Ričardas BANYS, Panevėžio rajono Vadoklių parapijos klebonas, svėdasiškis
Jau beveik geras ketvirtis valandos kaip sėdžiu priešais kompiuterio ekraną ir galvoju, ką parašyti artėjančių šv. Kalėdų proga. Prieš savaitę galvojau: pradėsiu nuo balto sniego, nuo pusnių, nuo lengvo šaltuko, bet visus tuos literatūrinius planus sugriovė beveik pavasarinis vaizdelis: sniego nebeliko, o iš kažkada vaikų nulipdyto sniego senio beliko kiauras kibiras ir besivoliojančios, paukščių sukapotos morkos – sniego senio nosies likučiai. Štai tau ir baltos Kalėdos! Nors ką gali žinoti, kas bus po kelių dienų. Gal vėl teks rūstauti ant aptingusių kelininkų ir užpustytais bei nevalytais keliais pasiekti vieną ar kitą kelionės tikslą. Ypač Kūčių ar šv. Kalėdų dieną, kurių metu pats tikriausias stebuklas – tai visiems ne socialiniuose tinkluose, bet gyvai susitikti, apsikabinti ir pasivaišinti skaniais tradiciniais kalėdiniais valgiais. Šiomis dienomis prekybos centrai tapo panašūs į vienos pasakos pirštinę, į kurią tilpo nemažas skaičius visokių gyvūnėlių, ir vis tiek vietos dar liko kitiems. Žmonės per tuos kalėdinius pirkimus pamiršo, kas yra gripas ar „kovidas“, kiti galbūt įsitikinę, kad vienas iš kalėdinių stebuklų – tai ne tik su kaupu prisikrauti prekių į vežimėlį, bet ir, esant minioje, neužsikrėsti nei bakterijomis, nei virusais. Nors statistiniai ir mūsų sveikatą liečiantys skaičiukai ypač padidėja po didžiausių metų švenčių. Prisiminiau vieną pedantišką savo parapijietę, kuri man prisipažino, kad nori šventes sutikti saugiai, todėl nieko ji per tas šventes nesiruošia bučiuoti nei apkabinti, nebent savo šuniuką, kuris, anot tos moterėlės, „neužkrės jokiomis paskustvomis, kurios pas žmones yra“. O juk ir blusų jos šuniukas neturi – kas antrą savaitę savo augintinį prausia vienos savo draugės ukrainietės dovanotu šampūnu. Sako, kad ta priemonė net nuo utėlių apsaugo. O aš apsidžiaugiau, kad mano plikei utėlės jau nebebaisios. Taigi, belieka tikėtis, kad ir artėjančios šv. Kalėdos bus sveikos, darbingos ir ramios. Užtai stengiuosi ilgai neužsibūti prekybos centruose. Saugiausia ir ramiausia, kai jaukiai sėdi savo namuose prie virtuvės lango, geri skanią čiobrelių iš Kretos salos arbatą su lietuviška mėta ir stebi pro langą, kaip lesykloje šeimininkauja dar iki šiolei nematyti paukščiai. Gal sniegenos? O gal tai mažas prieškalėdinis stebuklas su rausvais sparneliais?
Mūsų bažnyčiose jau ruošiamos kalėdinės prakartėlės. Dieve, kaip gerai, kad mūsų tos pamaldžiosios močiutės dar nesumaišo Šventojo Juozapo statulėlės su karaliaus Melchioro ar karvės statulėlės su jaučio! Tik vienos avytės statulėlės nepavyko rasti. Matyt, vėl kokia begėdė ir bedievė, bet bažnyčioje gyvenanti žiurkė ar pelė kažkur nutempė. Juk taip buvo atsitikę su nedidele angeliuko medine statulėle, kurią suradome bažnyčios stoginės užkampyje, pelės ar žiurkės apgraužtą. Teko tas nenaudėles peles ir žiurkes pavaišinti „pietumis“, kurie, kaip tikimės, joms visoms buvo pirmi ir paskutiniai. Kalėdiniuose darbuose irgi netrūksta nei dramų, nei trilerių. Svarbu, kad Kūčių nakties pamaldose kažkurioje mūsų bažnyčių vietoje tyliai rymos skulptūrėlėse sustingusi Kristaus Gimimo istorija, iš visų jėgų bandanti lygiuotis su Kalėdų senelių triukšminga komercija.
Mano sieloje tokiu metu užgimsta dar vienas kalėdinis stebuklas: nepaisant to, kad gyvename materializmo prifarširuotais laikais, dar savomis akimis galiu pamatyti nemažai žmonių, suklupusių priešais kalėdinę prakartėlę ir besimeldžiančių. Argi tai ne dar vienas kalėdinis stebuklas? Tada mane apima padėkos ir džiaugsmo nuotaika, tarsi ramindama ir kartu kuždanti: „Mūsų laikais svarbiausia, kad žmogus dar kažkuo tiki ir nori tikėti. Tegu tai būna Kalėdų senelis, tegu tai būna Dievo Vaikelis ar dar kažkas tokio – sunkiai nusakomo, bet pajaučiamo. Baisiausia yra tada, kai žmogus niekuo nebetiki“.
Prisiminiau: vienais metais buvo šaltas Kūčių vakaras. Virtuvėje ruošiau nedideles, kaip visada vienišas savo Kūčių vakarienės vaišes. Nenorėjau, kad tuo metu kažkas mane trukdytų, tačiau netikėtai suskambo lauko durų skambutis. Pyktelėjau, kad kažkas tokiu metu mane drįsta trikdyti. Atidariau duris, ant laiptų stovėjo vienas iš mano kažkada aprašytų „kiškučių“ (vietos pijokėlių). Iš karto pagalvojau, kad prašys pinigų „ant alaus“. „Klebonėli, dovanok! Gal turi plotkelių (kalėdaičių – red. past.)? Dovanok, kad nespėjau laiku ateiti“, – atsiprašinėjo tas žmogelis. Iš karto visas susierzinimas stebuklingai dingo. Daviau tam žmogučiui kelis kalėdaičius, pridėjau dar į krepšį ir savo maisto atsargų Kūčioms – juk man vienam visko buvo per daug. O kiek žinojau, tas žmogelis gyveno su garbingo amžiaus ir pasiligojusia motina ir su savo broliu. Reikėjo kažkam pamatyti, kaip pagarbiai tas mano žmogutis nešėsi namo kalėdaičius, maišelyje užsikišęs prie krūtinės, tarsi ką tik būtų priėmęs Šv. Komuniją bažnyčioje. Uždariau duris, atsisėdau prie savo Kūčių stalo. Jaučiausi, kad nebesu vienas. Mintys sieloje statė, kūrė, gimdė šviesius paprastų žmonių siluetus, kažkur pasklidusius savo namuose prie Kūčių stalų, ant kurių buvo padėti kalėdaičiai, gal ir pastatytas kryželis. Dar gal buvo ir silkės, ir kūčiukų ar garuojančių bulvių pilna lėkštė. Mes juk kiekvienas turime savo Kūčias ir jų veidą, kurį atpažįstame iš tūkstančių veidų. Nes tuose veiduose galime įžvelgti savo brangiausių žmonių veidus – esamus čia ar jau amžinybėje. Tiesa, praėjus kelioms dienoms po to mano susitikimo su tuo minėtu žmogeliu, jau beveik Naujųjų Metų išvakarėse, prie namų laiptų radau tris dailiai surištas namines šluotas. Žinojau, kad jas atnešė tas žmogelis dovanų. Štai ir dar vienas kalėdinis stebuklas, atėjęs į gyvenimą truputį vėliau, bet vis tiek atėjęs. Man atrodo, kad Kalėdos turi būti mažiau materialios, bet daugiau žmogiškos. Juk ir Dievas tampa Žmogumi! Tampa ir gyvena mūsų gyvenimus, gyvena kartu su mumis kiekvieną mūsų kasdienybės akimirką. Ar tai ne stebuklas, darantis pačias Kalėdas mums be galo artimas? Suradau nuostabius mūsų garsaus poeto Alfonso Nykos-Niliūno mintis apie Kalėdų dvasią: „Kalėdos – žodžių žodis, pasaulis septyniose raidėse, tebegyvenąs su laikraščio pirmajame puslapyje nupieštomis žaliomis žvakutėmis, prakartėle, piemenimis ir į Betliejų vedančia žvaigžde, neatsiejamai susietas su laukimo išsipildymu, balta staltiese apdengtu stalu, Kūčių valgių liekanomis ir sunkiai įkandamais rudais meduoliais lentynoje. Ir su mūsų visų niekuo nepakeičiamu, su niekuo nepalyginamu ir neaprėpiamu džiaugsmu. Su užpustytu keliu nuo kalno, kuriuo aš į vakarą klampoju žemyn ir paskui einu užšalusia upe, kurioje po ledu plaukioja tylios žuvys“. Manau, kad ne tik poetas, bet ir daugumas iš mūsų turime savo pačius mylimiausius kalėdinius ženklus, kurių nepakeičia laikas, nors tas laikas mus ir keičia. Tačiau tas kalėdinio meduolio ar pasidalyto su kitais mandarino skonis tarsi paveikslas, nutapytas ant mūsų kalėdinių prisiminimų baltos staltiesės, išlieka visą mūsų gyvenimą sielos paveikslų galerijoje.
Atėjus šv. Kalėdoms, stenkimės neuždusti ir kitų neuždusinti kartais perdėtu sveikinimų ar dovanų saldumu. O tikri stebuklai – tai ne pasakų ar fantazijų ekranizacijos mūsų žodžiuose ar veiksmuose, bet paprasti ir kartu nuoširdūs gestai: paduota atleidimo ir atsiprašymo bei susitaikymo ranka kitam žmogui ar saldus bučinys mylimam žmogui ir jo gyvenimui. Tie maži stebuklai gimsta tada, kai nutyla politinės rietenos, kai užgęsta paskutinė neapykantos ar konflikto žarija, kai pajaučiamas saikas materijai arba kai gali nuoširdžiai priimti save ir kitą žmogų tokį, koks jis yra. Juk esame vieni kitiems tarsi atspindžiai veidrodžiuose. Tarsi būtume vieni kitiems dovana, kurios laukiame. Garsusis Jungtinių Amerikos Valstijų prezidentas Ronaldas Reiganas yra pasakęs: „Kalėdos – tai tonizuojanti priemonė mūsų sieloms. Jos skatina mus galvoti apie kitus, o ne apie save. Jos nukreipia mūsų mintis į dovanojimą.“ Tad tegu šis šventas ir kartu šventinis laikas visiems mums paskatina norą vieni kitiems dovanoti nematomas, bet jaučiamas sielos daleles, įkūnytas paprastuose gyvenimo dalykuose, kuriuos drąsiai galėtume pavadinti mažais, bet nuostabiais stebuklais. Tegu jų visiems būna kuo daugiau!
