Gyvename didesnio streso sąlygomis, nei mūsų protėviai prieš tūkstančius metų, dar ikicivilizaciniame laikotarpyje. Gyvendami kalnų urvuose, per savo neilgą gyvenimą nuėję nuo Baikalo iki Vokietijos, kai vieninteliai keliai buvo žvėrių išminti takai. Tai nereiškia, kad protėviai gyveno palankesnėmis sąlygomis ar buvo saugesni. Atvirkščiai – ligos, plėšrūnai, žaizdos, nuo kurių mirdavo, o ir pramogos kaip kad „nueikime pas kaimynus kaukolių pasirinkti“ buvo kasdienybė. Tačiau labai panašu, jie jautėsi laimingesni. Kodėl?
Pasirodo, asmens per gyvenimą patirto streso lygį galima išmatuoti. Kaip tvirtina antropologai, ant kaulų ar dantų atsiranda žymės, kurios ir parodo, kokį stresą per gyvenimą patyrė organizmas.
Kaip taip gali būti, kad žmonės, gyvenę prieš tūkstančius metų ir bet kada galėję žūti net ir labai žiauria mirtimi, galėję būti net suvalgyti kitų žmonių, jautėsi laimingesni nei dabartiniai žmonės? Garantuotai tikslaus atsakymo niekas nepateiks. Galima tik spėti ar nujausti. Bet vis tik…
Kaip į tai atsakė antropologai? Žmonės gyveno mažose bendruomenėse gamtos sąlygomis, visa, kas vyko aplink, buvo natūralu, tiesiog jie nežinojo, kad gali būti kitaip. Sakytume, pasikliovė likimu, bet ir to negalime tvirtinti. Gal greičiau galima paaiškinti susitaikymu su sąlygomis ir kasdienybe. Sudraskė, tai sudraskė, badas tai badas, jei mamutas – tai ilgas ir sotus gyvenimas. Gyveno, tikėtina, jausdami mažesnį pavydą ir pagiežą. Juk pavydas ir pagieža – iš santykio bei neteisingos socialinės tikrovės kylantys jausmai. Kaip ir lygybės bei teisingumo reikalavimas, kurį turi net beždžionės. O tai įrodyta eksperimentu – vienai beždžionei davus du bananus, o kitai vieną, nuskriaustoji ėmė daužyti narvo grotas iš nepasitenkinimo, kad jai davė mažiau nei kitai.
Visi šie santykiai kyla tik visuomenės sąlygomis. Ir kuo visuomenės sąranga sudėtingesnė, kuo individų daugiau, tuo plėšantysis visuomenę veiksnys stipresnis. Juk kuo didesnis socialinis neteisingumas, tuo nelaimingesni tie, kurie atsiduria visuomenės apačioje. Kuo aukštesnį siekiamą gyvenimo standarto idealą diktuoja visuomenė, tuo didesnė įtampa stengiantis jį pasiekti. Toliau kyla klasikinė problema – kaip pasiekti? Iš jos sprendinio priklauso, kaip gyvens, kokią santvarką pasirinks visuomenė. Kas rinksis bolševizmą, kas feodalizmą, kas jau nykstantį skandinaviškąjį socialinio teisingumo modelį. Bet kad ir kurį pasirinktų, streso ir laimės problema niekada nebus iki galo išspręsta. Geriausiu atveju sumažinama iki visuomenės negriaunančių reikšmių. Ir šito atsinešto jausmo nei technologijos, nei bėgantis laikas negali pakeisti. Žinomas laiškas, regis Šumero ar Babilono civilizacijos laikų, kurį pirklio žmona rašė vyrui. Jame pasakojama, kad kaimynas nusipirko jau trečią namą, o jie turi tik du… Viskas aišku – pasistenk neatsilikti nuo standarto. Arba tos pačios puotos, kurias kėlė net nuskurdę bajorai, nes toks buvo standartas. Ir nesvarbu, kad po to tą bajorą iš dvarelio skolintojai išvarys. Toks standartas.
Viename interviu su vienu iškiliausių šių laikų mūsų keliautojų – alpinistu, Anykščiuose gyvenančiu Vladu Vitkausku, įkopusiu į visų žemynų aukščiausias viršūnes – įstrigo pastebėjimas apie pirmąjį jo apsilankymą Nepale, kuomet net sostinėje Katmandu civilizacijos apraiškų nebuvo daug. Tačiau keliautojas pasakojo pastebėjęs gyvas, degančias žmonių akis, šypsenas. Vėliau lankantis Nepale, nors civilizacijos reiškinių, automobilių, brangesnių namų, spindinčių vitrinų ėmė sparčiai daugėti, bet tų gyvų degančių akių, šypsenų liko vis mažiau. Ką tai sako?
Regis, žmonijai vis geriau įvaldant technologijas, kurios atlieka daugybės žmonių darbą, gyventi turėtų tapti ramiau ir saugiau. Prieš gerą pusę amžiaus fantastai skaičiavo, kad robotizacija leis žmonijai galų gale turėti laimingą gyvenimą ir dirbti tereikės vos kelias valandas. Visą kitą laiką bus galima skirti savišvietai, pramogoms ir kultūrai. O tai turėtų išvaduoti nuo didžiausio streso. Fantastai skaičiavo, kad tokia ateitis pasiekiama ranka, ir mes jau turėjome joje gyventi. Kur visa tai? Atvirkščiai – buvo priimtas modelis, kad vis didesnis darbo efektyvumas, kurį padeda pasiekti technologijos, skirtas ne žmonių gyvenimui palengvinti, o sutaupyti žmonių darbo užmokesčiui išleidžiamus pinigus. Juos lengviausia sutaupyti atsisakant nebereikalingų darbuotojų. Net didžiausios pasaulio korporacijos reguliariai paskelbia atleidžiančios tūkstančius darbuotojų dėl padidėjusio darbo efektyvumo. Ir tai dažniausiai ne kasininkės, netekusios darbo dėl įdiegtų savitarnos kasų prekybos centruose, ne gatvių šlavėjai, galų gale ne tarnautojai panaikintuose didelių įstaigų skyriuose miesteliuose, o aukštos kvalifikacijos inžinieriai, programuotojai, patyrę administratoriai. Saugūs nebegali būti net jie. O jei nėra saugumo dėl ateities, ar laimę jaus žmogus? Ar tos technologijos kuriamos, kad padėtų pasiekti laimę ar visai nudaiktintų, sunaikintų žmogaus dieviškąjį pradą? Kas iš tiesų slepiasi po žadą atimančiais pažadais?
Na, ir dar vienas pavyzdys iš realaus gyvenimo. Per šį tūkstantmetį Lietuvos biudžetas padidėjo kartais, komentarų skiltyse komentatoriai pliekiasi įrodinėdami, kaip per tuos metus pakilo minimalūs, o kokie prieš dvidešimt metų buvo vidutiniai atlyginimai, „durnina“ tuos, kurie skaičiuoja, kiek kainavo kepaliukas duonos, tačiau realybė neišvengiamai sako tą patį – nei technologijų, nei didesnio darbo efektyvumo diegimas skurstančiųjų skaičiaus nesumažino. O, pavyzdžiui, automobilių parkas, kurio vidutinis amžius labai gerai atspindi visuomenės perkamąją galią, tai yra realią perkamąją galią, su kiekvienu statistikos paskelbimu tampa vis senesnis ir senesnis.
Nusimeskime kaukes
PONAI !!!Siaip jau zmonija nera taip jau neatsakiusi i iskeltas temoje problemas.
Kas liecia harmonija pasitenkinimo butimi. Gana issamiai sociologai tyre laukiniu gentis, kuriu kol kas dar siai dienai galima rasti. Yra gautas gana issamus atsakymas, harmonija zmonijoje pazeista perejime is medziotoju ir rinkeju stadijos i zemdirbius. Kur yra laukiniu gentys kaip medziotojai ir rinkejai, jie gana laimingi. Net neturi zodyne zodziu nusakyti liudesiui, nelaimei. Gan sveiki. Kas idomu tikrino tokiu laukiniu genciu intelekta lyginant su Harvardo universiteto studentais. Tik siems zmonems suprantama gamtos kalba. Pasirodo laukiniai intelektualine prasme laimejo, tik gyveno kitame pasauli. Nors ir kovodavo su kitomis gentimis, o kai kurios is ju net kanibalizmo kulturos atstovai.
Visai kitas vaizdas pas zemdirbius, kuriu issivystymas arti laukiniu. Ten is karto isnaudotojai ir isnaudojamieji. Vieni lobsta, kiti skursta. Su skurdu pastovus badas, ligos, nelaimes. Sioje vietoje zmonijos disharmonija ir iki siol ji neissikapsto. Lengva stebeti kaip mases pateisina sia beprasme buti. Labai paprastai, lyginasi tarpusavi centimetrais savo iliuziju pasauli. Tie kurie skurdesni kokie lohai pries juos. O tie kurie turtingesni, kokie durneliai, ta ir ana automobili durniukas pirko, kuris nieko nevertas. Ir i trasa eina alkoholis ir narkotines medziagos. Taip mases gyvena savo iliuziju pasauli, kuris suformuotas nuo tada, kai tapome zemdirbiais.
Kas liecia ne tik kalnus. Kodel zmones pasirenka tokia buti. Tai gana egoistiska forma begimas nuo civilizacijos, kur naturali pusiausvyra, tarp idetu jegu ir grazos. Uzkopei neuzkopei. Kai sociumas daznai uz idetas pastangas ne tik atkisa spyga, bet ir gali kaip reikalas gyvenima apdauzyti, kai naturali atranka pazeista. Pvz alpinistai nera tokie gerieciai kaip atrodo,. gana egocentriski zmones. Jaucia gana dideli dvasini nuosmuki kai del tam tikru priezasciu nepavyksta iveikti uzsibrezto tikslo.
Tiesiog organizmas tuo metu gamina psichikai narkotines medziagas, ka zmonija pazeidus teikdama jas dirbtiniu budu.
_____________________________________________________________
Iki visai neseniai net gana destruktyvus sociumai suteikdavo laisve zmogui gyventi laukineje gamtoje be civilizacijos. Net budavo gerbiami tokie atsiskyreliai ir asketai. Kai kurie tapdavo kulturose sventaisiais. Marijos zemeje tokia laisve atimta kaardinaliai. Nesunku suprasti kas lauktu Kvazimodo, jei Simoniu girioje laisva valia nieko neklauses pasistatytu ziemine, vietoje rinktu kura ziemai. Medziotu kad ir su lanku, bei zvejotu zuvi tik maistui. Butu atsakymas, pirma tapk milijonierium, paskui galesi sau tai leisti. Keista kultura, reikia tapti milijonierium, kad galetum grizti i pirmine laukiniu medziotoju ir rinkeju buti.
———————————————–
Taigi kadangi mes civilizacijos issizadeti negalime tai lieka elementarus sumedzioto mamuto issidalinimo desniai. Ka vadiname demokratija. Demokratiskoje rinkoje laikoma kad nepazeista naturali atranka ir naturali konkurencija, kai ne didziausias pletkininkas geriausias specialistas, o butent geriausias. Tam yra taip vadinamas socialines neligybes indeksas. Laikoma kad sociumas gana demokratiskas ir harmoningas. Kai santykis tarp 20% skurdziausiu nuo apacios ir 20% turtingiausiu nuo virsaus, vieno asmens pajamu skirtumas 3. Pvz toks yra Danijoje.
Lietuvoje jis virs 6… Tai rodo kad pajamu pasiskirstymas valstybeje demokratine prasme gana pazeistas. I ka virsuneles atsako, kadangi mes protingesni, talentingesni ir darbstesni.
________________________________________
Bet kaip bebuve kokioje butije suka tavo gyvenimo verpetai, tokioje. Skirtingai nei teigiama, as manau kad homo sapiensa formuoja aplinkybes, o ne atvirksciai, kad zmogus savo gyvenimo kalvis.
Tai tose aplinkybese vis tiek reiktu, myleti, kenteti ir jei iseina, nors retkarciais mastyti. O pliumbum proletariatas jis visada toks. Jis visada matavosi ir matuosis kiek kieno cm. Koks kieno automobilis ir kokia kieno pana. Tai ju pasaulis ir jo nepakeisi.
Protingi straipsniai anykštėnams neįdomūs. Jiems reikia ,,Seklyčios”, ,,Pirmo grūdo”, ,,Vorūtos” ir kebabų.