Pietrytinis Kamariškių rūmų flygelis.
Praeityje turėjome gausybę dvarų, tačiau dauguma jų sunyko dėl aplaidumo ar buvo sunaikinti. Šiandien Zarasų rajone yra išlikusios vos kelios dvarvietės su dar tebestovinčiais rūmais. Viena iš jų – XVI amžių menanti Kamariškių dvarvietė, per šimtmečius ne kartą keitusi savo šeimininkus ir išvaizdą. Suvieko seniūnijoje, prie pat Latvijos sienos esančios Kamariškės daug dešimtmečių buvo plėšiamos ir niokojamos.
Sparčiausiai dvarvietės kompleksas nyko pirmuoju Lietuvos nepriklausomybės dešimtmečiu, kuomet buvo sudeginta centrinė dvaro rūmų dalis, o sutrūniję abiejų flygelių stogai ir perdangos sukrito į vidų, plytoms buvo išardyti ir pavogti keli dvaro pastatai.
2019 metais Kamariškių dvarvietę įsigijo ir ėmėsi tvarkybos darbų socialinėmis inovacijomis garsėjanti VšĮ ,,Inovatorių slėnio“ komanda.
Dvarvietei pavadinimą suteikė ją kūręs ponas Martynas Komorovskis
Atlikus išsamius istorinius tyrimus tapo aišku, kad bene pirmą kartą Kamariškių dvarvietė (Komoryszki) istoriniuose šalitiniuose buvo paminėta 1583 metais, kaip Suvieko dvaro palivarkas, priklausęs ponui Martynui Komorovskiui ir jo žmonai Beatai Kmitaitei, kurios giminės turtą, kaip kraitį, ponas įgijo po vestuvių. XVI a. pradžioje didžiulis Suvieko dvaras priklausė Trakų vaivadai Grigaliui Astikui, o po 1519 metų – jo sūnui Jurgiui Grigaliui Astikaičiui (?–1546), kuris buvo jau minėtos dvarininkės Beatos Kmitaitės senelis. Tikėtina, kad Kamariškėse gyvenimas virė ir Astikų valdymo laikotarpiu, tačiau, tokiu atveju, ši vietovė buvo vadinta kitu, dar senesniu pavadinimu.
Martynas ir Beata Komorovskiai, jų sūnus Jurgis (?–1634) ir anūkai Jonas, Elijas ir Samuelis, gimę Suvieko dvare, buvo krikštyti Suvieko evangelikų reformatų (kalvinistų) bažnyčioje, kuri ten jau nuo seno stovėjo.
Priklausymas kalvinistų konfesijai Komorovskius suartino su didikais Radvilomis, kurie tapo jų gerais draugais (prižiūrėti, kaip laikomasi paskutinės Jurgio Komorovskio valios, išreikštos 1634 metais surašytu testamentu, buvo paskirtas LDK lauko etmonas Kristupas Radvila Jaunasis (1585–1640), Jurgio Komorovskio draugas ir bendražygis.
Užvaldė jėzuitai
Paskutinė iš Kamariškes paveldėjusių Komorovskių – dvarininkų dukra Kotryna, 1684 metais ištekėjusi už Pauliaus Zarankos Horbovskio. Taip Kamariškės daugiau nei šimtmečiui pateko į Zarankų giminės rankas. Tiesa, dar XVII a. pabaigoje dvarininkė turėjo problemų su Ilūkstės jėzuitų vienuoliais, kurie dėl jos skolų dvarą buvo užvaldę, ir nenorėjo grąžinti net tuomet, kai už kadaise suteiktą paskolą jiems buvo pasiūlyta netgi didesnė pinigų suma. Zarankoms dvarą pavyko susigrąžinti, bet jiems tai daug kainavo – teisminiai procesai vyko daugiau nei pusę amžiaus.
XIX a. dvaras ėjo iš rankų į rankas
Po to, kai Zarankos galiausiai tapo nemokūs, jų valdos buvo išdalytos kreditoriams. XIX amžiaus pradžioje Kamariškės atiteko Anykščių teisėjui Antanui Kušelevskiui ir jo palikuonims. 1858 metais Antano Kušelevskio anūkas Juzefas Kamariškes pardavė iš Sederės (vok. Schödern) dvaro Kuršo gubernijoje kilusiam baronui Lotarui Reingoldui fon Brinkenui (1827–1910). Tikėtina, kad jis ir buvo istorizmo ir neogotikos bruožais išsiskiriančių Kamariškių dvaro rūmų statytojas. 1882 metais dvarą įsigijęs ponas Viktoras Krauzė jau 1887 metais taip nuskurdo, kad Kamariškes įkeitė Vilniaus Žemės bankui.
Paskutiniai Kamariškių savininkai – baronai Richteriai
1901 metais Kamariškių dvarą su daugiau nei tūkstančio hektarų žemės valda įsigijo iš Mintaujos kilęs baronas Heinrichas Vilhelmas Berndt fon Richteris (1856–1936) su žmona Matilda Augusta Dalvitz (1864–?). Tais pačiais metais jiems gimė sūnus Nikolajus, o 1908 metais – dukra Viera.
1915 metais, vykstant Pirmajam pasauliniam karui, artėjant vokietijos kariuomenei, Richterių šeima pasitraukė į Heinricho Vilhelmo uošvių, Rygos pirklių Dalvicų dvarą Liucino apskrityje (Latvija).
1917 metais Rusijoje prasidėjus revoliucijai, dvarininkai prarado visas Sankt Peterburgo banke laikytas santaupas ir buvo priversti bėgti, į dar vokiečių valdžioje buvusią Lietuvą. 1918 metais būdami Eglainėje (Latvijoje), Richteriai priėmė gana išmintingą sprendimą – jie pasidalijo didžiulę dvaro valdą tarp šeimos ir kitų artimųjų, dalį žemių pardavė. Todėl 1922 metais Lietuvos valstybės pradėta Žemės reforma Kamariškių dvaro smarkiai nepalietė, iš Richterių nelabai buvo ką atimti (neliečiama norma asmeniui – 80 ha), o žemės vis tiek liko savų žmonių rankose.
Richterių laikotarpis siejamas su dvaro suklestėjimu – amžininkų prisiminimai byloja, kad Heinrichas Vilhelmas buvo pasiturintis ir dosnus žmogus, gerai mokėjęs samdiniams, keldavęs puotas (ypač per Jonines) ir negailėjęs įsimintinų dovanų, mylėjęs šunis ir žirgus, o dvaras garsėjo jame gamintais karameliniais saldainiais „Karvutė“. 1936 metais baronas Heinrichas Vilhelmas Berndt fon Richteris mirė, buvo palaidotas netoliese dvaro, miške esančiose kapinaitėse, į kurias kadaise vedė alėja.
Pokariu kapinaitės buvo smarkiai nusiaubtos, nuo paminklų buvo nudaužyti kryžiai, tačiau dvarininko bei kelių jo artimųjų paminklai išliko iki šių dienų.
Turtinga vietovės istorija buvo sunaikinta sovietmečiu
1940 metais sovietams okupavus Lietuvą, Kamariškes paveldėję Richterių vaikai Nikolajus ir Viera sugebėjo pabėgti į Vokietiją, todėl pirmųjų represijų išvengė. Vykstant karui jie dar buvo sugrįžę į Lietuvą, tačiau 1944 metais dėl artėjančios sovietų kariuomenės neliko nieko kita, kaip tik trauktis į vakarus.
Po karo Nikolajus su žmona apsigyveno Vokietijoje, Flensburge, o Viera su vyru – Australijoje, Sidnėjuje, kur turėjo saldumynų parduotuvėlę. Dvarvietė buvo apiplėšta ir suniokota, joje įsikūrė kolūkis, apgyvendinti naujakuriai. Išskyrus pastatų sienas, Kamariškėse nebeliko nieko, kas primintų senuosius laikus. Dvaro istorijos beveik visiškai išnyko ir kolektyvinėje sąmonėje.
Tikslas – sukurti kultūros paveldo erdvę, kurią žmonės galėtų patirti
2019 metais Kamariškių dvarvietę įsigijo ir ėmėsi prikelti VšĮ „Inovatorių slėnio“ komanda, garsėjanti socialinėmis inovacijomis. Laimėjus projektą ir gavus Islandijos, Norvegijos ir Lichtenšteino paramą, su rėmėjų, specialistų ir savanorių pagalba pavyko aptvarkyti ir padaryti prieinamą daugybę metų apleistą dvaro parką, išvalyti tvenkinius, teritorijas aplink pagrindinius dvaro statinius, sutvarkyti ir apsaugoti dvaro flygelius.
Dvaro sode buvo aptiktas Lietuvos raudonojoje knygoje įrašytas niūriaspalvis auksavabalis, raudonpilvės kūmutės, skiauterėtieji tritonai, todėl dalis dvaro sodo sąmoningai bus palikta nevalyta, su medžiais krituoliais, taip išsaugant nykstančių rūšių buveines.
Inovatorių slėnio direktorius Arūnas Survila pastebi, kad periferijoje griūvant dvarui, griūva ir vietos gyventojų moralinės vertybės, prarandamas identitetas. Kai dvaras keliasi, vėl grįžta viltis, domėjimasis savo šaknimis. Tad, atstatant dvarvietę, atstatomos ne tik sienos, bet kartu atkuriamos apylinkės žmonių identitetas, vietovei sugrąžinama jos istorija, atnešama aukštesnio lygio kultūra.
Po daugiau nei trejus metus trukusių istorinių tyrinėjimų pavyko išsiaiškinti dvarvietės ir apylinkių istorinę raidą nuo seniausių laikų iki šių dienų, sužinoti dvarininkų šeimų likimus, rasti senų nuotraukų, susigrąžinti rūmuose buvusių baldų ir kitų interjero puošybos elementų.
Atstačius dvaro flygelius ir sunykusią centrinę rūmų dalį bei kitus pastatus, Kamariškėse planuojama įrengti inovatyvias kūrybines erdves, meno ir garso įrašų studiją, renginių salę, lėto gyvenimo (Slow Living), bendro darbo darbo erdves (Coworking), kur žmogus gali nuo visko pabėgti, atitrūkti, pailsėti, kurti, rasti ryšį su gamta ir kultūros paveldu. Bus siekiama, kad apsilankiusieji Kamariškių dvare paveldą patirtų, o ne eitų žiūrėti į prie sienų pastatytus eksponatus, kaip dažniausiai būna muziejuose.
Šarūnas Subatavičius
