Antrojoje svėdasiškių dailininkų parodoje – trylikos autorių darbai

Sekmadienį Svėdasų bibliotekos meno galerijoje atverta ciklo „Menas Svėdasuose… Svėdasai mene“ antroji paroda, kurioje eksponuojama trylikos svėdasietiškos dvasios menininkų trys dešimtys tapybos darbų, piešinių, siuvinių, mezginių bei drožinių iš medžio. Ypatinga šventadienio dvasia, ypatingi kūriniai ir menininkų žodžiai, kaip ir stebuklas, kuomet tarsi ir nieko neturėdamas gali duoti viską.
Miestelio meno galerija tampa vis universalesniu kultūros centru, ne tik įvairaus žanro meno kūrinių eksponavimo, bet ir kūrėjų susitikimų bei pokalbių apie kultūrą vieta.

Tuoj po pamaldų Šv. arkangelo Mykolo bažnyčioje, valandą iki vidurdienio, į Svėdasų bibliotekos meno galeriją sugūžėjo bene trys dešimtys Svėdasų krašte bei tolėliau gyvenančių dailininkų ir menu besidominčių piliečių. Parodą atvėrėme iš Bajorų kaimo kilusio dailininko Donato Šilinio poezijos posmais: „Aš nieko daugiau neturiu, / Dainuoju lazdynams žydint / Tyloje mėlynų pagirių/ Iš žydro šaltinio geriu / Ramiai nuskaidrėjusį dangų… / Aš nieko daugiau neturiu / Tik savo svajonių šviesą“. Šį puikų dailininką, „Aušros“ gimnazijos Kaune dailės mokytoją (jo geriausių darbų galerija veikia šioje mokykloje) primena trys puikūs klasikinės tapybos aliejumi ant kartono darbai: susimąstę veidai, šeimos vizija ir Dusetų miestelio peizažas.

Tikriausiomis tautinėmis relikvijomis pradžiugino buvusi mokytoja Irena Guobienė, kuri eksponavo tuoj po 1950 metų, rūsčiais pokario laikais išsiuvinėtą paveikslą, kuriame tautiniais drabužiais pasirėdžiusi lietuvaitė groja mandolina, bangose supasi laivelis, tolimoje žalia giria apaugusi kalva, kurios viršūnėje stūkso Gedimino pilies bokštas, aplinkui rausvos rožės, besiraitantys žolynai ir giesmės „Lietuva brangi“ pirmieji posmai. Antrame darbe išmegztas „Lietuvos himno“ tekstas, papuoštas trispalve juosta ir tautinių spalvų kutais. Autorė pasakojo apie tą tolimą laiką, kai pasaulis buvo pilnas nerimo, žmonės žuvo miškuose, ne vieną šeimą išgabeno į Sibiro tremtį, o štai daug jaunų mergaičių labai mėgo siuvinėti vaizdelius tautiškais motyvais. Prisiminė, kaip sunku būdavo gauti spalvotų siūlų, ir kaip smagu siuvinėti.
Alvyra Žilienė – ne tik ūkininkė, gausios šeimos motina, bet ir aistringa menininkė. Jos paveiksle – magiškas, dangorėžiais spindintis nakties miestas.

Iš sostinės atvykusi Sigita Jakutytė, augusi Moliakalnio vienkiemyje, prie Svėdasų, to pasaulio vaizdus įamžino spalvinguose, didelio formato paveiksluose „Pirties diena“ ir „Močiutės bijūnai“. Mat į senelio namus dažnai ateidavo kaimynai į pirtį, taip pat ir televizoriaus pažiūrėti. Bene įdomiausia būdavo netoli gyvenusi senyva moteris Ona, kuri visuomet ateidavo pasipuošusi, stilingai apsirengusi. Trečiajame, mažyčiame paveikslėlyje – Svėdasų miestelio kampelis: šventoriaus tvora, tolumoje Puzelių namai, ir moteris, besivedanti mažą vaiką. Tarsi sakytų, kad senieji moko jaunesnius ir palieka jiems pasaulį.

Dalia Giedraitytė-Paulavičienė pateikė tris linksmus paveikslėlius. Per pusamžio ribą jau persiritusi moteris piešti pradėjo tik pernai vasarą – tuomet, kai lankė rokiškėnų dailininkų iš Rokiškio surengtus piešimo kursus Svėdasuose. Susirinkusieji stebėjosi: kaip nupiešti tokias tikroviškas jūros bangas ar rausvais žiedais žydinčią palaukę?
Sigitas Andrulevičius eksponavo tris nuostabius paveikslus didžiojo Butėnų kaimo tema.

Apaliutės gryčia įamžintas istorinis Apolonijos Pečiūraitės namas, jo langai užverti langinėmis, švyti skaldytų akmenų, kurie papuošti mažesniais juodužiais akmenukais, pamatai, aukštyn sminga, tiesiog skrieja į mėlyną dangų aplinkui augančių medžių viršūnės. Prūso troba, kurioje daug metų veikė pradžios mokykla, – moderni, nors dar Pirmojo pasaulinio karo metais statyta. Ant klevo stuobrio iškilęs gandralizdis, keli gandrai, tarsi skriejanti mintis, kad bus vaikų, ir mokyklos vėl prireiks. „Šeimininkai“ – tai nutapytas darbas, kuriame pavaizduotas apleistas klojimas. O kaip sukrypę jo durys, užvaldę žvirbliai, ir smagus, gyvenimu patenkintas Rainis.

Irena Meištaitė – akvarelės žanro žvaigždė, gimusi Svėdasuose antraisiais pokario metais, prisiminė mažytį namelį šalia pieninės, kuriame glaudėsi net dešimties asmenų jų šeima, taip pat – magiškai žydintį, savo baltumu su dangumi susiliejantį vyšnių sodą. Nors jai sulaukus trejų metų, šeima persikėlė į Uteną, tačiau Svėdasai amžiams pasiliko brangia tėviške. Kalbėjo apie nuostabų piešimo mokytoją Vytautą Petronį, kurio dėka pamėgo menus, dailės institute tapo tekstilės specialistė, tačiau labiausiai atsiskleidė kaip piešėja, net dešimt metų darbavosi iliustratore žurnale vaikams „Genys“. Iš didžiulių jos piešinių tarsi žvaigždės antgamtiška šviesa spindi įvairiausi žiedai, žolynai. Pasak kūrėjos, jai mieliausios paprastos, kuklios, beveik nepastebimos pievų gėlės, paslaptingi žolynai. Jos manymu, nuostabiausi menininkai yra tautodailininkai, jie nepraradę vaikiškos pajautos tikrumo, jie nesugadinti jokių mokymų, jie perteikia tai, ką širdimi jaučia. Teigė, kad ypač didis turtas yra senos sodybos – juk jose augo, gyveno šimtai žmonių, ir kiekvienas paliko savo dvasios dalelę, pažymėjo, kad svarbiausia šiame trumpame gyvenime džiaugtis tuo, ką turime ir kuo dažniau susitikti, kuo daugiau bendrauti, nuoširdžiai bičiuliautis. Vilniuje gyvenanti ir aktyviai kurianti menininkė praeitų metų pabaigoje pradžiugino padedant uteniškiams išleistu tapybos bei piešinių albumu „Paslaptingais gamtos takais“.

Taip pat aptarti Kęstučio Neniškio drožiniai „Žmogus ir žirgas“, „Močiutė sviestą muša“, o šalia – grietinės palaižyti besiekiantis vaikas. Iš vieno medžio gabalo išmaniai išdrožtas šaukštas ir jo gale „įverta“ besisupanti į mažą riestainį panaši grandelė. Susibūrime dalyvavęs jo brolis Jonas Neniškis vaizdžiai papasakojo, kaip vyresnis brolis, visai dar mažas būdamas, lipdydavo iš plastilino Napoleono armijos kareivėlius, kiek paaugęs ėmė lipdyti iš molio, galiausiai išlipdė, išdailino milžinišką senovės lietuvio kario su raguotu šalmu ir aplinkui besiraitančiais žalčiais figūrą. Jos pasižiūrėti ateidavo arčiau ir tolėliau gyvenantys svėdasiškiai, užsukdavo pro Neniškių sodybą einantys Beragio ežero link. Stebėjosi, gėrėjosi. Gaila, kad tas dailininko vaikystės stebuklas neišliko.

Apie savo tėtį Romualdą Tarabildą, jo istorinį paveikslą su Svėdasų bokštais ir legendiniu varpu Alaušo ežero gelmėje pasakojo Eglė Tarabildaitė. Ji taip pat aptarė šių metų sieninį kalendorių su dėdės Aleksandro Tarabildos drožinių fotografijomis bei Domicelės Tarabildienės anūkės Saulės Piktys, gyvenančios ir kuriančios JAV, paveikslą. Taip pat eksponuoti ir Alvydo Latėno bei Karolio Širvinsko tapybos darbai, Jurgitos Andrijauskaitės siuvinėti paveikslai, Raimondo Guobio raižiniai ant faneros.
Besikalbant apie Svėdasų krašto menininkus aiškėjo, kad teks surengti mažiausiai dar vieną, o gal ir dvi tokio formato parodas. Gvildentas sumanymas dar šių metų vasarą surengti dailininkų plenerą Svėdasuose, taip pat apžiūrėti, istoriniais komentarais palydėti Šimtmečio svėdasiškių rinkinio portretai. Sekmadienį atverta paroda veiks iki pat kovo 31 dienos.