko literatūrinė premija yra skirta prof. Pauliui Subačiui, rašytojui Rimantui Povilui Vanagui, Algimantui Zurbai, Gintautui Gabrišiui, prof. Viktorijai Daujotytei, Erikai Drungytei, Ingai Liepaitei ir Antanui Verbickui, Vladui Braziūnui, Valdui Papieviui, Reginai Katinaitei-Lumpickienei ir Vytautui Kazielai.