Dailininkė, gražiausiai išleistos 2015 metų knygos – Antano Baranausko „Anykščių šilelio“ iliustratorė, kalėdinių atvirukų dailininkė Loreta Uzdraitė su tėvais, anykštėnais Janina ir Aloyzu Uzdromis.
Į gimtuosius Anykščius gyventi sugrįžo grafikė, knygų dailininkė, Lietuvos nacionalinio dailės muziejaus Leidybos skyriaus meninė redaktorė, dizainerė Loreta Uzdraitė.
Pasak dailininkės, Anykščių ji net ir nebuvo palikusi, nes šiame mieste gimė, augo dviejų brolių ir dviejų seserų apsuptyje, besimokydama ir dirbdama Vilniuje, kur buvus nebuvus skubėdavo į gimtąjį miestą.
Per Kūčias Janinos ir Aloyzo Uzdrų namuose prie stalo susės penki jų vaikai su šeimomis – devyniolika žmonių.
Kurti atvirukus paskatino užsakovės
„Gimiau ir užaugau Anykščiuose , – pabrėžia grafikė, knygų dailininkė ir atvirukų kūrėja L. Uzdraitė prieš savo personalines parodas gimtajame mieste. – 1995-aisiais baigiau Anykščių A. Baranausko vidurinę mokyklą, mokiausi Kauno aukštesniojoje meno mokykloje, 2000–2006 metais studijavau Vilniaus dailės akademijoje Vaizduojamosios dailės fakulteto grafikos katedroje. Knygos meno mokiausi pas profesorių Alfonsą Žvilių. Įgijau menų magistro išsilavinimą, pasirinkau grafiką, knygų dailę“.
Verta pastebėti, kad dviejų brolių ir dviejų sesių apsuptyje, vaistininkės ir melioracijoje atsakingas pareigas turėjusio tėčio šeimoje augusi mergaitė jau vaikystėje mėgo piešti, Anykščių kūrybos ir dailės mokyklos mokytojai ją prisimena kaip vieną gabiausių auklėtinių.
Dirbdama Lietuvos nacionaliniame dailės muziejuje, kūrėja yra apipavidalinusi Algirdo Ražinsko, Romualdo Lankausko, Vytauto V. Landsbergio, Justo Jasėno, bene visas rašytojo Rimanto P. Vanago Anykščiuose parašytas knygas, Anykščių menų centro albumus, kalendorius…
L. Uzdraitė pelnė 2015 metų diplomą Lietuvos Kultūros ministerijos ir Lietuvos dailininkų sąjungos bei Vilniaus dailės akademijos rengiamame konkurse už geriausio meninio apipavidalinimo ir poligrafinio atlikimo konkursą. Ji apipavidalino ir iliustravo A. Baranausko „Anykščių šilelį“, kuris išleistas mediniais viršeliais.
Menininkė nuolat dalyvavauja grupinėse ir personalinėse parodose. Jų surengta gerokai per dešimtį, šešios – gimtuosiuose Anykščiuose.
Naujausioji per Adventą veikusi kalėdinių atvirukų paroda buvo L. ir S. Didžiulių viešojoje bibliotekoje.
Menininkė prisipažįsta, kad kurti atvirukus paskatino geri atsitiktinumai.
„Draugė paprašė sukurti atviruką, kuriuo norėjo pasveikinti Vasario 16-ąją gimusį jai mielą žmogų, – prisiminė menininkė. – Sukūriau trispalvę iš gėlių, virtusių širdimi, kurios pražydo, įrėmintos balto reljefo šerkšno ornamente (tai buvo pradžia didelei Anykščių koplyčioje – Pasaulio anykštėnų kūrybos centre 2022 metų vasarą eksponuotai parodai „Padėkos ženklai“, – aut. past.). Kuriant man labai svarbu remtis vertybėmis, tradicijomis, giliomis mintimis, kad kūrinys neštų tam tikrą žinutę. Natūraliai pasirenku simbolių kalbą. Jais galima kalbėti įtaigiau ir juos supranta visas pasaulis. Jais kūriniuose „apvelku“ savo kūrybiniu matymu, išgyventomis patirtimis“, – sako menininkė.
Panaši ir kalėdinių atvirukų parodos gimimo istorija. Autorė prieš dvylika metų Vilniaus senamiesčio gatvelėje sutiko bendravardę bičiulę, kuri pasiguodė nerandanti tinkamo kalėdinio atviruko ir paprašė jį sukurti.
„Buvau grįžusi iš kelionės po Izraelį ir dar gyvenau kelionės, aplankytų biblinių vietų įspūdžiais. Į užsakymą žvelgiau visai kitomis akimis ir viduje jaučiau iššūkį, – prisiminė menininkė. – Pradėjus kurti atviruką, prieš akis iškilo dykumų, palmių, Izraelio architektūros vaizdai. Dykumų gelsvai pilkšvas koloritas lėmė linijinį piešinį. Norėjosi rodyti daug dangaus, perteikti šventos nakties, prisipildžiusios džiugios tylos, ramybę, šlove apsupti varganame tvartelyje ėdžiose paguldytą kūdikį.
Troškau paprastai kalbėti apie didžius, akimis nematomus dalykus“, – sako L. Uzdraitė.
Nuo tada L. Uzdraitė, susižavėjusi šv. Kalėdų istorija, kasmet kuria kalėdinius atvirukus, beje, ir velykinius.
Parodoje Anykščių bibliotekoje per Adventą buvo eksponuojama penkios dešimtys kalėdinių atvirukų.
„Idėjos atvirukų piešiniams gimė prisiminus, kaip šventėme jas su seneliais kaime, šeimos tradicijų ir kitų malonių jausmų, pažinčių, pajautimų švenčių istorija ta pati, siužetas – irgi. Susimąstai – ką naujo dar galima sugalvoti? Tai ir yra kūryba – tą pačią istoriją perteikti vis kitokia kompozicija, kitokiu grafiniu atlikimu, spalvų žaismu, – mintimis dalijosi kalėdinių atvirukų parodos autorė. – Vienas tokių prisiminimų, atplaukęs iš vaikystės, kad Kūčių naktį gyvulėliai ir žvėreliai šneka žmonių kalba, o bobutė po kūčių vakarienės į tvartą nešdavo po šventiniu stalu buvusią pintinę šieno ir dubenį pieno, kad šventę ir jie pajustų, paakino sukurti atviruką tikintiems stebuklinga Kūčių nakties dvasia.”
Atvirukus menininkė kuria lino raižinio technika, įspausdama reljefą, taip siekdama trapaus, tarsi balto kalėdaičio įspūdžio. Atviruko kūrimo procesas gali užtrukti iki penkių valandų, o jam atspausti ji naudoja vos ne pusę kambario užimantį grafikos presą.
Prie Kūčių stalo – devyniolika
Šv. Kalėdos – Kristaus gimimo šventė – tradiciškai pradedamos švęsti susirinkus šeimai ir susėdus prie Kūčių stalo. Pernai į Anykščius nuolatinai gyventi sugrįžusi Loreta, dabar jau nuolatinė viešnia tėvų namuose, kūčiaus su Anykčiuose gyvenančiais broliais Mindaugu ir Remigijum, kurie verčiasi bitininkyste ir Loreta jiems talkinanti, bei iš Vilniaus atvyksiančiomis seserimis Jūrate ir Jolanta ir jų šeimomis.
„Mūsų šeimos narių prie Kūčių stalo bus devyniolika“, – šypsosi kūrėja, pastebėjusi, kad aštuonis anūkus turinčių senelių namuose šventės labai dažnos, nes devyniolika gimtadienių reikia sutalpinti į dvylika mėnesių.
Šaunuolė Loreta. Sėkmės ateityje.