Keliautojas Antazavėje kuria „Šviesių žmonių parkelį“ (Aukštaitiškas formatas Nr. 96)

Antazavėje (Zarasų raj.) keliautojas, socialinių platformų turinio kūrėjas, populiariosios kultūros ir meno edukacijos vizijonierius, VšĮ „Aukštaitijos gamtininkų ir menininkų namai“ įkūrėjas ir vadovas, visuomenininkas, knygos „Jaunystė“ autorius, balandžio mėnesį vos trisdešimtmetį atšventęs Marius Lucka ant Zalvės ežero kranto įkurdino keturias būsimo „Šviesių žmonių parkelio“ skulptūras, kurių autorius – šalyje garsus skulptorius Mykolas Sauka. Šių metų rugpjūčio 17-ąją susirinkę antazaviečiai ir svečiai išvydo ką tik parkelyje „apgyvendintą“ olimpinės, Pasaulio ir Europos čempionės Rūtos Meilutytės skulptūrą.

Vokalistas buvo maloniai šokiruotas…

Nors rodyklių link „Šviesių žmonių parkelio“ dar nėra, jį suradau nepasiklydęs, juk Antazavės dvare, nūnai tapusiu vienu veikliausių kultūros židiniu Zarasų krašte, lankytasi ne kartą, o parkelis kuriamas, galima sakyti, buvusioje dvaro teritorijoje, šalia išlikusių ūkinių pastatų griuvėsių, ant stataus Zalvės ežero kranto. M. Lucka atriedėjo mažu „džipuku“ su „Nacional geographic“ užrašu, lydimas ištikimo vokiečių aviganio Totoro (išvaizdus, energingas šuo, pakrikštytas japonišku vardu; jaunas, prieš metus pakliuvęs po automobilio ratais, pasak šeimininko, išgydytas, lakstantis su 14 varžtų dubens kauluose ir 10-čia letenoje). Marius pasakojo, kad pirmoji parkelyje pernai balandžio mėnesį apsigyveno menininko, filmų kūrėjo Jono Meko (1922– 2019 m.) skulptūra. Kodėl jo, nes šio menininko gimtinė Biržų rajone? „Aš daug skaičiau apie šį kūrėją, jo kūryba man artima savo dvasia, be to, pernai buvo jo šimtmečio metai, – prisiminė Marius. – Man jis artimas savo gyvenimo suvokimu, pasaulėžiūra. Laisvas žmogus, gyvenęs kaip išeina, lengvai, paprastai, turėjęs savo tik jam būdingą požiūrį į gyvenimą, į kūrybą“.

Antroji skulptūra parke buvo atidengta pernai, vasaros pabaigoje – grupės „Garbanotas“ vokalistui Šarūnui Joneikiui. „Pagalvojau, kad reikia vertinti gyvuosius, o ne tik liaupsinti mirusius. Tad parkelyje gali „gyventi“ ne tik šviesaus atminimo, jau iš gyvenimo išėję, kūrėjai. Parkelyje įkurdinau man labai patinkančios grupės vokalistą Šarūną Joneikį, – pasakojo M. Lucka prie antrosios parkelyje M. Saukos sukurtos skulptūros. – Žaviuosi Šarūnu. Jam šiemet sukako 32-ji. Mes bendraamžiai, labai artimi.“ Paklaustas, kada pamatė ir kaip reagavo skulptūrą išvydęs pats atlikėjas, Marius nusišypsojo: „Skulptūrą atidengėme po jo koncerto parkelyje. Šarūną ištiko šokas“.

Šiemet, balandžio 23-iąją, įkurdinta skulptūra vienam didžiausių XX a. Lietuvių poetui, vertėjui, literatūros kritikui, Lietuvos nacionalinės premijos laureatui, VDU garbės daktarui Alfonsui Nykai-Niliūnui (1919–2015 m.). „Jis gimęs kaimyniniame Utenos rajone, Nemeikščiuose, tačiau gyveno ir kūrė Merilende (JAV), niekada nepamiršęs Lietuvos ir gimtųjų Nemeikščių. Mes nebuvome susitikę, tačiau jo asmenybė ir jo moderni poezija mane įkvepia…“ Belieka pridurti, kad ir M. Lucka, savęs poetu nelaikydamas, mintis reiškia originaliomis eilėmis, kurios gimsta kelionėse ir jo gyvenimo uoste – Antazavėje. Pluoštas jų išspausdinta ir knygoje „Jaunystė“. Beje, A. Nykos-Niliūno gimtinėje po jo mirties pastatytas stogastulpis (aut. Algirdas Kamliauskas) su jo paties žodžiais: „Yra pasaulis nuostabus, kurio neranda niekas, nors turi jį savy…“

„Į skulptūros atidengimą kuriamame parkelyje susirinko per šimtą žmonių, dauguma atvažiavo iš Vilniaus“, – pastebėjo M. Lucka.
Prieš keletą mėnesių kalbintas M. Lucka apie parkeliui kuriamą naują skulptūrą tik šyptelėjo: „Kol kas tai tebūna paslaptis“. Paslaptis išaiškėjo rugpjūčio 17-ąją, kai į parkelį susirinkęs gausus būrys antazaviečių ir svečių iš Vilniaus, muzikantų ir atlikėjų išvydo naują M. Saukos kūrinį, skirtą auksinei Lietuvos žuvelei, kuri šią vasarą pradžiugino aukso medaliais ir naujais rekordais, – plaukikei Rūtai Meilutytei. Marius apgailestavo, kad jo seniai pažįstama plaukikė į renginį atvykti negalėjo, tačiau, sužinojusi apie skulptūrą, pasak parkelio kūrėjo, pasakė: „Vau, Mariau…“

Asmenybę pasiūlė anykštėnas

Paklaustas, kodėl skulptūrų autoriumi M. Lucka pasirinko šalyje žinomą skulptorių M. Sauką, Marius pastebėjo, kad jis talentingas menininkų Šarūno ir Nomedos Saukų sūnus, Dusetų krašte augęs ir brendęs kūrėjas , o artimiau susipažinę jie atsitiktinai. Parodose Lietuvoje ir užsienyje dalyvaujantis, Italijoje stažavęsis savito stiliaus meno kūrėjas, šiuo metu Vilniuje gyvenantis M. Sauka teigia iš karto sutikęs kurti skulptūras „Šviesių žmonių parkeliui“. Prisipažįsta, kad kurdamas avangardinio kino kūrėjo ir propaguotojo J. Meko portretą, jautęs didelę atsakomybę. „Nesu jo sutikęs, tačiau yra daug nuotraukų, išraiškingų portretų, o norėjau perprasti ir sukurti jo charakterį. Panašiai ir su A. Nyka-Niliūnu.“ Skulptūros pagamintos iš fibrobetono, tad, pasiteiravus, ar jos ilgaamžės, M. Sauka patvirtino, kad taip. „Ši medžiaga savybėmis prilygsta akmeniui. Na, gali apsamanoti“, – sakė jis, pastebėdamas, kad ir kitas būsimas skulptūras kursiantis iš šios medžiagos. M. Sauka prasitarė, kad anykštėnas, šiuo metu į Ukrainą dirbti kultūros atašė Lietuvos diplomatinėje atstovybėje išvykęs Tomas Ivanauskas pasiūlė parkelyje pastatyti poeto Sigito Gedos skulptūrą. Tikėtina, kad parkelyje ji atsiras pavasarį.

Į Vietnamą su 600 dolerių

Gimęs Kaune, M. Lucka vasaras leisdavo Antazavėje, pas babą kaime. Nebuvęs geras mokinys, tad, baigęs Pilėnų vidurinę mokyklą, net nebandė, kaip bendraklasiai, siekti aukštojo mokslo. „Tėvas buvo sportininkas, imtynininkas. Griežtas, mane lenkė sportuoti, ugdė ištvermę. Tai labai pravertė gyvenime, ypač kelionėse, – prisiminė Marius, – tačiau kasti griovių nei mokėjau, nei norėjau. Pavyko įsidarbinti gelbėtoju Nidoje. Išmokau skraidyti jėgos aitvarais (kaituoti), o rudenį už tėvo dovanotus 600 eurų per Maskvą išskridau į Saigoną (Vietnamas). Buvau nugirdęs iš pažįstamo, kad ten galima uždirbti, mokant rusų turistus kaituoti. Nebuvo taip paprasta, juk man tebuvo 19 metų. Rusų kalbą išmokau per du mėnesius. Kai pavyko užsidirbti, pradėjau savo kelionių odisėją po Pietryčių Aziją: Vietnamą, Kiniją, Kambodžą, Laosą, Tailandą… Norėjau viską patirti, pamatyti iš arti, pajusti gamtos įvairovę, gyvybe alsuojančią tolimų kraštų kasdienybę. Šis poreikis mane lydėjo ir kitose kelionėse, nes esu aplankęs šimtą valstybių iš, berods, 193-jų“. Jam šovė mintis per penkerius metus apkeliauti aplink pasaulį. Iškeliavęs grįžo tikslo nepasiekęs. „Pritrūkau pinigų, o kai sugrįžau, kai kas ir pasišaipydavo“, – pastebėjo į bazinę Everesto stovyklą 5 km aukštyje vienas įkopęs keliautojas. Jis jau pabuvojęs penkiuose žemynuose, o artimiausiais metais svajoja keliauti į Antarktidą.

M. Lucka pėsčias įveikė 1000 kilometrų per Ispaniją, Portugaliją. Viena egzotiškiausių ir bene pavojingiausių kelionių – Papua Naujoji Gvinėja, kurioje būta ir gyvybei pavojingų akimirkų. Teigiama, kad šioje salų valstybėje gyvena keli šimtai genčių, gausybė tautelių, kurių dalis dar nepaliesta civilizacijos… Po tokių kelionių sielos gelmėmis dar aštriau pajutęs Lietuvos ir jos nuostabaus kampelio – Antazavės – grožį, joje ir nuleido sparnus kurti savo gyvenimo ateitį.

Bus namai gamtininkams ir menininkams

„Net gražiausi paplūdimiai, aukščiausi kalnai man niekada nebus gražesni už Antazavės apylinkes, – sako babos sodybos dalyje, prie ežero, su drauge, Antazavės amatų centre dirbančia keramike Deimante Maciūte apsigyvenęs M. Lucka. – Nuolat čia gyvenu nuo 2019-ųjų, tačiau man atrodo, kad iš Antazavės nuo vaikystės niekada nebuvau išvykęs, ji mane lydėjo mintyse“. Skulptūrų parkelis – šiek tiek kitame ežero krante, šalia Antazavės dvaro. „Prieš dvejus metus su vilniečiais Rūta ir Sauliumi Vigraičiais nupirkome tris su puse hektaro ežero ir du su puse hektaro ežero kranto žemės, kurioje išlikę dviejų dvaro pastatų griuvėsiai ir rūsys. Vieno, beverčio, vietoje per porą metų iškils Aukštaitijos gamtininkų ir menininkų namai, į kuriuos žmonės atvažiuotų pabūti gamtoje, ilgesnei ar trumpesnei bendrystei. Aš apsigyvensiu juose ant ežero kranto. Tai mano svajonė. Man ši vieta su stačiu ežero krantu, kelių šimtų metų amžiaus ąžuolu – mistinė. Gal kadais čia buvo lietuvių šventvietė? Tikiuosi atgaivinti pakrantėje buvusią maudyklą, pakrantę sutvarkyti ir sujungti su dvaru. Didelio, buvusio dvaro ūkinio pastato liekanos yra saugotinas paveldo objektas. Teks išvalyti, pritaikyti erdvę koncertams, didesniems susibūrimams.