Klausimų, ar laisvė bus, nekilo

Šiandien – Laisvės gynėjų diena. 1991 metais prie Seimo, televizijos bokšto mūsų laisvę gynė apie 700 žmonių. Tarp jų buvo ir anykštėnų. Vienas jų – tremtinys, aktyviai partizanų atminimu besirūpinantis anykštėnas Gerimantas Kaklauskas, kuris su „Anykštos“ skaitytojais pasidalijo ano meto prisiminimais.

„Buvau bastūnas, – sakė G. Kaklauskas. – 1989 metais grįžau iš Sibiro, gavau butą Panevėžyje, iš karto įstojau į savanorių būrį, sąjūdį – specialią sąjūdžio apsaugos grupę. Kai vykdavo įvairūs renginiai, mitingai, mūsų apsaugos grupė turėjo saugoti, kad neįsikištų priešingos jėgos, kad nebūtų provokacijų. Prie Parlamento važinėjau nuo 1990 metų. Buvau Panevėžio savanorių kuopos atstovas, teko būti net Parlamento viduje. O ten atsidūriau taip, kaip ir visi kiti.“

Budėdami prie Parlamento, pasak laisvės gynėjo, žmonės baimės nejautė: justi buvo tik begalinė vienybė ir draugiškumas.

„Ten buvo masė žmonių. Vietiniai gyventojai – lietuviai, lenkai, net rusai, nešdavo mums arbatos, kavos, blynelių. Gruodžio, sausio mėnesiais kūrendavome laužus. Buvo visi labai aktyvūs ir labai draugiški.

Jokių klausimų, ar laisvė bus, ar nebus, nebuvo. Bus. Jau kai buvome susikabinę nuo Lietuvos pakraščių iki Estijos sostinės, jau tada tikėjome, kad mūsų valstybės bus laisvos“, – anuometinėmis nuotaikomis dalijosi G. Kaklauskas.

Pasiteiravus, ar dalyvavo pagrindiniuose sausio 13-osios nakties įvykiuose, G. Kaklauskas kiek apgailestavo:

„Tą naktį aš… miegojau. Sąjūdis organizuodavo autobusus į Vilnių. Paprastai būdavo du autobusai, kurie veždavo mus iš Panevėžio. Sausio 11 dieną į Vilnių važiavome eilinį kartą. Draugavome su tokiu Žuku, drauge su juo tąkart ir važiavome, saugojome Aukščiausiąją Tarybą. Iki sausio 12-osios vakaro budėjome, girdėjome, kad bruzdėjimas vyksta kariniame šiaurės miestelyje, galvojome, kad apsups mūsų Aukščiausiąją Tarybą. Netoliese statė bendrabutį Seimo nariams, buvo priversta daug blokų, armatūros, tad visi puolė ten, nešė, vežė, kas ką galėjo, krovė betono blokus, statėm barikadą. Galvojome, kad būtent ten bus puolimas, – parą iki puolimo prisiminė pašnekovas. – Visą parą su Žuku išbuvome ten, tad 12 dieną atvažiavo autobusas ir išvažiavome namo. Grįžęs iš karto kritau į lovą, o žmona mane žadina: „Žiūrėk, kas vyksta!“ – viskas įjungta, ir radijas, ir televizija. Štai tada pagalvojau: „Mūsų Lietuvėlei – „šakės“…“. Galvojau, kad puls ir Aukščiausiąją Tarybą, kad valdžia žus. Ruskeliai jau prieš tai bandė ten brautis, bet savanoriai sulaikė. Atsikėliau, pradėjome vieni kitiems skambinti, kad reikia važiuoti atgal. Ryte nuvykome, klausėme Vytauto Landsbergio, kitų kalbų. Sužinojome, kad yra žuvusių, daug sužeistų. Reikėjo kraujo, tad nuvažiavome į Raudonąjį kryžių atlikti šitą pareigą ir vėl grįžome atgal.“

G. Kaklausko nuomone, šiuo laikotarpiu tokios vienybės, kokia buvo tąkart, trūksta.

„Žmonės pasikeitė, ir valdžia, ir partija ne tokia tapo, kokios norėjome. Valstybės, įstatymų kūrėjai, kuriais pasitikėjome, tapo korumpuotais vagimis…

Ar dabar tiek žmonių susirinktų ginti Lietuvą? Nežinau… Faktas, kad susirinktų, bet kiek susirinktų – nežinia. Yra žmonių, kurie yra Lietuvos piliečiai – ne popieriniai, o tikri“, – savo nuomone dalijosi mūsų laisvės gynėjas ir pridūrė, kad būtinai nori padėkoti visiems šauliams ir pasveikinti juos šios dienos proga.

„Daugelio jų jau nėra tarp gyvųjų. Jų mūsų valdžia net nepasveikina, jie niekam nerūpi… Dėl savęs neišgyvenu, padariau viską, ką galėjau, jei reikės, dar ir aš pašaudysiu. Gaila, kad valdžia pamiršo tuos laisvės gynėjus, savanorius, kurie, palikę šeimas, palikę žmonas, išvažiavo ginti Aukščiausiosios Tarybos. Aš taip pat palikau mažus vaikus – septynių mėnesių dukrą ir penkerių metų sūnų.

Žmonėms neberūpi nepriklausomybė, kiekvienas tupi savo kampelyje. Tačiau aš nesiskundžiu, gyvenu nuostabiai, džiaugiuosi, kad gyvenu laisvoje Lietuvoje ir, kol man amžius duoda gyventi, toliau joje gyvensiu“, – sakė Gerimantas Kaklauskas.